¹ Izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir VIEŠPATS atidavė juos septyneriems metams į Midjano rankas. ² Midjano ranka Izraeliui buvo sunki. Izraelitai kalnų olose pasidarė tvirtovių ir slėptuvių nuo Midjano. ³ Mat izraelitams pasėjus sėklą, midjaniečiai, amalekiečiai bei kiti Rytų gyventojai pakildavo prieš juos. ⁴ Jie statydavosi stovyklas prieš izraelitus ir nuniokodavo krašto derlių iki pat Gazos apylinkių, nepalikdami Izraelyje jokio maisto: nei avies, nei jaučio, nei asilo. ⁵ Mat jie atkeliaudavo su bandomis ir net palapinėmis tarsi gausūs skėrių spiečiai; suskaityti juos ar jų kupranugarius nebuvo įmanoma. Atėję jie nuniokodavo kraštą. ⁶ Tad per Midjaną Izraelis buvo labai dideliame skurde, ir izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES.

⁷ Izraelitams šaukiantis VIEŠPATIES dėl midjaniečių, ⁸ VIEŠPATS atsiuntė izraelitams pranašą. Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš išvedžiau jus iš Egipto ir išlaisvinau iš vergijos namų. ⁹ Išgelbėjau jus iš egiptiečių rankų ir iš visų jūsų engėjų rankų; išvariau juos jūsų labui ir daviau jums jų kraštą. ¹⁰ Sakiau jums: „Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Negarbinsite dievų amoritų, kurių krašte gyvenate.“ Bet jūs mano balso nepaklausėte!’“

¹¹ VIEŠPATIES angelas atėjo ir atsisėdo po ąžuolu prie Ofros, priklausančios Jehoašui Abiezerui. Tuo metu jo sūnus Gideonas bloškė kviečius vyno spaudykloje, slėpdamasis nuo midjaniečių. ¹² VIEŠPATIES angelas pasirodė jam ir tarė: „VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“ ¹³ Gideonas atsakė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet jei VIEŠPATS su mumis, tai kodėl mus visa tai ištiko? Kurgi visi jo nuostabūs darbai, apie kuriuos mums pasakojo protėviai, sakydami: ‘Iš tikrųjų VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto’? Juk dabar mus VIEŠPATS atmetė ir atidavė Midjanui į rankas!“ ¹⁴ VIEŠPATS atsigręžė į jį ir tarė: „Eik su savo jėga ir išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos! Žinok, aš tave siunčiu!“ ¹⁵ Gideonas atsakė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet kaip aš galiu išgelbėti Izraelį? Žiūrėk, mano kiltis menkiausia Manase, o aš jauniausias savo tėvo namuose.“ ¹⁶ VIEŠPATS tarė jam: „Bet aš būsiu su tavimi! Tu nugalėsi Midjaną, tarsi tai būtų tik vienas vyras.“ ¹⁷ Tada jis tarė: „Tad jei radau malonę tavo akyse, duok man ženklą, kad kalbi su manimi. ¹⁸ Prašyčiau iš čia nenueiti, kol nesugrįšiu pas tave ir, atnešęs savo atnašą, nepadėsiu jos prieš tave.“ O jis atsakė: „Palauksiu, kol sugrįši.“

¹⁹ Tada Gideonas įėjo į vidų, sutaisė ožiuką ir padarė iš efos miltų neraugintų plokštainių. Įdėjęs mėsą į pintinę ir supylęs sriubą į puodą, atnešė visa jam po ąžuolu. Juos patiekiant, ²⁰ Dievo angelas tarė jam: „Paimk mėsą ir neraugintus plokštainius, padėk juos ant anos uolos ir išpilk sriubą.“ Gideonas taip ir padarė. ²¹ Tada VIEŠPATIES angelas ištiesė lazdą, kurią laikė rankoje, ir jos galu palietė mėsą bei neraugintus plokštainius. Ugnis staiga iššoko iš uolos ir sudegino mėsą bei neraugintus plokštainius. Tuo tarpu VIEŠPATIES angelas pradingo. ²² Dabar Gideonas aiškiai suprato, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas. Gideonas tarė: „Aiman, Viešpatie DIEVE! Juk aš mačiau savo akimis VIEŠPATIES angelą!“ ²³ Bet VIEŠPATS tarė jam: „Ramybė tau! Nebijok, tu nemirsi.“ ²⁴ Tada Gideonas pastatė ten aukurą VIEŠPAČIUI ir pavadino jį „VIEŠPATS yra ramybė“. Jis tebestovi iki šios dienos abiezerų Ofroje.

