² Balaamas, pakėlęs akis, matė Izraelį, gyvenantį stovykloje, giminė prie giminės. Tada, Dievo dvasios apimtas, ³ jis ištarė pranašavimą, sakydamas:

„Beoro sūnaus Balaamo žodis, –

žodis žmogaus, kuriam atvertos akys,

⁴ žodis girdinčio Dievo žodžius,

matančio regėjimą iš Visagalio,

parpuolusio kniūbsčia, bet atmerktomis akimis.

⁵ Kokios puikios tavo palapinės, Jokūbai,

tavo buveinės, Izraeli!

⁶ Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai,

tarsi sodai prie upės,

tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas,

tarsi kedrai prie vandens!

⁷ Vanduo liesis iš jo kibirų,

sėklą jis sės drėgnuose laukuose;

jo karalius bus iškilesnis už Agagą,

bus išaukštinta jo karalystė.

¹⁵ Tad jis ištarė savo pranašavimą:

„Žodis Beoro sūnaus Balaamo,

žodis žmogaus, kuriam atvertos akys,

¹⁶ žodis girdinčio Dievo žodžius,

gaunančio žinojimą iš Aukščiausiojo,

matančio regėjimą iš Visagalio,

parpuolusio kniūbsčia, bet atmerktomis akimis.

¹⁷ Matau jį, bet ne dabartyje,

stebiu, bet ne iš arti:

žvaigždė^[i2] patekės iš Jokūbo,

skeptras^[i3] pakils iš Izraelio,

kuris nualins Moabo pasienio sritis

ir visų Seto vaikų^[i4] žemę.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>