¹א Choro vadovui. „Sūnaus mirties“ melodija. Dovydo psalmė.

² Dėkosiu tau, VIEŠPATIE, iš visos širdies,

apsakysiu visus tavo nuostabius darbus.

³ Krykštausiu ir džiūgausiu tavyje,

šlovės giesmę giedodamas tavo vardui, Aukščiausiasis. ⁴ב į Tau pasirodžius, mano priešai traukiasi,

parpuola ir miršta.

⁵ Mat tu gini mano teisę ir bylą,

sėdėdamas soste kaip teisusis teisėjas.

⁶ג Tu grūmoji pagonims ir sunaikini nedorėlius,

jų vardą ištrini amžiams.

⁷ Priešo neliko ­ amžini griuvėsiai;

tu sugriovei jų miestus,

dingo net jų vardai.

⁸ה O VIEŠPATS lieka amžinai;

savo sostą jis pastatė teismui.

⁹ Jis teisia pasaulį teisumu;

tautas jis teisia bešališkai.

¹⁰ו VIEŠPATS ­ nuengtųjų tvirtovė,

tvirtovė nelaimės metu!

¹¹ Kas brangina tavo vardą, pasitiki tavimi,

nes tu, VIEŠPATIE, niekada neatmeti tų,

kurie ieško tavo pagalbos.

¹²ז Giedokite šlovės giesmę VIEŠPAČIUI,

kuris gyvena Sione!

Skelbkite tautoms jo darbus!

¹³ Juk jis neužmiršta varguolių šauksmo,

rūpinasi jais nekalto kraujo gynėjas.

¹⁴ח Pasigailėk manęs, VIEŠPATIE!

Žiūrėk, ką aš kenčiu nuo tų,

kurie manęs neapkenčia.

Išgelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo mirties,

¹⁵ kad Siono vartuose

galėčiau skelbti visus tavo šlovės darbus

ir džiaugtis tavo išganymu.

¹⁶ט Tautos įgriuvo į savo iškastą duobę,

jų kojos įkliuvo į jų pačių paspęstas pinkles.

¹⁷ VIEŠPATS apsireiškia teisdamas,

nedorą žmogų jis apraizgo jo paties kėslais.

Higaionas. Sela.

¹⁸י Visi nedori žmonės yra pakeliui į Šeolą,

ir visi pagonys, kurie užmiršta Dievą.

¹⁹כ Ne visuomet varguolis bus užmirštas,

ir skurdžiai ne visai praras viltį.

²⁰ Pakilk, VIEŠPATIE!

Neleisk mirtingajam paimti viršų!

Tebūna tautos teisiamos tavo akivaizdoje.

²¹ Įvaryk jiems baimės,

VIEŠPATIE! Težino tautos, kad jos ­ tik žmonės! Sela.

¹ל  Kodėl tu, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi?

Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje?

² Nedorėliai kankina įžūliai varguolius;

teįkliūva jie patys į savo sumanytas pinkles!

³ Nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais,

o gobšuolis keikia ir atmeta VIEŠPATĮ.

⁴ Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako:

„Atsiskaityti jis nešauks.“

Anot jo širdies kėslų: „Dievo nėra!“

⁵ Nedorėliui visada gerai klojasi;

tavo nuosprendžiai jam tolimi,

jis šaiposi iš visų savo priešų.

⁶ Sako sau: „Nebūsiu parblokštas,

per kartų kartas vargo nepatirsiu.“

⁷פ Jo lūpose pilna keiksmų, melo ir grasinimų,

vargas ir piktumas jam ant liežuvio.

⁸ Pasaloje jis tyko už aptvaro

ir slapta žudo nekaltą žmogų.

Jo akys vogčiomis seka nelaimingąjį,

⁹ע jis slapta sėlina lyg liūtas tankmėje.

Jis tyko pagrobti vargšą,

čiumpa vargdienį ir velka į savo tinklą.

¹⁰ Jis prisišlieja prie žemės, puola pagūžom

ir nelaimingąjį prislegia savo svoriu.

¹¹ Nedorėlis mano sau: „Dievui tai nerūpi.