²⁵ Tą naktį VIEŠPATS paliepė jam: „Paimk savo tėvo jautį, tą antrąjį septynmetį jautį, nugriauk tavo tėvui priklausantį Baalo aukurą ir nukirsk šalia aukuro stovintį šventąjį stulpą. ²⁶ Tada pastatyk deramą aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ant šios prieglobsčio olos viršaus, paimk tą antrąjį jautį ir atnašauk jį kaip deginamąją auką, panaudodamas malkas iš šventojo stulpo, kurį būsi nukirtęs.“ ²⁷ Gideonas pasiėmė iš savo tarnų dešimt vyrų ir padarė, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Bijodamas tai daryti dieną dėl savo tėvo šeimynos ir miesto žmonių, jis padarė tai nakčia.

²⁸ Miesto žmonės pakilo anksti rytą ir žiūri: Baalo aukuras nugriautas, šventasis stulpas šalia jo nukirstas ir antrasis jautis paaukotas ant naujai pastatyto aukuro. ²⁹ „Kas tai padarė?“ ­ klausė jie vienas kito. Pasiteiravę ir ištyrę, sužinojo, kad tai padarė Jehoašo sūnus Gideonas. ³⁰ Miesto žmonės tarė Jehoašui: „Išvesk savo sūnų, nes jis turi mirti! Juk jis nugriovė Baalo aukurą ir nukirto šalia jo šventąjį stulpą!“ ³¹ Bet Jehoašas visiems, ratu jį apstojusiems, atsakė: „Argi jūs turite kelti bylą už Baalą? Nejau jūs turite apginti jo bylą? Kas už jį kelia bylą, bus nubaustas mirtimi dar prieš rytą! Jeigu jis dievas, tegu pats kelia bylą, nes buvo nugriautas jo aukuras!“ ³² Todėl tą dieną Gideonas buvo pavadintas Jerubaalu dėl žodžių: „Tegu Baalas kelia bylą prieš jį!“, nes nugriovė jo aukurą.

³³ Visas Midjanas, Amalekas ir Rytų gyventojai susibūrė ir, perėję Jordaną, pasistatė stovyklą Jezreelio lygumoje. ³⁴ Bet VIEŠPATIES dvasia apėmė Gideoną, jis pūtė ragą, ir abiezerai susitelkė jį sekti. ³⁵ Jis išsiuntė pasiuntinius į visą Manasą, ir jie susitelkė jį sekti. Tada jis siuntė pasiuntinius ir į Ašerą, Zabuloną bei Naftalį, ir jie atėjo jų pasitikti.

³⁶ Gideonas kreipėsi į Dievą: „Jei iš tikrųjų ketini išgelbėti Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs, tai ³⁷ žiūrėk: aš padedu nukirptą vilną klojime ant aslos. Jei rasa bus tik ant vilnų, o visa žemė aplinkui liks sausa, žinosiu, kad tu išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs.“ ³⁸ Taip ir įvyko. Pakilęs anksti kitą rytą, jis išgręžė vilnas ir išspaudė iš vilnų tiek rasos, kad galėjo pripilti puoduką vandens. ³⁹ Tada Gideonas tarė Dievui: „Teneužsidega tavo pyktis ant manęs, jei dar sykį kalbėsiu. Prašau leisti man dar vieną sykį bandyti su vilnomis: tebūna sausos tik vilnos, o visur ant žemės tebūna rasa.“ ⁴⁰ Tą naktį Dievas taip ir padarė. Vien vilnos buvo sausos, o visur ant žemės buvo rasa.

¹ Kitą dieną anksti Jerubaalas, tai yra Gideonas, ir visi su juo buvę kariai iškeliavo ir pasistatė stovyklą prie En Harodo. O Midjano stovykla buvo lygumoje į šiaurę nuo jo, prie Morės kalvos.

