¹ Atsitiko taip, kad žmonės pradėjo karčiai murmėti prieš VIEŠPATĮ dėl savo nelaimių. VIEŠPATS tai išgirdo ir užsidegė pykčiu. Tada VIEŠPATIES ugnis suliepsnojo prieš juos, sunaikindama stovyklos pakraščius. ² Žmonės šaukėsi Mozės. Mozė meldėsi VIEŠPAČIUI, ir ugnis užgeso. ³ Ta vieta buvo pavadinta Tabera, nes ten VIEŠPATIES ugnis buvo užsidegusi prieš juos.

⁴ Tarp jų buvę valkatos buvo apimti godaus alkio. Ir izraelitai vėl ėmė verkti ir kalbėti: „Kas duos mums mėsos pavalgyti? ⁵ Atsimename žuvis, kurias Egipte dykai valgydavome, agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. ⁶ Mūsų stemplės susitraukė! Visiškai nieko nėra! Vien maną temato mūsų akys.“

⁷ Mana buvo panaši į koriandro sėklą, ir jos spalva buvo tarsi bdelio sakų. ⁸ Žmonės vaikščiodavo po apylinkę, rinkdavo ją, maldavo girnomis ar trindavo grūstuve, virdavo puode ir darydavo plokštainius. Jos skonis buvo panašus į plokštainių su aliejumi. ⁹ Naktį, krintant rasai, su ja iškrisdavo ir mana.

¹⁰ Mozė girdėjo žmones verkiant, šeimą po šeimos, visus prie savo palapinių angos. VIEŠPATS užsidegė pykčiu, o Mozė kamavosi. ¹¹ „Kodėl taip blogai elgiesi su savo tarnu? ­ klausė Mozė VIEŠPATĮ. ­ Kodėl neradau malonės tavo akyse, kad užkrovei ant manęs visų šių žmonių naštą? ¹² Argi aš pradėjau visą šią tautą? Nejau aš juos pagimdžiau, kad turėtum man sakyti: ‘Nešk juos ant rankų, kaip kad žindyvė nešioja nenujunkytą kūdikį’, ­ į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjai jų protėviams? ¹³ Iš kurgi imsiu mėsos visiems šiems žmonėms? Juk jie pas mane eina, verkia ir sako: ‘Duok mums mėsos pavalgyti!’ ¹⁴ Aš vienas nepajėgiu nešti visų šių žmonių, nes jie man per sunkūs. ¹⁵ Jei tu taip su manimi elgsiesi, verčiau užmušk mane; maldauju ­ jei radau malonę tavo akyse, ­ kad daugiau nebematyčiau savo nelaimės.“

Septyniasdešimt seniūnų

¹⁶ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Parink man septyniasdešimt Izraelio seniūnų ­ vyrų, kuriuos laikai žmonių seniūnais ir apskaitininkais, ­ ir atvesk juos prie Susitikimo Palapinės. Teužima jie ten savo vietą drauge su tavimi. ¹⁷ Aš nužengsiu ir su tavimi kalbėsiuosi, paimsiu tave gaubiančios dvasios ir suteiksiu jos jiems. Jie neš žmonių naštą su tavimi, kad tau nebereikėtų visą vienam nešti. ¹⁸ O žmonėms sakyk: ‘Pašvęskite save rytojui ir turėsite mėsos valgyti, nes verkšlenote, VIEŠPAČIUI girdint, sakydami: ‘Kas duos mums mėsos pavalgyti? Egipte tikrai mums buvo geriau!’ Todėl VIEŠPATS duos jums mėsos valgyti. ¹⁹ Valgysite ne tik vieną ar dvi, ar penkias, ar dešimt, ar dvidešimt dienų, ²⁰ bet visą mėnesį, kol nebenorėsite nė pauostyti ir kol jums neįgris, nes atmetėte VIEŠPATĮ, esantį tarp jūsų, ir verkšlenote prieš jį, sakydami: ‘Ak, kam mes išėjome iš Egipto!’“ ²¹ Bet Mozė tarė: „Tauta, kuri yra su manimi, turi šešis šimtus tūkstančių pėsčių vyrų, o tu sakai: ‘Aš duosiu jiems pakankamai mėsos valgyti visą mėnesį.’ ²² Argi yra tiek avių kaimenių ir galvijų bandų jiems paskersti? Argi yra jūroje tiek žuvų jiems pagauti?“ ²³ VIEŠPATS Mozei atsakė: „Nejau VIEŠPATIES ranka tokia trumpa? Tu tuojau pamatysi, ar mano žodis įvyks ar ne.“

