BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 05 23 Antrad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

ĮVADAI IR RAKTAI

Ingrida KAZAKEVIČIŪTĖ-GUDAUSKIENĖ

B E N D R A S I S   Į V A D A S   Į   B I B L I J Ą (planas)

‹‹‹ atgal toliau ›››  

ĮVADAS Į ĮVADĄ

Daugelis religijų turi savo šventuosius tekstus arba knygas, kuriose išsaugotu mokymu grindžiamos jų tikėjimo tiesos, kultas, moralės principai. Senosiose kultūrose religinis mokymas pirmiausia buvo žodinis, iš kartos į kartą perduodamas būtent gyvu žodžiu. Žmonijos dvasinei raidai pasiekus kultūrinio paveldo įraštinimą, rašytu žodžiu pamažu virto ir religinio mokymo žodinis kraitis. Su laiku jis išaugo į knygas, įgavusias kanoninių, t. y. nustatančių tikėjimo ir gyvenimo normas, tekstų autoritetą įvairiose religijose (žr. Biblijos kanonas). Deja, ne visi religiniai tekstai, kaip ir ne visos religijos, „išgyveno“ iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, senovės Artimuosiuose Rytuose ar Mažojoje Azijoje daug jų tiesiog „mirė“ nykstant kai kurioms tautoms, asimiliuojantis silpnesnėms kultūroms su pažangesnėmis ir galiausiai nykstant kadaise čia klestėjusioms didžiosioms civilizacijoms. Šiandien mokslininkai atseka tik tų tekstų pėdsakus, pavyzdžiui, tyrinėdami išlikusius įrašus akmens plokštėse, kur senovės žmogus paliko savo liudijimą, kaip jis suvokė jam slėpiningą tikrovę. Tačiau daugeliu atvejų galime kalbėti ir apie mus pasiekusias šventųjų raštų tradicijas.

Kad suprastume, kiek šventieji raštai yra svarbi viso žmonijos kultūrinio paveldo dalis, užtenka paminėti indų Vedas, kurių pirminės rašytinės užuomazgos siekia X a. pr. Kr. ir kuriomis šiandien remiasi Indijos filosofinės sistemos, kanoninius budizmo raštus, atsiradusius antroje I tūkst. pr. Kr. pusėje, kuriais šiandien įvairios šios religijos tradicijos grindžia savo mokymą apie žmogaus išsivadavimą iš kančios, Koraną – šventą islamo knygą, kurioje sutelktas Alacho apreiškimas Mahometui, arabų religijos reformatoriui, gyvenusiam VII a. Koranas svarbus ne tik islamo teologijos, bet taip pat jo filosofijos bei teisės pamatas. Reikia paminėti ir Bibliją, įstabią savo tūkstantmetiniu rašytiniu palikimu. Joje savo ištakas randa dvi didžiosios monoteistinės pasaulio religijos – judaizmas bei krikščionybė. Šis keletas kanoninių religinių tekstų vardų turėtų gniaužti kvapą, pagalvojus apie tai, kad nuo jų, vienaip ar kitaip, priklauso visų keturių žemės kraštų – rytų ir vakarų, šiaurės ir pietų – dvasinis pulsas.

Taigi Biblija, kuri yra mūsų domesio centre, nėra visiškai unikalus atvejis religijų bei literatūros istorijoje. Unikalu yra tai, kad Biblija yra dviejų religijų knygų Knyga. Bet apie tai ir daug ką, kas joje unikalu, toliau.

Bibliją mūsų tikėjimo akys ir ausys pripažįsta esant Dievo žodžiu, kuris istorijos tėkmėje nepaliauja kalbinęs žmonijos. Maža to, Biblija nuolatos prabyla, anot jos įvaizdžio, tarsi dviašmenis kalavijas – su tokia jėga ir galybe, kad istorijos kryžkelėse pasirodo esanti gaji įkvėpti tautas ir pavienius žmones drąsiai stovėti gyvenimo slėpinio akivaizdybėje.

Kita vertus, būtume naivūs nepripažindami, jog mūsų visuomenės požiūrį į tikrovę ir į žmogų šiandien įtaigiausiai veikia jau kelis šimtmečius protu besiremiančios kultūros pažanga. Bet ir šiandien, kuomet neįtikėtinu greičiu plėtojasi technologijos, laiduojančios žmogui saugią buitį, bet negalinčios laiduoti jo saugios būties, Dievo žodis tebėra kreipinys ir iššūkis naujoms įžvalgoms apie visų dalykų vertę ir prasmę.

