¹ Sužinojęs, kad Nikanoras ir jo kariuomenė žuvo mūšyje, Demetrijas antrąkart išsiuntė į Judo kraštą Bakchidą ir Alkimą drauge su dešiniuoju savo kariuomenės sparnu. ² Jie pasuko keliu, vedančiu į Galilėją, ir, pasistatę stovyklą priešais šlaitą prie Arbelo, paėmė ją ir užmušė daug žmonių. ³ Šimtas penkiasdešimt antrų metų pirmą mėnesį jie pasistatė stovyklą šalia Jeruzalės. ⁴ Po to leidosi su dvidešimt tūkstančių vyrų ir dviem tūkstančiais raitijos Beerzeto link. ⁵ Judas su trim tūkstančiais rinktinių vyrų buvo įkūręs stovyklą prie Elasos. ⁶ Matydami tokią didelę priešo karių daugybę, jo vyrai buvo siaubo apimti. Daugelis jų traukėsi iš stovyklos, kol ilgainiui liko ne daugiau kaip aštuoni šimtai vyrų.

⁷ Matydamas, kad jo kariuomenė tirpsta kaip tik tuo metu, kai mūšis jau čia pat, Judas buvo priblokštas. Laiko jiems suburti nebuvo. ⁸ Tačiau, nors ir pats bijodamas, su juo pasilikusiems vyrams jis tarė: „Pakilkime! Pirmyn prieš mūsų priešus! Galbūt mes būsime pakankamai stiprūs su jais kovoti!“ ⁹ Vyrai mėgino jį atkalbėti, sakydami: „Tikrai nepajėgsime. Dabar verčiau gelbėkime savo gyvastį. Sugrįžkime su savo broliais ir tada kovokime prieš juos. Mūsų per mažai!“ ¹⁰ Bet Judas atsakė: „Jokiu būdu nedarysime tokio dalyko, nebėgsime nuo jų! Jeigu atėjo mūsų valanda, bent mirkime kaip vyrai už savo brolius, nepalikime nieko, kas būtų dėmė mūsų geram vardui.“

¹¹ Tada Bakchido kariuomenė išžygiavo iš stovyklos ir išsidėstė mūšiui. Raitija buvo padalyta į du raitininkų būrius, svaidyklininkai bei lankininkai žengė gretų priekyje, o visi narsuoliai vyrai buvo pirmoje gretoje. ¹² Bakchidas buvo prie dešiniojo sparno. Mūšio gretos su raitininkų būriais iš abiejų šonų artinosi gaudžiant trimitams. Ir Judo vyrai pūtė savo trimitus. ¹³ Žemė drebėjo nuo kariuomenių ūžesio. Mūšis šėlo nuo ryto iki vakaro.

¹⁴ Judui pastebėjus, kad Bakchidas ir pagrindinė jo kariuomenės jėga buvo dešiniajame sparne, visi drąsiausi vyrai susitelkė apie jį. ¹⁵ Dešinį sparną sutriuškinę, jie vijosi priešą iki pat Azoto kalno. ¹⁶ Bet kairiajame sparne vyrai, matydami, kad dešinysis sparnas priverstas trauktis, pasisuko ir ėmė sekti iš paskos Judą bei jo vyrus, puldami iš užnugario. ¹⁷ Mūšis tapo dar nuožmesnis. Abi pusės jame neteko daug sužeistų ir žuvusių. ¹⁸ Žuvo ir Judas, o išlikusieji pabėgo.

¹⁹ Paėmę savo brolį Judą, Jehonatanas ir Simonas palaidojo jį savo protėvių kape prie Modeino ²⁰ ir apraudojo. Iš tikrųjų jo raudojo visas Izraelis su didele širdgėla. Jie daug dienų gedėjo, sakydami:

²¹ „O kaip žuvo didvyris,

Izraelio gelbėtojas!“

²² Kiti Judo darbai, jo mūšiai ir atlikti žygdarbiai bei jo dvasios didybė nebuvo aprašyti, nes jų pernelyg daug.