Seniūnų dvasia

²⁴ Tad Mozė išėjo ir perdavė žmonėms VIEŠPATIES žodžius. Jis parinko septyniasdešimt seniūnų iš žmonių ir pastatė juos prie Padangtės. ²⁵ Tada VIEŠPATS nužengė debesyje, kalbėjosi su juo, paėmė dalį jį gaubusios dvasios ir suteikė jos septyniasdešimčiai seniūnų. Dvasiai ant jų nusileidus ilsėtis, jie ėmė pranašauti. Bet vėliau jie daugiau nebepranašavo.

²⁶ Du vyrai, vienas vardu Eldadas, kitas vardu Medadas, buvo pasilikę stovykloje, tačiau dvasia nusileido ant jų ilsėtis. Jie buvo tarp įrašytųjų į sąrašą, bet nebuvo nuėję prie Padangtės, užtat pranašavo stovykloje. ²⁷ Kai vienas vaikinas, atbėgęs pas Mozę, pranešė: „Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje“, ²⁸ Nūno sūnus Jozuė, Mozės padėjėjas ir vienas jo rinktinių vyrų, tarė: „Mano viešpatie Moze, uždrausk jiems!“ ²⁹ Bet Mozė atsakė jam: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi VIEŠPATIES žmonės pranašai, tesuteikia VIEŠPATS savo dvasios visiems!“ ³⁰ Tuomet Mozė ir Izraelio seniūnai sugrįžo į stovyklą.

Putpelės

³¹ Tuo tarpu pakilo VIEŠPATIES siųstas vėjas, atpūtė nuo jūros putpelių ir nubloškė jas šalia stovyklos, maždaug dienos kelionės nuotoliu vienoje pusėje ir dienos kelionės nuotoliu kitoje pusėje, visur aplinkui stovyklą, maždaug poros uolekčių sluoksniu ant žemės. ³² Žmonės buvo ant kojų visą tą dieną bei naktį ir rytojaus dieną, rinkdami putpeles. Net tas, kuris mažiausiai surinko, turėjo dešimt homerų. Tada jie išskleidė jas visur aplink stovyklą. ³³ Bet mėsai tebesant jiems tarp dantų, net dar jos nesukramčius, įsiliepsnojo VIEŠPATIES pyktis ant žmonių, ir VIEŠPATS ištiko juos labai skaudžia rykšte. ³⁴ Užtat ta vieta buvo pavadinta Kibrot Taava, nes ten buvo palaidoti žmonės, pasidavę godumui.

³⁵ Nuo Kibrot Taavos žmonės nukeliavo į Hacerotus.

¹ Jiems esant Hacerotuose, Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš Mozę dėl jo kušitės žmonos, kurią buvo vedęs, nes jis iš tikrųjų buvo vedęs kušitę. ² Jie sakė: „Argi VIEŠPATS tik per Mozę kalbėjo? Argi jis nekalbėjo ir per mus?“ VIEŠPATS tai išgirdo. ³ O Mozė buvo labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą visoje žemėje. ⁴ Ūmai VIEŠPATS pašaukė Mozę, Aaroną ir Mirjamą: „Ateikite visi trys prie Susitikimo Palapinės.“ Jiems atėjus, ⁵ VIEŠPATS nužengė debesies stulpe, sustojo prie Padangtės įėjimo ir sušuko: „Aaronai ir Mirjama!“ O kai jiedu prisiartino, ⁶ jis tarė:

„Prašau klausytis mano žodžių!

