¹ Choro vadovui. Pagal Jedutūną. Asafo psalmė.

² Mano balsas kyla pas Dievą, aš garsiai šaukiuosi;

mano balsas kyla pas Dievą, kad jis mane išgirstų.

³ Savo nelaimės dieną meldžiuosi Viešpačiui;

visą naktį nepailsdamas tiesiu rankas,

bet mano širdis neranda paguodos.

⁴ Prisimenu Dievą ir vaitoju;

kai pamąstau, prarandu viltį. Sela.

⁵ Tu man neleidi sudėti akių;

aš taip susirūpinęs, kad nebeištariu žodžio.

⁶ Mąstau apie senovės dienas,

seniai praėjusius metus.

⁷ Naktis praleidžiu kalbėdamasis su savimi;

mąstau ir klausiu savęs:

⁸ „Argi amžinai atmes mus Viešpats

ir niekados mums nebebus maloningas?

⁹ Nejau jis nustos mus mylėjęs

ir amžinai liks neįvykdytas jo pažadas?

¹⁰ Argi užmiršo Dievas, kaip pasigailėti,

ir pykčio įniršyje nutildė savo gailestingumą?“ Sela.

¹¹ Tuomet tariau: „Mano kaltė,

kad pasikeitė Aukščiausiojo dešinė.“

¹² Mąstau apie VIEŠPATIES darbus;

taip, atsimenu ankstesnius tavo stebuklus.

¹³ Apmąstau visus tavo darbus

ir apsvarstau tavo veiksmus.

¹⁴ Visa, ką darai, Dieve, yra šventa.

Kuris dievas yra toks didis kaip Dievas?

¹⁵ Tu esi Dievas, darantis nuostabius darbus;

tu savo galybę apreiškei tautoms.

¹⁶ Galingu mostu atpirkai savo tautą,

Jokūbo ir Juozapo vaikus. Sela.

¹⁷ Vandenys pamatė tave, Dieve,

vandenys pamatė tave ir pabūgo,

net jūros gelmės drebėjo.

¹⁸ Debesys prapliupo lietumi,

padangės aidėjo griausmais,

visur žaibavo tavo strėlės.

¹⁹ Tavo perkūnas dardėjo lyg ratai,

tavo žaibai apšvietė pasaulį;

žemė drebėjo ir purtėsi.

²⁰ Tavo kelias ėjo per jūrą,

tavo takas ­ per galingus vandenis,

bet tavo pėdos buvo matomos.

²¹ Tu vedei savo tautą lyg kaimenę

Mozės ir Aarono rankomis.

¹ Asafo maskilas. Klausykis, mano tauta, mano Įstatymo;

klausykis ausis ištempusi žodžių iš mano lūpų.

² Atve´rsiu burną prasmingais pavyzdžiais,

ir atskleisiu senųjų amžių paslaptis,

³ dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome,

apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai.

⁴ Neslėpsime jų nuo savo vaikų,

bet pasakosime būsimajai kartai

apie VIEŠPATIES galybę ir jo šlovingus darbus

bei padarytus stebuklus.

⁵ Jis davė įstatus Izraeliui,

Įstatymą ­ Jokūbo palikuonims,

įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus,

⁶ kad jį pažintų būsimoji karta,

jų vaikai, kurie dar gims,

kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams,

⁷ idant ir jie remtų savo viltį Dievu,

neužmirštų Dievo darbų,

bet laikytųsi jo įsakymų

⁸ ir netaptų, kokie buvo jų protėviai ­

užgaidi ir maištinga karta,

karta, kurios širdis išgverusi,

o dvasia neištikima Dievui.

⁹ Efraimo sūnūs, ginkluoti lankais ir strėlėmis,

pabėgo iš mūšio.

¹⁰ Jie nesilaikė Dievo Sandoros

ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą.

¹¹ Jie užmiršo, ką jis buvo padaręs,

jiems apreikštus nuostabius darbus.

¹² Jų protėvių akyse Dievas darė stebuklus

Egipto žemėje, Coano lygumoje.

¹³ Jis padarė taką per jūrą ir vedė juos,

sutelkęs tako vandenis tarsi į pylimą.

¹⁴ Dieną vedė juos debesimi,

o kiekvieną naktį ­ ugnies šviesa.

¹⁵ Jis perskėlė uolą dykumoje

ir davė jiems apsčiai vandens tarsi iš bedugnės.

¹⁶ Jis paliepė upeliams trykšti iš uolos

ir leido lietis vandeniui srautais.

¹⁷ Bet jie nesiliovė daryti nuodėmes Dievui

ir kelti maištą tyruose prieš Aukščiausiąjį.

¹⁸ Jie tyčia ėmė gundyti Dievą,

įnoringai reikalaudami maisto.

¹⁹ Jie burnojo prieš Dievą, sakydami:

„Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?

²⁰ Tiesa, jis taip sudavė į uolą,

kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais.

Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos

bei duoti savo tautai mėsos?“

²¹ Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko;

suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą,

pakilo pyktis ant Izraelio,

²² nes jie netikėjo Dievu

nei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.