Bakchidas ir Jehonatanas

²³ Po Judo mirties atsimetėliai nuo Įstatymo pakėlė galvas visose Izraelio vietose ir vėl pasirodė visokiausių nedorėlių. ²⁴ Tomis dienomis ten buvo baisus badas; net žemė palinko į nedorėlių pusę. ²⁵ Bakchidas sąmoningai pasirinko tikėjimo priešus ir padarė juos krašto šeimininkais. ²⁶ O jie puolė ieškoti Judo draugų ir juos gaudyti. Atvesdavo juos pas Bakchidą, kad nubaustų ir iš jų pasityčiotų. ²⁷ Taigi Izraelyje prasidėjo nuožmi priespauda, kokios nebuvo buvę nuo to meto, kai tarp jų liovėsi reikštis pranašai.

²⁸ Tada visi susirinko ir tarė Jehonatanui: ²⁹ „Nuo to meto, kai mirė tavo brolis Judas, nebuvo kito vyro, panašaus į jį, galinčio pasipriešinti mūsų priešams, tokiems žmonėms kaip Bakchidui ir kitiems, kurie nekenčia mūsų tautos. ³⁰ Tad mes išrinkome tave šiandien užimti jo vietą, kad kaip mūsų valdovas ir vadas vestum mūsų kovą.“ ³¹ Nuo to laiko Jehonatanas pradėjo vadovauti vietoj savo brolio Judo.

³² Apie tai sužinojęs, Bakchidas stengėsi jį nužudyti. ³³ Bet Jehonatanas ir jo brolis Simonas bei visi su jais buvę vyrai apie tai išgirdo ir, pabėgę į Tekojos tyrus, pasistatė stovyklą prie Asfaro vandens talpyklos. ³⁴ Gavęs apie tai žinią šabo dieną, Bakchidas irgi persikėlė į Užjordanę su visa savo kariuomene.

³⁵ Tada Jehonatanas pasiuntė savo brolį, vadovavusį gurguolėms, kad paprašytų jo bičiulių nabatėjų leisti pas juos pasidėti gana didelę mantą. ³⁶ Bet Jambrio kiltis iš Medebos užpuolė ir, pagrobę Johananą bei visa, ką jis turėjo, nuėjo sau su grobiu. ³⁷ Vėliau Jehonatanui ir jo broliui Simonui buvo pranešta: „Jambrio kiltis kelia dideles vestuves ir veda į namus nuotaką, vieno Kanaano didikų dukterį iš Nadabato, su didele palyda.“ ³⁸ Atsimindami savo brolio Johanano kraują, jie nuėjo ir pasislėpė kalno priedangoje. ³⁹ Apsižvalgę jie staiga pamatė triukšmingą eiseną su labai daug mantos. O jaunasis su savo draugais ir broliais, lydimi būgnelių su žvangučiais, muzikos instrumentų, stipriai ginkluoti, išėjo jų pasitikti. ⁴⁰ Tada pakilę iš pasalos, jie puolė juos žudyti. Daug buvo sužeistų ir kritusių, o išlikusieji pabėgo į kalną. Buvo paimta visa jų manta. ⁴¹ Taigi vestuvės virto gedulu, o giesmininkų balsai ­ rauda. ⁴² Įvykdę kerštą už savo brolio kraują, jie sugrįžo į Jordano pelkes.

⁴³ Apie tai išgirdęs Bakchidas šabo dieną nužygiavo prie Jordano krantų su didele kariuomene. ⁴⁴ Jehonatanas savo vyrams tarė: „Pakilkime! Kovokime už savo gyvastį, nes šiandien ne taip, kaip buvo vakar ar užvakar. ⁴⁵ Pasižiūrėkite! Mūšis mums prieš akis, už nugaros Jordano vandenys, o vienoje ir kitoje pusėje pelkės ir tankmės. Nėra kur pabėgti. ⁴⁶ Tad šaukitės Dangaus, kad būtumėte išgelbėti iš mūsų priešų rankų.“ ⁴⁷ Prasidėjo kova vyro prieš vyrą. Jehonatanas pakėlė ranką smogti Bakchidui, bet šis atsitraukė. ⁴⁸ Tada Jehonatanas ir jo vyrai šoko į Jordaną ir nuplaukė prie kito kranto, o priešas per Jordaną jų vytis nesikėlė. ⁴⁹ Tą dieną žuvo apie tūkstantis Bakchido vyrų.