Jei tarp jūsų būtų pranašas,

aš apsireikščiau jam regėjime,

aš kalbėčiau jam sapne.

⁷ Bet ne toks yra mano tarnas Mozė:

jam patikėti visi mano namai.

⁸ Su juo aš kalbu tiesiogiai,

aiškiai, ne mįslėmis.

Jis mato patį VIEŠPATĮ.

Tad kodėl nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?“ ⁹ Vis dar pykčio ant jų apimtas, VIEŠPATS nuėjo.

Mirjamos raupsai

¹⁰ Debesiui nuo Padangtės pasitraukus, Mirjama stovėjo balta kaip sniegas ­ raupsuota. Aaronas atsisuko į Mirjamą ir pamatė, kad ji susirgusi raupsais. ¹¹ Jis tarė Mozei: „Ak, mano viešpatie, prašyčiau nebausti mūsų už nuodėmę, kurią taip kvailai padarėme! ¹² Neleisk jai tapti tarsi negyvu gemalu, išeinančiu iš motinos įsčių pusiau sunaikintu kūnu.“ ¹³ Mozė šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: „O, Dieve, maldauju, išgydyk ją!“ ¹⁴ Bet VIEŠPATS atsakė Mozei: „Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi gėdytis septynetą dienų? Tebūna ji uždaryta už stovyklos septynetą dienų. Tik tada ji galės būti sugrąžinta atgal.“ ¹⁵ Taigi Mirjama buvo uždaryta už stovyklos septynias dienas. Žmonės nesileido į kelionę, kol Mirjama nebuvo sugrąžinta atgal. ¹⁶ Paskui žmonės iškeliavo iš Hacerotų ir pasistatė stovyklą Parano dykumoje.

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Siųsk vyrus išžvalgyti Kanaano kraštą, kurį aš duodu izraelitams. Pasiųsk po vieną vyrą iš kiekvieno jų protėvių giminės; kiekvienas jų turi būti giminės vadas. ³ VIEŠPATIES įsakymu Mozė išsiuntė juos iš Parano dykumos. Visi jie buvo vadovaujantys vyrai tarp izraelitų. ⁴ Štai jų vardai: iš Rubeno giminės ­ Zakūro sūnus Šamūva, ⁵ iš Simeono giminės ­ Horio sūnus Šafatas, ⁶ iš Judo giminės ­ Jefunės sūnus Kalebas, ⁷ iš Isacharo giminės ­ Juozapo sūnus Igalas, ⁸ iš Efraimo giminės ­ Nūno sūnus Ozėjas, ⁹ iš Benjamino giminės ­ Rafuvo sūnus Paltis, ¹⁰ iš Zabulono giminės ­ Sodžio sūnus Gadielis, ¹¹ iš Juozapo giminės, tai yra Manaso giminės, ­ Susio sūnus Gadis, ¹² iš Dano giminės ­ Gemalio sūnus Amielis, ¹³ iš Ašero giminės ­ Mykolo sūnus Setūras, ¹⁴ iš Naftalio giminės ­ Vofsio sūnus Nachbis, ¹⁵ iš Gado giminės ­ Machio sūnus Geuelis. ¹⁶ Tie buvo vardai vyrų, kuriuos Mozė siuntė išžvalgyti krašto. O Nūno sūnų Ozėją Mozė pavadino Jozue.

¹⁷ Siųsdamas juos išžvalgyti Kanaano krašto, Mozė tarė: „Kilkite aukštyn į Negebą ir užkopkite į krašto aukštumas. ¹⁸ Apžiūrėkite kraštą, į ką jis panašus. Ar jame gyvenantys žmonės stiprūs, ar silpni, ar jų mažai, ar daug? ¹⁹ Ar kraštas, kuriame jie gyvena, geras, ar blogas? Ar miestai, kuriuose jie gyvena, neturi sienų, ar yra įtvirtinti? ²⁰ Ar žemė derlinga, ar skurdi, ar yra joje medžių, ar ne? Būkite drąsūs ir parneškite šį tą iš krašto vaisių.“ Tuomet buvo ankstyvųjų vynuogių metas.