²³ Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms

ir atidarė dangaus duris,

²⁴ lijo ant jų valgoma mana

ir davė jiems grūdų iš dangaus.

²⁵ Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną,

Dievas davė jiems maisto iki soties.

²⁶ Jis pabudino padangėse rytį,

savo galybe išjudino pietį;

²⁷ jis bėrė ant jų mėsą lyg dulkes,

sparnuočius ­ lyg pamario smėlio grūdelius;

²⁸ jis nutupdė juos jų stovykloje,

visur aplink palapines.

²⁹ Žmonės valgė ir sotinosi,

nes Dievas davė jiems,

ko jie įnoringai troško.

³⁰ Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti,

jiems dar tebevalgant, ­

³¹ pakilo Dievo pyktis ant jų.

Jis užmušė jų stipruolius,

išguldė rinktinius Izraelio vyrus.

³² Ir visa tai matydami žmonės darė nuodėmes;

nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs,

jie nepasitikėjo.

³³ Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas,

ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi.

³⁴ Tik kai Dievas juos nubausdavo,

jie ieškodavo pas jį užuovėjos,

atgailaudavo ir nuoširdžiai ieškodavo Dievo,

³⁵ atmindami, kad Dievas jų Uola,

kad Dievas Aukščiausiasis ­ jų atpirkėjas.

³⁶ Bet jie apgaudinėjo jį savo lūpomis

ir melavo savo liežuviu.

³⁷ Jų širdis nebuvo jam ištikima,

jie nepasitikėjo jo Sandora.

³⁸ Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę

ir jų nesunaikindavo;

dažnai jis sutramdydavo savo pyktį

ir viso savo įniršio neišliedavo.

³⁹ Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės,

lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas.

⁴⁰ Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruose

ir liūdino jį dykumoje!

⁴¹ Jie vis gundė ir gundė Dievą,

Izraelio Šventajam skaudino širdį.

⁴² Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną,

kurią jis atpirko juos nuo engėjo,

⁴³ kai parodė savo ženklus Egipte

ir nuostabius darbus Coano lygumoje.

⁴⁴ Jis pavertė krauju jų upes bei tekantį vandenį,

ir egiptiečiai nebeturėjo ko atsigerti.

⁴⁵ Jis ištiko juos spiečiais musių, kurios juos kamavo,

ir varlėmis, kurios nuniokojo kraštą.

⁴⁶ Jis atidavė jų pasėlius vikšrams,

o jų triūso derlių ­ skėriams.

⁴⁷ Jis sunaikino jų vynmedžius ledų kruša,

o jų sikomoro medžius ­ šalna.

⁴⁸ Jis atidavė jų galvijus ledų krušai,

o jų kaimenes ­ žaibams.

⁴⁹ Jis ištiko juos savo degančiu įniršiu,

pykčiu, apmaudu ir nelaime ­

žūties nešėjų būriu.

⁵⁰ Jis netramdė savo įniršio,

negelbėjo jų nuo mirties, bet atidavė marui.

⁵¹ Jis išguldė visus Egipto pirmagimius,

Chamo palapinių vyrijos pirmienas.

⁵² Tada išvedė savo tautą lyg avis,

vedė juos per dykumą tarsi kaimenę.

⁵³ Jis vedė juos saugiai,

jiems nebuvo ko bijoti,

nes jų priešus paskandino jūra.

⁵⁴ Jis atvedė juos į savo šventąją žemę,

prie kalno, kurį jo dešinė buvo įsigijusi.

⁵⁵ Jiems įžengiant, jis išvarė tautas,

o jų palapinėse įkurdino Izraelio gimines ir

padalijo kraštą Izraelio giminėms,

skirdamas joms dalį matavimo virve.

⁵⁶ Bet jie maištavo ir gundė Dievą Aukščiausiąjį,

nesilaikydami jo įsakų.

⁵⁷ Jie atsimetė ir buvo neištikimi kaip ir jų protėviai,

sukniubo lyg nepatikimas lankas.

⁵⁸ Jie pykdė Dievą savo aukštumų alkais,

žadino jo pavydą savo stabais.

⁵⁹ Dievas pamatė ir įniršo;

jis visiškai atmetė Izraelį.

⁶⁰ Jis paliko savo Padangtę Šilojyje ­ Namus,

kuriuose buvo gyvenęs tarp žmonių.

⁶¹ Jis leido savo galybei eiti į nelaisvę,

savo garbei patekti į priešo rankas.

⁶² Jis atidavė savo tautą kalavijui,

jis įpyko ant savo paveldo.

⁶³ Ugnis surijo jų jaunuolius,

o merginos neturėjo už ko tekėti.

⁶⁴ Kunigai krito nuo kalavijo,

o jų našlės negiedojo raudų.

⁶⁵ Tada Viešpats pabudo kaip iš miego,

tarsi vyno išjudintas galiūnas.

⁶⁶ Jis privertė savo priešus bėgti

ir ilgam užtraukė jiems pralaimėjimo gėdą.