Biblija, laiko požiūriu nutolusi nuo mūsų per ištisus tūkstantmečius, kalba šiandien (-ai). Bet ar šiame teiginyje neglūdi vidinė prieštara? Ką bendro, pavyzdžiui, gali turėti Abraomo pašaukimas palikti Haraną ir leistis kelionėn jam pažadėtosios žemės link (plg. Pr 12, 1–9) su šiandiene mano situacija? Arba pasakojimas apie tai, kaip Viešpats Abraomą bandė prašydamas neįkainojamos aukos – viengimio sūnaus (plg. Pr 22)? Kaip šie Biblijos pasakojimai gali prabilti į mane šiandien? Ar gali? Tiesa, kad čia pasakojami įvykiai priklauso praeičiai, bet tiesa ir tai, kad man kirba klausimas: kodėl Biblijos autorių atmintyje tie įvykiai išliko gyvi? Kodėl jie juos užrašinėjo? Kodėl istorijos dabartyje ragino jais remtis savo vaikus? Kodėl jais grindė net ir didingos ateities viltį? Galiausiai, ar yra prasminga man šiandien skaityti taip giliai praeitin nugrimzdusią istoriją? Ir ar gali ji paveikti mano ateities viziją? Mano žvilgsnio perspektyvą? Tai klausimai, kuriuos kelti turi teisę kiekvienas rimtas šios Knygos skaitytojas.

Žinoma, į tokio pobūdžio klausimus galima ir iškart atsakyti, nes šiaip ar taip nuo savo išankstinių nuostatų žmogus retai įstengia pabėgti. Jeigu mes artinamės prie Biblijos tikėjimo požiūriu, tai čia pasakojama istorija mums niekada nebus vakarykščia arba, anot vieno iškilaus Dievo žodžio ieškotojo, Biblija, pasakodama apie tai, kas buvo, visada mums pasakos apie tai, kas yra. Kitaip tariant, čia saugojamas Dievo pokalbio su žmogumi istorijoje atminimas bus aktualus bet kurio istorinio laikmečio žmogui tiek, kiek šis atranda save esant Išganymo istorijos dalyviu ir todėl dialogo su Dievu dalyviu. Taigi Biblijos pasakojimuose užrašytos istorijos baigėsi, tačiau per jas ir toliau istorijos tėkmėje vyksta Dievo pokalbis su žmonija.

Bet rimtas šios Knygos skaitytojas, jeigu jis tą tikėjimo požiūrį turi, greitai suvoks, kad vien pastarojo nepakanka, norint tapti ir būti visaverčiu šio dialogo dalyviu. Kita vertus, čia gal ne vienas ir paprieštaraus – o kas dar be tikėjimo yra svarbu, palaikant santykį su Dievu? Žinoma, pirmiausia tikėjimas. Tačiau tikėjimas, kuris šiam santykiui būtinai suteikia tam tikrą laikyseną ar net pirmapradiškai tą santykį steigia, jeigu jis yra autentiškas, verčia žmogų stiebtis supratimo link. Ir šis noras suprasti yra tiek savas žmogaus prigimčiai, kiek ir pats tikėjimas į kažką.

Bandymas suprasti kitą apskritai yra būtina dialogo sąlyga. Iš pirmo žvilgsnio, kalbant apie Dievo ir žmogaus dialogą, šis siekinys gali pasirodyti pretenzingas. Suprasti vieną jo dalyvių, kuris visuomet yra Kitas iš didžiosios „k“? Ar tai neskamba kaip išdidaus žmogaus proto užmačios? Ar jos realios? Kad ir koks rimtas būtų šis klausimas, čia jo nesvarstysime nei filosofiniu, nei teologiniu požiūriu. Bet būsime sąžiningi pripažindami, kad nei dalyko svarba, nei jo gylis, nei plotis žmogaus negali atleisti nuo noro suprasti, kurį veikiausiai pats tikėjimas skatina gimti ir augti.

Savo kelionę tiesiog pradedame nuo šios esminės prielaidos – Biblija tikėjimo požiūriu yra Dievo žodis žmonijai. Taigi ji yra išskirtinė Dievo ir žmogaus dialogo vieta. Noras suprasti Kitą šiame dialoge iš esmės kreipia į pačios Biblijos supratimą. Bet šitoje vietoje reikia pasakyti, kad, anot liaudies išminties, žmogus negali žengti žingsnio, ilgesnio už savo kojas. Kad ir kokia graži ir teologiškai gryna yra mūsų esminė prielaida, ji pati savaime dar nėra suprantama ir ramios kelionės nežada, o noras suprasti Bibliją dažnai gali ir likti tik nepagrįsta pretenzija viską joje išsiaiškinti, bet ne per ją mums kalbančio Dievo žodžio klausyti.