² VIEŠPATS tarė Gideonui: „Tu turi per daug karių, kad atiduočiau jiems į rankas Midjaną. Juk Izraelis tik girtųsi man, manydamas: ‘Mano paties ranka mane išgelbėjo.’ ³ Tad dabar prašau paskelbti vyrams: ‘Kas dreba iš baimės, tegrįžta namo.’“ Gideonas taip juos ir atsijojo. Dvidešimt du tūkstančiai iš karių sugrįžo, o dešimt tūkstančių pasiliko.

⁴ „Vis dar per daug karių, ­VIEŠPATS tarė Gideonui, ­ nuvesk juos žemyn prie vandens, ten aš juos tau atsijosiu. Kai sakysiu: ‘Šis eis su tavimi’, ­ jis eis su tavimi, o kai sakysiu: ‘Šis neis su tavimi’, ­ jis neis su tavimi.“ ⁵ Jam atvedus karius žemyn prie vandens, VIEŠPATS tarė Gideonui: „Visus, lakančius vandenį liežuviu, kaip šuo laka, pastatyk skyrium, ir visus, kurie atsiklaupia gerti, pastatyk skyrium.“ ⁶ Skaičius tų, kurie „lakė“ vandenį iš rankos, buvo trys šimtai; visi kiti kariai vandens atsigerti atsiklaupė. ⁷ Tada VIEŠPATS tarė Gideonui: „Su trimis šimtais vyrų, kurie „lakė“, išgelbėsiu jus ir atiduosiu Midjaną tau į rankas. Teeina namo visi kiti kariai.“ ⁸ Taigi lakusieji pasiėmė maisto atsargų bei ragus, kuriuos kiti kariai turėjo pasiėmę; likusius Izraelio vyrus jis pasiuntė į palapines, pasilikdamas tik tuos tris šimtus vyrų. Midjano stovykla buvo žemiau lygumoje.

⁹ Tą pačią naktį VIEŠPATS tarė jam: „Kelkis ir pulk stovyklą, nes atidaviau ją tau į rankas. ¹⁰ Bet jei bijai pulti, nusileisk į stovyklą su savo ginklanešiu Pura ¹¹ ir pasiklausyk, ką jie kalba. Po to turėsi drąsos užpulti stovyklą.“ Tad jis nusileido su savo ginklanešiu Pura prie stovyklos sargybų. ¹² Midjaniečiai, amalekiečiai ir Rytų žmonės buvo pasklidę lygumoje tarsi skėrių spiečiai su nesuskaitomais kupranugariais, gausingais kaip smiltys pajūryje. ¹³ Gideonas ten atsidūrė kaip tik tuo metu, kai vienas vyras pasakojo sapną savo bičiuliui. „Klausyk, ­ sakė jis, ­ kokį sapną sapnavau. Žiūriu, miežinės duonos kepalas rieda į Midjano stovyklą. Atriedėjęs prie mūsų palapinės, taip smogė į ją, kad ši pargriuvo. Palapinė apsivertė dugnu aukštyn ir sugriuvo!“ ¹⁴ Bičiulis atsiliepė: „Tai ne kas kita kaip Jehoašo sūnaus, Izraelio vyro, Gideono kalavijas! Jam į rankas Dievas yra atidavęs Midjaną ir visą jo kariuomenę.“

¹⁵ Išgirdęs sapno pasakojimą ir aiškinimą, Gideonas parpuolė kniūbsčias. Sugrįžęs į Izraelio stovyklą, jis šaukė: „Eime! VIEŠPATS yra atidavęs Midjano kariuomenę jums į rankas!“ ¹⁶ Jis padalijo tuos tris šimtus vyrų į tris būrius, įdavė kiekvienam į rankas po ragą ir po tuščią puodą su deglu kiekviename puode. ¹⁷ „Stebėkite mane, ­ sakė jis, ­ ir darykite kaip aš. Man priėjus prie stovyklos, darykite, ką aš darysiu. ¹⁸ Man ir visiems esantiems su manimi papūtus ragus, jūs taip pat pūskite ragus visoje stovykloje ir šaukite: ‘Už VIEŠPATĮ ir Gideoną!’“