²¹ Jie iškeliavo ir išžvalgė kraštą nuo Cino dykumos ligi Rehobo prie Lebo Hamato. ²² Jie pakilo į Negebą ir nuėjo į Hebroną, kur gyveno anakiečiai Ahimanas, Šešajas ir Talmajas. (Hebronas buvo įkurtas septyneriais metais anksčiau negu Coanas Egipte.) ²³ Pasiekę Eškolo slėnį, nusikirto ten vynmedžio šaką su viena vynuogių keke, kurią ant karties nešė du vyrai. Jie nešėsi ir granatmedžio obuolių bei figų. ²⁴ Ta vieta buvo pavadinta Eškolo slėniu pagal kekę, kurią izraelitai ten nusikirto.

Žvalgai grįžta iš Kanaano

²⁵ Praslinkus keturiasdešimt dienų, jie sugrįžo iš krašto žvalgybos. ²⁶ Atėję tiesiai pas Mozę ir Aaroną bei visą izraelitų bendriją į Kadešą Parano dykumoje, jie papasakojo jiems bei visai bendrijai ir parodė jiems krašto vaisius. ²⁷ Jie papasakojo Mozei: „Mes nuėjome į kraštą, į kurį mus siuntei. Tikrai jis pienu ir medumi teka. Štai jo vaisiai. ²⁸ Tačiau žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai. Be to, mes matėme ten ir Anako palikuonis. ²⁹ Amalekiečiai gyvena Negebo krašte; hetitai, jebusiečiai ir amoritai gyvena krašto aukštumose, o kanaaniečiai gyvena prie jūros ir palei Jordaną.“

³⁰ Kalebas nutildė žmones, murmėjusius prieš Mozę, ir tarė: „Keliaukime tučtuojau ir užimkime jį, nes tikrai galime juos nugalėti.“ ³¹ Tada vyrai, kurie buvo ėję su juo, sakė: „Mes nepajėgsime tų žmonių pulti, nes jie už mus stipresni.“ ³² Taigi jie primelavo izraelitams apie kraštą, kurį buvo išžvalgę, sakydami: „Kraštas, kurį perėjome ir išžvalgėme, yra kraštas, kuris suryja savo gyventojus. Visi žmonės, kuriuos ten matėme, yra aukštaūgiai. ³³ Tenai matėme tikrų milžinų (anakiečiai kilę iš milžinų) , o mes jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme.“

¹ Visa bendrija ėmė aimanuoti nesavais balsais; žmonės nesiliovė verkę visą tą naktį. ² Visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. „Verčiau būtume mirę Egipto žemėje! ­ sakė visa bendrija. ­ Arba verčiau mirtume šioje dykumoje! ³ Kodėl VIEŠPATS veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mažyliai taps grobiu! Argi nebūtų mums geriau eiti atgal į Egiptą?“ ⁴ Jie sakė vieni kitiems: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą.“

⁵ Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraelitų bendriją. ⁶ O Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas, buvę tarp žvalgiusiųjų kraštą, persiplėšė drabužius ⁷ ir kreipėsi į izraelitų bendriją: „Kraštas, kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra nepaprastai gera šalis. ⁸ Jei VIEŠPATS bus mums malonus, jis mus nuves į tą kraštą ir duos mums žemę, tekančią pienu ir medumi. ⁹ Tik nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ! Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona! Jų apsauga paliko juos, o VIEŠPATS yra su mumis. Nebijokite jų!“ ¹⁰ Visai bendrijai ėmus grasinti užmušti juos akmenimis, VIEŠPATIES šlovė pasirodė visiems izraelitams prie Susitikimo Palapinės.