Tiesa, keliautojas keliautojui nelygu. Bet tie, kurie randa drąsos rimtai leistis Dievo žodžio pažinimo kelionėn, vos tik ją pradėję, susidurs su daugybe kas, kaip ir kodėl. Kaip suprasti prielaidą, kad Biblija yra Dievo žodis? Ar Biblija yra teisinga? Kaip gali būti, kad Biblijos autorius yra ir Dievas, ir žmogus? Ką reiškia Biblijos įkvėpimas? Kodėl šventos yra būtent tos knygos, kurios šiandien sudaro Bibliją? Ar viskas, ką skaitome Biblijoje, yra tikėjimo norma? Ką reiškia Bibliją aiškinti ir ją interpretuoti? Ieškant atsakymų į šiuos ir panašius klausimus, prerogatyva tenka teologiniam metodui, kurį pasitelkus bandoma atverti duris į išpažįstamos tiesos supratimą bei jos turinio aiškinimą. Tai mums, be abejonės, rūpi ir čia tam skirsime nemažai dėmesio.

Tačiau yra dar ir kitokia prieiga prie Biblijos, ne mažiau teisėta ir įdomi, leidžianti pažvelgti skaitytojui į jos lobyną, remiantis istorinių bei literatūros mokslų metodu (pastaroji, beje, teologiniam metodui neprieštarauja, bet su juo puikiai dera). Mat Biblija nėra iš dangaus nukritusi knyga. Ji ne tik pasakoja Išganymo istoriją, bet, kaip ir visos knygos, turi savo istoriją. Ji atsirado konkrečiu istoriniu laiku ir konkrečioje kultūrinėje erdvėje. Ir todėl Biblija iš kartos į kartą nešasi visą paveldą, kuriuo ją pažymėjo būtent jos parašymo aplinka. Taigi Biblija yra ne tik Dievo žodis, bet ir žmogiška knyga. Tokia ji yra tolima mūsų laikui ir kultūrai, bet ją rašiusieji buvo unikalūs žodžio meistrai. Todėl Vatikano II Susirinkimo Dogminė konstitucija apie dieviškąjį apreiškimą Dei Verbum (lot. „Dievo Žodis“, toliau DV) atkreipia dėmesį į Biblijos rašytojų, per kuriuos Dievo valia plito jo žodis istorijoje, žmogiškuosius gebėjimus bei galias (plg. DV III sk., § 11). Vieni jų buvo poezijos meistrai, kiti išradingi prozininkai, tretiems atrodė tikslinga kalbėti apie Dievo veikimą apokaliptiniais vaizdiniais, dar kiti, išminties ieškotojai, mokė vaikščioti tiesiais keliais Dievo ir žmonių akyse, prabildami patarlėmis, išmintingais posakiais ar nurodymais, ir t. t. Apie kiekvieną iš jų turėtume kalbėti skyrium, bet niekas nepadarys to geriau už jų mums paliktas knygas.

Taigi Dievas prabilo į žmones per žmones, žmonių kalba ir žmonių aplinkoje. Kitaip tariant, istorijoje susiduriame su nuostabą keliančiu Dievo „prisitaikymu“ prie žmogaus jo istorinėje plotmėje (plg. DV III sk., § 13). Būtent tai žmonijai atvėrė galimybę slinkti Dievo begalybės pažinimo link.

Žmogiškasis Biblijos veidas pats savaime pasiūlo esminius jos aiškinimo principus, kurių aiškiai suformuluotą sintezę randame vienoje konstitucijos Dei Verbum pastraipoje: „Hagiografų minčiai suprasti, be kitų dalykų, reikia atsižvelgti ir į „literatūrinius žanrus“. Juk tiesą vis kitaip pateikia ir skirtingu būdu išreiškia ir įvairiopas istorinis tekstas, ir pranašystė, ir poezija, ir dar kitoks raiškos būdas. Todėl reikia, kad aiškintojas atsižvelgtų į prasmę, kurią hagiografas tam tikromis aplinkybėmis, savo meto bei kultūros sąlygomis, norėjo išreikšti ir išreiškė tada vartotais literatūriniais žanrais. Norint tinkamai suprasti, ką šventasis autorius norėjo raštu pasakyti, reikia deramai atkreipti dėmesį tiek į tuo metu įprastą jauseną, kalbėseną ir pasakojimo būdą, tiek į paplitusius to amžiaus žmonių tarpusavio bendravimo papročius“ (plg. DV III sk., § 12).