¹⁹ Gideonas ir su juo buvusi šimtinė atėjo prie stovyklos saugų vidurinės sargybos pradžioje kaip tik po to, kai buvo pastatyti sargybiniai. Jie pradėjo pūsti ragus ir daužyti puodus rankose. ²⁰ Visi trys būriai pūtė ragus ir daužė puodus. Laikydami kairėje rankoje deglus, o dešinėje pučiamus ragus, jie šaukė: „Kalavijas už VIEŠPATĮ ir Gideoną!“ ²¹ Jie liko stovėti savo vietose aplink stovyklą, o visoje stovykloje tuo tarpu kilo sąmyšis. Jie šaukė ir bėgo. ²² Pradėjus pūsti tris šimtus ragų, VIEŠPATS atsuko kiekvieno vyro kalaviją prieš jo bičiulį visoje stovykloje. Visa kariuomenė nubėgo iki pat Bet Šitos ir Cereros link, iki pat Abel Meholos prie Tabato. ²³ Dabar buvo pašaukti prie ginklų Izraelio vyrai iš Naftalio, Ašero bei viso Manaso, ir jie vijosi midjaniečius.

²⁴ Tada Gideonas siuntė pasiuntinius ir į Efraimo aukštumas su įsakymu: „Nusileiskite pirma midjaniečių ir užimkite prieigas prie vandens palei visą Jordaną iki pat Bet Baros.“ Taigi visi Efraimo vyrai buvo pašaukti prie ginklų ir užėmė prieigas prie vandens palei visą Jordaną iki pat Bet Baros. ²⁵ Jie paėmė į nelaisvę du Midjano didžiūnus ­ Orebą ir Zeebą. Orebą jie užmušė prie Orebo uolos, o Zeebą ­ prie Zeebo vyno spaudyklos, vydamiesi midjaniečius. Orebo ir Zeebo galvas jie parnešė į Užjordanę Gideonui.

¹ Efraimo vyrai tarė jam: „Kodėl taip padarei ir nepašaukei mūsų, eidamas į žygį prieš midjaniečius?“ Jie karčiai jam priekaištavo. ² O jis atsakė: „Galų gale ką aš pasiekiau, palyginti su jumis? Argi Efraimo vynuogių parankos ne geresnės už Abiezero vynuogių derlių? ³ Į jūsų rankas Dievas atidavė Midjano didžiūnus ­ Orebą ir Zeebą. O ką aš galėjau padaryti, palyginti su jumis?“ Jam taip kalbant, jų pyktis ant jo atslūgo.

Gideonas Užjordanėje

⁴ Gideonas pasiekė Jordaną ir perėjo jį. Jis ir trys šimtai vyrų su juo buvo išvargę ir alkani, bet vis dar vijosi. ⁵ Tada jis kreipėsi į Sukotų žmones: „Prašau duoti keletą kepalų duonos vyrams, einantiems su manimi, nes jie labai alkani; aš vejuosi Midjano karalius ­ Zebachą ir Calmuną.“ ⁶ Bet Sukotų didžiūnai tarė: „Ar Zebachas ir Calmuna jau tavo rankose, kad mes turėtume duoti duonos tavo kariuomenei?“ ­ ⁷ „Bet atsiminkite, ­ atkirto Gideonas, ­ kai VIEŠPATS atiduos man į rankas Zebachą ir Calmuną, aš kulsiu jūsų kūnus dykumos erškėčiais ir usnimis.“ ⁸ Iš ten jis nuėjo į Penuelį ir paprašė jų to paties, ir Penuelio žmonės jam atsakė kaip Sukotų žmonės. ⁹ Taigi jis ir Penuelio žmonėms pagrasino: „Kai sugrįšiu su pergale, nuversiu šį bokštą.“

¹⁰ Tuo laiku Zebachas ir Calmuna buvo Karkore su savo kariuomene ­ apie penkiolika tūkstančių vyrų. Tai buvo visi, išlikę iš visos Rytų žmonių kariuomenės, nes buvo žuvę šimtas dvidešimt tūkstančių kalaviją nešiojusių vyrų. ¹¹ Tad Gideonas nužygiavo karavanų keliu į rytus nuo Nobacho bei Jogbohos ir užklupo tą kariuomenę, nes ji nebuvo budri. ¹² Zebachas ir Calmuna pabėgo. Gideonas vijosi ir paėmė į nelaisvę du Midjano karalius ­ Zebachą ir Calmuną, o visa kariuomenė buvo paklaikusi.