Mozė meldžiasi už tautą

¹¹ VIEŠPATS Mozei tarė: „Kiek ilgai ši tauta niekins mane? Kiek ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakinės pasitikėti manimi? ¹² Ištiksiu juos maru ir išsižadėsiu jų. Padarysiu iš tavęs tautą gausesnę ir galingesnę negu jie.“

¹³ Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Kai egiptiečiai, iš kurių išvedei šią tautą savo galybe, apie tai išgirs, ¹⁴ jie papasakos šio krašto gyventojams. Jie girdėjo, kad tu, VIEŠPATIE, esi šioje tautoje, nes tu, VIEŠPATIE, esi regimas veidu į veidą, kai tavo debesis ilsisi viršum jų, kai tu eini pirma jų debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. ¹⁵ Jei išžudytum visus šiuos žmones iki vieno, tautos, girdėjusios apie tave, sakytų: ¹⁶ ‘Dėl to, kad nepajėgė nuvesti šios tautos į kraštą, kurį buvo prisiekęs jiems duoti, VIEŠPATS išžudė juos dykumoje.’ ¹⁷ Todėl maldauju ­ tebūna mano Viešpaties galybė tokia didinga, kaip pareiškei, tardamas:

¹⁸ ‘VIEŠPATS yra lėtas pykti,

gausus gerumo,

atleidžiantis kaltę ir nusižengimą,

tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės

ir baudžiantis vaikus už tėvų kaltę

ligi trečios ir ketvirtos kartos.’

¹⁹ Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia.“

²⁰ Tada VIEŠPATS tarė: „Aš atleidžiu, kaip tu prašai. ²¹ Kaip aš gyvas ir kaip visa žemė pilna VIEŠPATIES šlovės, ²² nė vienas tų žmonių, kurie matė mano šlovę ir ženklus, padarytus Egipte bei dykumoje, ir vis dėlto mane bandė šiuos dešimt kartų ir neklau~sė mano balso, ²³ nematys krašto, kurį aš prisiekiau duoti jų protėviams. Nė vienas tų, kurie mane paniekino, jo nematys. ²⁴ Bet savo tarną Kalebą, kadangi jis buvo įkvėptas kitokios dvasios ir liko man ištikimas, aš įvesiu į kraštą, į kurį jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys jį paveldės. ²⁵ Dabar amalekiečiai ir kanaaniečiai gyvena slėniuose. Tad pakilkite rytoj ir leiskitės į kelionę per dykumą Nendrių jūros keliu.“

²⁶ VIEŠPATS dar kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: ²⁷ „Kiek ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane? Aš atkreipiau dėmesį į izraelitų murmėjimus prieš mane. ²⁸ Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, ­ sako VIEŠPATS, ­ padarysiu jums, ką girdėjau jus sakant. ²⁹ Jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Iš visų jūsų, kurie buvote įskaityti surašyme, nuo dvidešimt metų ir vyresnių, murmėjusių prieš mane, ³⁰ nė vienas neįžengs į kraštą, kuriame prisiekiau jus apgyvendinti, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę. ³¹ Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėte, bus pagrobti, aš nuvesiu; jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote. ³² O jūsų lavonai supus šioje dykumoje. ³³ Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi ligi vieno neatgulsite negyvi dykumoje. ³⁴ Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną. Taip jūs pažinsite mano apmaudą.’ ³⁵ Aš, VIEŠPATS, kalbu! Tikrai taip padarysiu visai šiai nedorai bendrijai, susimokiusiai prieš mane. Šioje dykumoje visi ligi vieno ras galą, čia jie išmirs.“

³⁶ Taigi vyrai, kuriuos Mozė buvo pasiuntęs išžvalgyti krašto ir kurie, meluodami apie kraštą, padarė, kad visa bendrija murmėtų prieš jį, ³⁷ tie vyrai, kurie paskleidė melus apie kraštą, mirė nuo maro VIEŠPATIES akivaizdoje. ³⁸ Tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas išliko gyvi iš tų, kurie ėjo išžvalgyti krašto.