Jis slepia savo veidą, jis niekada nežiūri.“

¹²ק Pakilk, VIEŠPATIE!

Pakelk ranką, Dieve, ir neužmiršk skriaudžiamųjų!

¹³ Kodėl nedorėlis turėtų tyčiotis iš Dievo

ir širdyje sakyti: „Atsiskaityti tu nešauksi!“

¹⁴ר Juk tu matai!

Tikrai imi į širdį vargą ir skausmą,

esi visada pasirengęs padėti!

Nelaimingasis tau gali save patikėti, ­

tu visada našlaičiui padedi.

¹⁵ש Palaužk nedoro ir blogo žmogaus jėgą,

nubausk jų nedorumą, neleisk jiems išlikti!

¹⁶ VIEŠPATS ­ Karalius per amžių amžius.

Pagonys išnyks iš jo krašto.

¹⁷ת VIEŠPATIE, tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą,

paguosi jų širdį, pakreipsi į juos savo ausį.

¹⁸ Našlaičio ir skriaudžiamojo bylą apginsi,

kad joks žemės mirtingasis nebekeltų baimės.

¹ Choro vadovui. Dovydo.

VIEŠPATYJE randu prieglobstį!

Tad kaip drįstate man sakyti:

„Paukšti, lėk į kalnus!

² Juk štai nedorėliai deda strėlę ant templės,

įtempia lanką, norėdami šauti iš pasalų

į doros širdies žmones.

³ Kai viskas griūva,

ką teisusis begali daryti?“

⁴ VIEŠPATIES šventumo būstas ­ jo šventykla.

VIEŠPATIES sostas stovi danguje.

Jo akys viską apžvelgia,

jo įdėmus žvilgsnis tiria žmones.

⁵ VIEŠPATS ištiria teisųjį ir nedorėlį.

Kas mėgsta smurtą, to jis nekenčia iš visos širdies.

⁶ Nedorėliams jis siųs žarijų ir sieros lietų,

svilinanti vėtra bus jiems skirtoji taurė.

⁷ Juk teisus yra VIEŠPATS;

jis myli teisius darbus,

ir dorieji matys jo veidą.

¹ Choro vadovui. Pagal šeminitą. Dovydo psalmė.

² Gelbėk, VIEŠPATIE!

Nebėra nė vieno teisuolio,

ištikimi žmonės pradingo tarp mirtingųjų.

³ Visi meluoja, kaimynas kaimynui kalba

pataikūnėmis lūpomis ir veidmaine širdimi.

⁴ Teužčiaupia VIEŠPATS lūpas pataikūnes,

tesulaiko kiekvieną liežuvį pagyrūną

⁵ sakantiems: „Liežuviu gausime, ko norime.

Mūsų ginklas ­ lūpos.

Kas gali mums viešpatauti?“

⁶ „Kadangi jie plėšia vargšus,

ir beturčiai aimanuoja, dabar aš pakilsiu, ­

sako VIEŠPATS, ­ ir suteiksiu saugią vietą tam, kuris jos ilgisi.“

⁷ VIEŠPATIES žodžiai tyri

lyg sidabras, grynintas lydykloje,

septynis kartus valytas.

⁸ Tu, VIEŠPATIE, mus ginsi,

saugosi mus nuo šios kartos per amžius.

⁹ Aplink visur nedorėliai bastosi,

visi giria, kas tarp žmonių nedora.

¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė.

² Kiek ilgai, VIEŠPATIE?

Nejau amžinai mane užmirši?

Kiek ilgai slėpsi savo veidą nuo manęs?

³ Kiek ilgai turėsiu pakelti skausmus,

dieną iš dienos širdgėlą širdyje?

Kiek ilgai mano priešas virš manęs viešpataus?

⁴ Pažvelk į mane ir išklausyk, VIEŠPATIE, mano Dieve!

Duok šviesos mano akims,

kad mirties miegu neužmigčiau!

⁵ Neleisk mano priešui didžiuotis: „Aš nugalėjau jį!“

Neleisk mano engėjams džiūgauti, kai suklumpu!

⁶ Aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu,

mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi.

Giedosiu VIEŠPAČIUI: „Jis buvo man geras!“