¹³ Grįždamas iš mūšio prie Hereso perėjos, Jehoašo sūnus Gideonas ¹⁴ pasigavo vaikiną, vieną iš Sukotų gyventojų, ir iškvotė jį. Pastarasis sudarė Sukotų didžiūnų ir seniūnų ­ septyniasdešimt septynių žmonių sąrašą. ¹⁵ Tada jis atėjo pas Sukotų gyventojus ir tarė: „Štai Zebachas ir Calmuna, dėl kurių jūs iš manęs tyčiojotės, sakydami: ‘Ar Zebachas ir Calmuna jau tavo rankose, kad mes turėtume duoti duonos tavo bejėgiams kareiviams?’“ ¹⁶ Tad paėmė jis miesto seniūnus ir, atsinešęs dykumos erškėčių bei usnių, nubaudė jais Sukotų gyventojus. ¹⁷ Jis nuvertė ir Penuelio bokštą, išžudė miesto gyventojus.

¹⁸ Tada kreipėsi į Zebachą ir Calmuną: „Kaip atrodė tie vyrai, kuriuos nužudėte prie Taboro?“ ­ „Visi jie atrodė kaip tu, ­ atsakė jie, ­ panašūs į karaliaus sūnus.“ ­ ¹⁹ „Tai buvo mano broliai, ­ pareiškė jis, ­ mano motinos sūnūs. Kaip gyvas VIEŠPATS, jeigu būtumėte palikę juos gyvus, neužmuščiau jūsų.“ ²⁰ Jis paliepė savo pirmagimiam sūnui Jeterui: „Eik ir užmušk juos!“ Bet vaikinas kardo iš makšties netraukė, nes buvo bailus. Mat buvo dar vaikas. ²¹ Tada Zebachas ir Calmuna tarė: „Ateik ir pats užmušk mus, nes koks vyras, tokia ir jo jėga.“ Gideonas pakilo, užmušė Zebachą bei Calmuną ir pasiėmė pusmėnulius, puošusius jų kupranugarių kaklus.

²² Tada Izraelio vyrai kreipėsi į Gideoną: „Valdyk mus tu, taip pat tavo sūnus ir tavo vaikaitis, nes išgelbėjai mus iš Midjano rankos“. ²³ Gideonas atsakė jiems: „Nei aš jus valdysiu, nei mano sūnus jus valdys! VIEŠPATS jus valdys!“ ²⁴ Gideonas tarė: „Leiskite man kreiptis į jus su vienu prašymu: duokite man kiekvienas iš savo grobio po auskarą.“ Mat priešai nešiojo aukso auskarus, nes buvo izmaelitai. ²⁵ „Mielu noru!“ ­ atsakė jie. Taigi jie išskleidė drabužį ir kiekvienas metė ant jo po auskarą, gautą kaip grobį. ²⁶ Aukso auskarų, kurių jis buvo prašęs, buvo tūkstantis septyni šimtai aukso šekelių, neskaitant pusmėnulių, karulių ir purpurinių apdarų, kuriais vilkėjo Midjano karaliai, neskaitant nei puošnių apykaklių, buvusių ant jų kupranugarių kaklų. ²⁷ Gideonas pasidarė iš jų efodą ir pasidėjo savo mieste Ofroje. Visas Izraelis kekšavo ten su juo, ir jis tapo žabangomis Gideonui ir jo namams.

²⁸ Taip Midjanas tapo pavaldus izraelitams ir savo galvų daugiau nebekėlė. Tad Gideono dienomis kraštas keturiasdešimt metų turėjo ramybę.