⁵⁰ Bakchidas sugrįžo į Jeruzalę ir ėmėsi tvirtinti Judėjos miestus. Jis pastatė tvirtoves ir Jeriche, ir Emause, ir Bet Horone, ir Betelyje, ir Timnate, ir Piratone, ir Tefone su aukštomis sienomis ir vartais su velkėmis. ⁵¹ Jose paliko įgulas, kad neduotų ramybės Izraeliui. ⁵² Jis įtvirtino ir Bet Cūro miestą, Gezerą ir tvirtovę Jeruzalėje, pastatė įgulas ir aprūpino maisto sandėliais. ⁵³ Paėmęs krašto vadų sūnus įkaitais, Bakchidas laikė juos kalėjime Jeruzalės tvirtovėje.

⁵⁴ Šimtas penkiasdešimt trečių metų antrą mėnesį Alkimas įsakė nugriauti šventyklos vidinio kiemo sieną. Jis nugriovė pranašų darbą! Bet jis tik pradėjo griauti. ⁵⁵ Kaip tik tuo metu jį ištiko liga, ir darbai buvo nutraukti. Jis nebegalėjo atverti burnos, nes buvo taip paralyžiuotas, kad nei žodžio nebeištarė, nei dėl namų ką įsakinėjo. ⁵⁶ Galop Alkimas mirė baisiai kentėdamas. ⁵⁷ Alkimui mirus, Bakchidas sugrįžo pas karalių, ir Judėja dvejus metus buvo palikta ramybėje.

⁵⁸ Tada visi atsimetėliai nuo Įstatymo surengė nedorą sąmokslą. „Štai, ­ sakė jie, ­ Jehonatanas ir jo rėmėjai gyvena be rūpesčio savo namuose ir jaučiasi saugūs. Tad pakvieskime Bakchidą, ir jis suims juos visus per vieną naktį.“ ⁵⁹ Nuvykę pas jį, susitarė. ⁶⁰ Bakchidas leidosi į žygį su didele kariuomene ir nusiuntė slapta laiškus į Judėją visiems savo sąjungininkams, kad suimtų Jehonataną ir jo vyrus. Tačiau to padaryti jie negalėjo, nes sąmokslas iškilo viešumon. ⁶¹ Užtat Jehonatano vyrai nutvėrė apie penkiasdešimt krašte gyvenusių atsakingų už šį sąmokslą vyrų ir juos užmušė.

⁶² Tada Jehonatanas drauge su savo vyrais ir Simonu pasitraukė į Bet Basį tyruose. Atstatę išgriautąsias tos vietovės dalis, įtvirtino ją. ⁶³ Bakchidas, apie tai sužinojęs, sutelkė visas savo pajėgas ir pranešė visiems savo rėmėjams Judėjoje. ⁶⁴ Nužygiavęs jis pasistatė stovyklą priešais Bet Basį ir, įsirengęs apgulos pabūklus, kovojo su juo daug dienų.

⁶⁵ O Jehonatanas, palikęs savo brolį Simoną mieste, mažo vyrų būrio lydimas, išsmuko į kaimo vietoves. ⁶⁶ Jis parbloškė Odomerą bei jo brolius ir Fasirono žmones jų stovykloje. Tada jie pradėjo neduoti ramybės ir puldinėti Bakchido pajėgas. ⁶⁷ O Simonas ir jo vyrai, išpuolę iš miesto, padegė apgulos pabūklus. ⁶⁸ Galop jie nugalėjo Bakchidą mūšyje. Tai jį labai kankino, nes jo užmojis ir žygis nuėjo niekais. ⁶⁹ Širsdamas ant atsimetėlių, patarusių jam rengti žygį į kraštą, daugelį jų Bakchidas užmušė. Po to apsisprendė grįžti į savo kraštą.

⁷⁰ Jehonatanas, apie tai sužinojęs, nusiuntė pas jį pasiuntinius, siūlydamas tartis dėl taikos ir išlaisvinti belaisvius. Bakchidas, sutikęs su jo pasiūlymais, įvykdė juos ⁷¹ ir prisiekė niekada nebemėginsiąs jam pakenkti per visas likusias savo gyvenimo dienas. ⁷² Išlaisvinęs belaisvius, kuriuos buvo anksčiau paėmęs iš Judo krašto, jis apsisuko ir sugrįžo į savo šalį. Į jų žemę niekada daugiau nebežygiavo.

⁷³ Taigi kalavijas liovėsi šėlti Izraelyje. Jehonatanas apsigyveno Michmaše ir pradėjo teisėjauti tautai. Jis sunaikino Izraelio atsimetėlius nuo Įstatymo.