⁶⁷ Juozapo palapinę jis atmetė,

Efraimo giminės neišsirinko,

⁶⁸ bet pasirinko Judo giminę,

Siono kalną, kurį labai myli.

⁶⁹ Jis pastatė savo šventovę lyg namus danguje,

įtvirtino ją lyg pačią žemę, amžinai tvirtą.

⁷⁰ Išsirinko Dovydą, savo tarną,

ir pasiėmė jį nuo avių.

⁷¹ Atsivedė Dovydą nuo žindenių avių,

kad ganytų jo tautą Jokūbą, jo paveldą Izraelį.

⁷² Jis ganė juos dora širdimi

ir vedė įgudusia ranka.

¹ Asafo psalmė. Dieve, tautos užpuolė tavo paveldą,

suteršė tavo šventyklą,

ir pavertė Jeruzalę griuvėsiais.

² Tavo tarnų lavonus jie paliko suplėšyti paukščiams,

tavo ištikimųjų kūnus ­ sudraskyti žemės žvėrims.

³ Jeruzalėje jų kraujas liejosi kaip vanduo,

ir nebuvo kam jų palaidoti.

⁴ Mes tapome pasityčiojimu savo kaimynams,

esame niekinami ir išjuokiami iš visų pusių.

⁵ Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai tu pyksi?

Nejau tavo pavydulingas pyktis degs lyg ugnis?

⁶ Išliek savo pyktį ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta,

ir ant karalysčių, kurios tavo vardo nesišaukia.

⁷ Juk jos išžudė Jokūbo palikuonis

ir nuniokojo jų kraštą.

⁸ Nebausk mūsų už mūsų protėvių kaltes;

teskuba tavo gailestingumas mūsų pasitikti,

nes mes apimti nevilties.

⁹ Padėk mums, Dieve, ir gelbėk mus

dėl savo vardo garbės!

Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nuodėmes

dėl savo vardo!

¹⁰ Kodėl gi tautos turėtų sakyti: „Kurgi tas jų Dievas?“

Mums matant tepatiria tautos,

kad tu atkeršiji už savo tarnų kraujo praliejimą.

¹¹ Tepasiekia tave belaisvių vaitojimas;

išlaisvink pasmerktuosius mirti,

kaip dera tavo didžia´i galybei.

¹² Viešpatie, atmokėk mūsų kaimynams septyneriopai

už visus tau mestus įžeidimus!

¹³ Tada mes, tavo tauta, tavo ganyklos kaimenė,

amžinai tau dėkosime,

per kartų kartas skelbsime tavo šlovę.

¹ Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Asafo liudijimas. Psalmė.

² Klausykis, Izraelio Ganytojau!

Tu, kuris vedi Juozapą lyg kaimenę,

tu, kuris sėdi soste ant kerubų, apsireikšk

³ Efraimo, Benjamino ir Manaso giminėms!

Parodyk savo galybę

ir ateik mūsų gelbėti!

⁴ O Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų!

Tešviečia mums tavo veidas,

ir mes būsime išgelbėti!

⁵ O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, kiek ilgai degsi pykčiu,

kai tavo tauta tave maldauja?

⁶ Tu valgydinai juos skausmo duona,

girdei juos dideliu ašarų kaušu.

⁷ Tu padarei mus pajuoka kaimynams,

priešai tyčiojasi iš mūsų, kiek nori.

⁸ Galybių Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų!

Tešviečia mums tavo veidas,

ir mes būsime išgelbėti!

⁹ Tu perkėlei vynmedį iš Egipto,

ir, išvaręs kitas tautas, jį pasodinai.

¹⁰ Tu parengei vietą jam augti;

įleidęs giliai šaknis, jis išplito visame krašte.

¹¹ Savo paūksme jis uždengė kalnus,

savo šakomis nustelbė galinguosius kedrus.

¹² Savo šakas išskėtė iki Jūros,

o savo atžalas ­ ligi Upės.

¹³ Kodėl nugriovei vynmedžio aptvarą?

Dabar kiekvienas praeivis skinasi jo vynuogių,

¹⁴ šernai jį knisa

ir laukiniai gyvuliai aplink ganosi.

¹⁵ Atsigręžk vėl į mus, Galybių Dieve!

Pažvelk į mus iš dangaus ir pamatyk.

Pasirūpink tuo vynmedžiu.

¹⁶ Ateik ir globok, ką tavo dešinė pasodino,

jauną kamieną, kurį sau stiprų išauginai.

¹⁷ Mūsų priešai jį sudegino ir nukirto;

pažvelk piktai į juos ir sunaikink!

¹⁸ Suteik pagalbą savo dešinės vyrui,

žmogaus sūnui, kurį sau stiprų išauginai!

¹⁹ Tada mes daugiau nebesitrauksime nuo tavęs;

laikyk mus gyvus, ir mes šlovinsime tavo vardą!

²⁰ O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų!

Tešviečia mums tavo veidas,

ir mes būsime išgelbėti!