Abimelechas

²⁹ Jehoašo sūnus Jerubaalas parėjo gyventi į savo namus. ³⁰ Jis turėjo septyniasdešimt sūnų ­ savo paties palikuonių, nes turėjo daug žmonų. ³¹ Jo sugulovė Sicheme taip pat pagimdė jam sūnų, ir jis pavadino jį Abimelechu. ³² Jehoašo sūnus Gideonas mirė žiloje senatvėje ir buvo palaidotas savo tėvo Jehoašo kape abiezerų Ofroje.

³³ Vos Gideonui mirus, izraelitai atkrito ir kekšavo su Baalais, padarydami Baal Beritą savo dievu. ³⁴ Izraelitai nebeatsiminė VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris buvo juos išgelbėjęs iš visų aplinkinių priešų rankos, ³⁵ ir nerodė ištikimybės Jerubaalo, tai yra Gideono, namams už visa gera, ką jis buvo padaręs Izraeliui.

¹ Jerubaalo sūnus Abimelechas nuėjo pas savo motinos brolius į Sichemą ir kalbino juos bei visą motinos šeimos kiltį: ² „Kelkite šį klausimą, girdint visiems Sichemo didžiūnams: kas jums geriau: būti septyniasdešimties vyrų valdomiems ­ visų Jerubaalo sūnų ­ ar būti valdomiems vieno vyro? Taip pat turite atsiminti, kad aš esu jūsų kūnas ir kraujas.“ ³ Jo motinos broliai visa tai kartojo jo labui visiems Sichemo didžiūnams ir palenkė jų širdis į Abimelecho pusę. Jie įtikėjo: „jis mūsų brolis.“ ⁴ Taigi jie davė jam septyniasdešimt sidabro šekelių iš Baal Berito šventyklos, o Abimelechas už juos pasisamdė pasileidusių ir nieko nebijančių valkatų savo palydovais. ⁵ Nuėjęs į savo tėvo namus Ofroje, jis nužudė Jerubaalo sūnus, savo brolius ­ septyniasdešimt vyrų ­ ant vieno akmens. Bet jauniausias Jerubaalo sūnus Jotamas išliko gyvas, nes spėjo pasislėpti. ⁶ Tada visi Sichemo didžiūnai ir visas Bet Milojas susirinko prie stulpo po ąžuolu Sicheme ir paskelbė Abimelechą karaliumi.

⁷ O Jotamas, kai jam apie tai buvo pranešta, nuėjo ir, atsistojęs ant Garizimo kalno viršūnės, šaukė jiems skardžiu balsu: „Klausykitės manęs, Sichemo didžiūnai! Tesiklauso jūsų Dievas!

⁸ Kartą medžiai suėjo

patepti sau karalių.

Alyvmedžiui jie tarė:

‘Būk mūsų karalius!’

⁹ Alyvmedis jiems atsakė:

‘Argi aš turiu liautis davęs

riebų aliejų,

kuriuo dievai ir žmonės pagerbiami,

ir eiti virš medžių linguoti?’

¹⁰ Tada medžiai tarė figmedžiui:

‘Ateik ir būk mūsų karalius!’

¹¹ Bet figmedis jiems atsakė:

‘Argi aš turiu liautis davęs

saldumą

bei skanius vaisius

ir eiti virš medžių linguoti?’

¹² Tada medžiai tarė vynmedžiui:

‘Ateik ir būk mūsų karalius!’

¹³ Bet vynmedis jiems atsakė:

‘Argi aš turiu liautis davęs vyną,

kuris pradžiugina dievus ir mirtinguosius,

ir eiti virš medžių linguoti?’

¹⁴ Tada visi medžiai tarė erškėčiui:

‘Ateik ir būk mūsų karalius!’

¹⁵ O erškėtis medžiams atsakė:

‘Jei garbingai elgiatės,

patepdami mane savo karaliumi,

tai ateikite ir raskite prieglobstį mano ūksmėje!

Bet jei ne, teišeina ugnis iš erškėčio

ir tesuryja Libano kedrus!’