Savaime suprantama, kad kiekvienos kultūros, kiekvienos istorinės epochos žmogus kalba apie savo daugialypę patirtį savitais žodžiais, ją bei savo suvokimą apie įvairius reiškinius išreiškia savo konkrečiai gyvenimiškai aplinkai priimtinu žodynu, tam tikra simbolių bei įvaizdžių kalba. O pastarosios stilius bei forma taip pat nėra atsiejama nuo aplinkos, kurioje ji gimsta. Kaip priimti ir kaip suprasti XXI amžiaus žmogui Pradžios knygos pasakojimus apie kūrimą (plg. Pr 1–2 sk.)? Su kuo jam „pyktis“ – su Biblijos tekstu ar su šiandieniniu gamtamoksliu? O gal nei su vienu, nei su kitu? O kaip pakęsti pasakojimo apie izraelitų perėjimo per Nendrių jūrą sceną, kuomet, anot Biblijos, buvo perskirti jūros vandenys (plg. Iš 14, 10–30)? Ar taip ir pasilikti prie tų vaizdinių, kuriuos mūsų sąmonėje spontaniškai sukelia Biblijos tekstas? O kaip suprasti biblinę „šventojo karo“ idėją ir pateisinti jo taisykles (plg. Joz 8, 1–29)? O Izraelio pranašai? Kaip juos skaityti, čia skelbiančius istorinių katastrofų artėjimą, čia naują Dievo kūrimą istorijoje? Prie šių klausimų, kurių nepaliautume kėlę versdami vis naujus Biblijos puslapius, kiekvienas skaitytojas gali pridėti savus ir jis pamatys, kokia įdomi ta kelionė, kurion jis išsiruošė. Juk nekeliaujama ten, kur jau atsakyti visi klausimai. Šia prasme, užbėgant už akių, galima pasakyti, kad Biblija niekada nenuvils, nes ji yra ta „žemė“, kuri visuomet išliks bent kiek nežinoma.

Taigi norėdami suprasti Bibliją, turime įsiklausyti į to meto žmogaus mąstymo bei jo raiškos ypatumus, pažinti aplinką, kurioje ji buvo parašyta, pažinti tautos, kurioje ji gimė, istoriją. Ir čia mums į pagalbą ateina tokie mokslai kaip biblinė geografija ir archeologija, religijotyra, Izraelio tautos istorija, senovės Artimųjų Rytų literatūros istorija, lingvistika. Kelionė ne iš lengvųjų. Bet ir Knyga, su kuria turime reikalą, yra ne iš lengvųjų.

Šios pirmosios mūsų Biblijos studijų dalies, kurią vadinsime Bendruoju įvadu į Bibliją, tikslas – pateikti skaitytojui bendro pobūdžio susistemintas žinias apie Bibliją, kiek mums tai leidžia istorinis-kritinis, literatūros bei teologijos mokslų metodai.

Įvado į biblinius raštus aktualumą suvokė jau ir patys jų autoriai arba dar dažniau jų redaktoriai (Biblijos knygos nebuvo rašomos „vienu ypu“; pirminis knygų tekstas paprastai iki tapdamas tokiu, kokį skaitome šiandien, dar patirdavo vieną ar kelias redakcijas; apie tai žr. Biblijos tapimo rašytiniu žodžiu kelias). Pastarieji, redaguodami jau turimą medžiagą ir siekdami palengvinti teksto supratimą, dažnai į jį įterpdavo tam tikrus savo pastebėjimus. Taip, pavyzdžiui, šiandien turime tam tikras įžangines eilutes prieš psalmes, susiejančias jas kartais su Izraelio tautos istoriniais įvykiais ar asmenimis, kartais su konkrečiais liturginiais momentais. Tai mums padeda rasti interpretacinį paskiros psalmės raktą, vadinasi, ją suprasti. Tokio pobūdžio intarpai taip pat būdingi Pranašų ir Išminties raštijai. Dažnai juose siekiama nurodyti teksto autorių arba istorines jo parašymo aplinkybes (plg. Iz 1, 1; Ez 1, 1)1.

Taigi Biblija pati mums lyg ir diktuoja jos skaitymo taisykles – norint suprasti, kas čia rašoma, reikia pažinti tas aplinkybes, kuriomis tai buvo rašoma. Vadinasi, klausimai, kuriuos čia kelsime ir į kuriuos ieškosime atsakymų, susiję su Biblijos tautos istorija, aplinka, kurioje ji gyveno, senovės Artimųjų Rytų literatūriniu kontekstu ir jo įtaka Biblijos autorių kūrybai, pačioje Biblijoje randamais literatūriniais žanrais bei jos rašymo istorija. Domėsimės Biblijos kalbomis, rašto senovės Artimuosiuose Rytuose istorija, biblinių tekstų išsaugojimo būdais, pirmaisiais Biblijos vertimais į kitas kalbas. Supažindinsime skaitytoją su tais biblistikos mokslo klausimais ir jų traktuote, kurie, tikime, veda į gilesnį Biblijos pažinimą, t. y. Biblijos kanoniškumo, įkvėpimo, Biblijos ir tiesos santykio, Biblijos interpretacijos problematika. Visus šiuos klausimus sutelkėme būtent Bendrajame įvade į Bibliją, kadangi jie vienaip ar kitaip globaliai traktuoja visoms Biblijos knygoms bendrus aspektus.

______________________________________________________________
1 Plg. Soggin, J.A., Introduzione all'Antico Testamento, Brescia 19874, p. 35.

‹‹‹ atgal toliau ›››