Bandymas įsiveržti į Kanaaną

³⁹ Kai Mozė pakartojo šiuos žodžius visiems izraelitams, žmonės buvo širdgėlos apimti. ⁴⁰ Atsikėlę anksti rytą, jie leidosi krašto kalnagūbrių link, sakydami: „Mes čia! Esame pasirengę eiti į vietą, apie kurią VIEŠPATS kalbėjo, nes iš tikrųjų nusidėjome.“ ⁴¹ Bet Mozė sakė: „Kodėl norite vėl nusižengti VIEŠPATIES įsakymui? Žygis nebus sėkmingas. ⁴² Neikite, nes VIEŠPATS ne su jumis. Jei eisite, būsite priešų sumušti. ⁴³ Juk amalekiečiai ir kanaaniečiai pastos ten jums kelią, ir krisite nuo kalavijo. Kadangi nusigręžėte nuo VIEŠPATIES, VIEŠPATS nebus su jumis.“ ⁴⁴ Bet jie, pasitikėdami savimi, žygiavo į krašto aukštumų gūbrius, nors VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ir Mozė nebuvo pasijudinę iš stovyklos. ⁴⁵ Kalnų aukštumose gyvenę amalekiečiai ir kanaaniečiai nusileido iš aukštumų ir sumušė juos, vydamiesi net ligi Hormos.

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Kalbėk izraelitams ir sakyk: ‘Kai įžengsite į kraštą, kurį jums duodu gyventi, ³ ir duosite ugninę atnašą VIEŠPAČIUI iš jaučių bandos ar avių kaimenės, deginamąją ar kitokią auką, vykdydami įžadą ar kaip geros valios atnašą, ar jūsų nustatytų švenčių metu, norėdami pateikti malonų kvapą VIEŠPAČIUI, ⁴ duodantis tokią atnašą VIEŠPAČIUI turės duoti ir javų atnašą ­ vieną dešimtadalį efos geriausių miltų, įmaišytų ketvirtadaliu hino aliejaus. ⁵ Be to, su deginamąja ar kitokia auka atnašausi ketvirtadalį hino vyno kaip liejamąją atnašą su kiekviena avimi. ⁶ Su avinu atnašausi javų atnašą: du dešimtadalius efos geriausių miltų, įmaišytų trečdaliu hino aliejaus, ⁷ ir trečdalį hino vyno kaip malonaus kvapo liejamąją atnašą VIEŠPAČIUI. ⁸ Jei atnašautum jautį kaip deginamąją auką ar kaip kitokią auką, vykdydamas įžadą ar kaip bendravimo auką VIEŠPAČIUI, ⁹ duosi su jaučiu javų atnašą ­ tris dešimtadalius efos geriausių miltų, įmaišytų puse hino aliejaus, ¹⁰ taip pat duosi kaip liejamąją atnašą pusę hino vyno, malonaus kvapo ugnines atnašas VIEŠPAČIUI.

¹¹ Taip bus daroma su kiekvienu jaučiu, avinu, avinėliu ar ožiu. ¹² Koks skaičius šių atnašų, toks turi būti ir skaičius javų bei liejamųjų atnašų.

¹³ Kiekvienas namiškis izraelitas, aukodamas ugnines malonaus kvapo atnašas VIEŠPAČIUI, aukos jas taip. ¹⁴ Jei ateivis, gyvenantis su jumis ar jūsų palikuonimis norėtų paaukoti malonaus kvapo ugninę atnašą VIEŠPAČIUI, kaip jūs darote, taip ir jis tedaro. ¹⁵ Visai bendruomenei bus vienas įstatas, jums ir apsigyvenusiam ateiviui, amžinas įstatas per jūsų kartas. VIEŠPATIES akivaizdoje jūs ir ateivis būsite vienodi. ¹⁶ Jūs ir ateivis, gyvenantis su jumis, turės tas pačias apeigas ir tą patį įstatą.’“