¹⁶ Taigi ar garbingai ir ištikimai elgėtės, padarydami Abimelechą karaliumi? Argi deramai pasielgėte su Jerubaalu ir jo namais? Argi atsilyginote jam pagal nuopelnus? ¹⁷ Juk mano tėvas kovojo už jus, statydamas į pavojų savo gyvybę, ir išgelbėjo jus iš Midjano rankos! ¹⁸ O jūs šiandien sukilote prieš mano tėvo namus, nužudėte jo sūnus ­ septyniasdešimt vyrų ant vieno akmens ir padarėte jo tarnaitės sūnų Abimelechą Sichemo gyventojų karaliumi vien dėl to, kad jis jūsų giminaitis. ¹⁹ Jei šią dieną garbingai ir ištikimai pasielgėte su Jerubaalu ir jo namais, džiaukitės su Abimelechu, ir jis tesidžiaugia su jumis. ²⁰ Bet jei ne, teišeina ugnis iš Abimelecho ir tesuryja Sichemo didžiūnus ir Bet Miloją; teišeina ugnis iš Sichemo didžiūnų ir Bet Milojo ir tesuryja Abimelechą.“

²¹ Tai pasakęs, Jotamas leidosi į kojas. Jis nubėgo į Beerą ir ten gyveno, nes bijojo savo brolio Abimelecho.

²² Abimelechas karaliavo Izraelyje trejus metus. ²³ Tada Dievas pasiuntė nesantaikos dvasią tarp Abimelecho ir Sichemo didžiūnų. Sichemo didžiūnai klastingai elgėsi su Abimelechu. ²⁴ Tai įvyko, kad būtų atkeršyta už smurtą, padarytą septyniasdešimčiai Jerubaalo sūnų, ir kad jų kraujas kristų ant jų brolio Abimelecho, kuris buvo juos nužudęs, ir ant Sichemo didžiūnų, padėjusių jam brolius užmušti.

²⁵ Sichemo didžiūnai kalnų viršūnėse rengė jam pasalas. Jų vyrai apiplėšinėjo visus, einančius tuo keliu. Žinia apie tai pasiekė Abimelechą.

²⁶ Praeidamas į Sichemą užsuko Ebedo sūnus Gaalas su savo bičiuliais. Jais Sichemo didžiūnai pasitikėjo. ²⁷ Jie ėjo į laukus, rinko vynuoges jų vynuogynuose, traiškė jas ir linksminosi. Paskui, nuėję į savo dievo šventyklą, valgė bei gėrė ir keikė Abimelechą. ²⁸ „Kas tas Abimelechas, ­ kalbėjo Ebedo sūnus Gaalas, ­ ir kas mes, Sichemo žmonės, kad turėtume jam tarnauti? Argi Jerubaalo sūnus ir jo pareigūnas Zebulas kadaise netarnavo Sichemo tėvo Hamoro vyrams? Tad kodėl turėtume jam tarnauti? ²⁹ O kad tie žmonės būtų man pavaldūs! Aš tuoj pat išjočiau Abimelechą! Sakyčiau Abimelechui: ‘Sutelk savo kariuomenę ir ateik!’“

³⁰ Išgirdęs Ebedo sūnaus Gaalo žodžius, miesto valdovas Zebulas įniršo. ³¹ Jis išsiuntė pasiuntinius į Arumą pas Abimelechą pasakyti: „Žiūrėk, Ebedo sūnus Gaalas ir jo bičiuliai atėjo į Sichemą ir kelia mieste prieš tave sąmyšį. ³² Todėl ateik nakčia, tu ir kariuomenė, esanti su tavimi, ir pasislėpk laukuose. ³³ Kitą rytą anksti, saulei tekant, pakilk ir pulk miestą. O kai jis ir jo vyrai išeis prieš tave, daryk su jais, ką gali tavo ranka.“

³⁴ Taigi Abimelechas ir jo kariuomenė atvyko nakčia ir keturiais būriais surengė Sichemui pasalą. ³⁵ Ebedo sūnui Gaalui išėjus ir atsistojus prie miesto vartų, Abimelechas ir jo pajėgos pakilo iš pasalų. ³⁶ Pamatęs juos, Gaalas tarė Zebului: „Žiūrėk, žmonės leidžiasi nuo kalnų viršūnių!“ O Zebulas atsakė: „Šešėliai kalnuose tau atrodo kaip vyrai.“ ³⁷ Gaalas vėl prabilo ir tarė: „Žiūrėk, žmonės leidžiasi nuo Tabur Erezo, o kitas būrys ateina nuo Elon Meonenimų.“ ³⁸ Tada Zebulas tarė: „Na, kurgi dabar tavo snukis, kuriuo kalbėjai: ‘Kas tas Abimelechas, kad turėtume jam tarnauti?’ Argi tai ne kariuomenė, iš kurios šaipeisi? Tad išeik dabar ir kovok su ja!“ ³⁹ Taigi Gaalas išėjo Sichemo didžiūnų priekyje ir kovojo su Abimelechu. ⁴⁰ Bet buvo priverstas bėgti, ir Abimelechas vijosi jį iki pat vartų. Daugelis krito užmušti. ⁴¹ Abimelechas sugrįžo į Arumą, o Zebulas išvijo Gaalą ir jo bičiulius, nebeleido jiems gyventi Sicheme.

⁴² Kitą dieną žmonės išėjo į laukus. Apie tai buvo pranešta Abimelechui. ⁴³ Paėmęs savo kariuomenę ir padalijęs į tris būrius, jis surengė laukuose pasalas. Pamatęs iš miesto išeinančius žmones, jis staiga užpuolė juos ir išžudė. ⁴⁴ Abimelechas ir su juo buvęs būrys leidosi pirmyn ir atsistojo prie miesto vartų, o kiti du būriai šoko ant žmonių, buvusių laukuose, ir išžudė juos. ⁴⁵ Abimelechas kovojo prieš miestą visą tą dieną. Miestą paėmė ir jame esančius žmones išžudė. Po to sugriovė miestą iš pamatų ir apsėjo jį druska.

⁴⁶ Sužinoję apie tai Migdal Sichemo didžiūnai suėjo į El Berito šventyklos tvirtovę. ⁴⁷ Abimelechui buvo pranešta, kad ten susirinko visi Migdal Sichemo didžiūnai. ⁴⁸ Abimelechas su savo kariais pakilo į Calmono kalną. Paėmęs kirvį į rankas, Abimelechas nukirto medžio šaką ir užsikėlė ją ant peties. Tada tarė savo kariams: „Ką mane matėte darant, tą skubiai ir jūs darykite!“ ⁴⁹ Taigi visi kariai nusikirto po šaką ir, nužygiavę paskui Abimelechą, sukrovė jas prie tvirtovės. Tada jie padegė tvirtovę virš buvusiųjų viduje. Taip žuvo visi Migdal Sichemo žmonės ­ apie tūkstantį vyrų ir moterų.

⁵⁰ Abimelechas nužygiavo į Tebecą, pasistatė stovyklą prie Tebeco ir paėmė jį. ⁵¹ Miesto viduje buvo įtvirtintas bokštas. Į jį subėgo visi miesto vyrai ir moterys bei didžiūnai ir užsidarė. Jie sulipo ant bokšto stogo. ⁵² Priėjęs prie bokšto, Abimelechas puolė jį. Norėdamas padegti, jis prisiartino prie durų. ⁵³ Bet viena moteris metė viršutinį girnų akmenį ant Abimelecho ir perskėlė jam kaukolę. ⁵⁴ Šis tučtuojau pasišaukė ginklanešį ir tarė jam: „Išsitrauk iš makšties kalaviją ir užmušk mane, kad žmonės apie mane nesakytų: ‘Moteris jį užmušė!’“ Vaikinas perdūrė jį kalaviju, ir jis numirė. ⁵⁵ Pamatę, kad Abimelechas miręs, visi izraelitai išsivaikščiojo į savo namus.

⁵⁶ Taip Dievas atlygino Abimelechui už jo nusikaltimą, kurį buvo padaręs tėvui, nužudydamas septyniasdešimt savo brolių. ⁵⁷ Dievas panašiai atlygino ir Sichemo žmonėms už visus jų nedorus darbus. Taigi ant jų krito Jerubaalo Jotamo prakeikimas.