¹⁷ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹⁸ „Kalbėk izraelitams ir sakyk: ‘Įėję į kraštą, į kurį jus vedu, ¹⁹ kada tik valgysite krašto duoną, atidėkite atnašą VIEŠPAČIUI. ²⁰ Iš pirmienų tešlos duosite kepalą kaip atnašą, atidėsite jį kaip atnašą, kaip atidedate atnašą nuo klojimo aslos. ²¹ Per visas kartas duosite VIEŠPAČIUI dalį savo pirmienų tešlos.’“

Atnašos už nuodėmę

²² „Jei netyčiomis neįvykdysite kurio nors iš įsakymų, VIEŠPATIES paskelbtų per Mozę, ²³ viso to, ką VIEŠPATS įsakė jums per Mozę nuo tos dienos, kai VIEŠPATS davė įsakymą, ir vėliau per visas jūsų kartas, ²⁴ jei tai būtų padaryta netyčiomis per bendrijos neapsižiūrėjimą, visa bendrija atnašaus jautuką deginamajai aukai dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI drauge su javų atnaša bei jos liejamąja atnaša pagal įsaką ir ožį aukai už nuodėmę. ²⁵ Kunigas atliks permaldavimą už visą izraelitų bendriją, ir jiems bus atleista, nes tai buvo neapsižiūrėjimas, ir už savo klaidą jie atnašavo auką ­ ugninę atnašą VIEŠPAČIUI bei atnašą už nuodėmę VIEŠPATIES akivaizdoje. ²⁶ Ne tik izraelitų bendrijai, bet ir ateiviams tarp jūsų bus atleista, nes neapsižiūrėjimo kaltė palietė visus žmones.

²⁷ Jei pavienis žmogus nusidėtų per neapsižiūrėjimą, jis atnašaus vienerių metų ožką aukai už nuodėmę. ²⁸ Kunigas atliks permaldavimą VIEŠPATIES akivaizdoje už padariusįjį klaidą, nes jis padarė ją per neapsižiūrėjimą. Atlikus už jį permaldavimą, jam bus atleista. ²⁹ Tiek vietiniam izraelitui, tiek tarp jų gyvenančiam ateiviui turėsite tas pačias apeigas bet kam iš jų, nusidėjusiam per neapsižiūrėjimą.

³⁰ Bet jei kas nors, elgdamasis savavališkai, vietinis ar ateivis, užgautų VIEŠPATĮ, toks žmogus bus pašalintas iš tautos. ³¹ Dėl to, kad paniekino VIEŠPATIES žodį ir sulaužė jo įsakymą, toks žmogus turi būti pašalintas. Kaltinti jis gali tik pats save.“

Bausmė už šabo laužymą

³² Būdami dykumoje, izraelitai užtiko žmogų, renkantį malkas šabo dieną. ³³ Užtikusieji renkantį malkas atvedė pas Mozę, Aaroną ir visą bendriją. ³⁴ Jis buvo uždarytas į kalėjimą, nes nebuvo aišku, ką su juo reikėtų daryti. ³⁵ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi. Visa bendrija turi užmušti jį akmenimis už stovyklos.“ ³⁶ Visa bendrija išvedė jį už stovyklos ir užmušė akmenimis, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Kutai prie drabužių

³⁷ VIEŠPATS tarė Mozei: ³⁸ „Kalbėk izraelitams ir liepk pasidaryti kutus drabužių kampuose per visas kartas. Teprisiriša mėlyną virvelę prie kuto kiekviename kampe. ³⁹ Jūs turėsite kutą, kad, žvelgdami į jį, atsimintumėte visus mano įsakymus ir vykdytumėte juos, nenuklysdami paskui savo širdies ir akių užgaidas. ⁴⁰ Taigi jūs atsiminsite ir vykdysite visus mano įsakymus, būsite šventi savo Dievui. ⁴¹ Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!“