¹ Asafo psalmė. Dievas, VIEŠPATS Dievas, kalba,

jis sušaukia visą žemę nuo Rytų ligi Vakarų.

² Iš Siono, grožio viršūnės,

Dievas švyti.

³ Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai;

pirma jo ­ ryjanti ugnis,

aplink jį ­ smarki audra.

⁴ Jis pasišaukia dangų ir žemę

savo tautos teismui.

⁵ „Atveskite man ištikimuosius,

kurie, atnašaudami auką, sudarė Sandorą su manimi!“

⁶ Tada dangus skelbia jo teisumą,

nes pats Dievas yra teisėjas. Sela.

⁷ „Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu,

Izraeli, aš kaltinsiu tave.

Aš Dievas, tavo Dievas.

⁸ Peikiu jus ne dėl jūsų aukų,

nes jūsų deginamąsias aukas visuomet matau.

⁹ Neimu iš jūsų ūkio jokio jaučio

ar ožio iš jūsų gardų.

¹⁰ Juk man priklauso visi gyvūnai miške,

galvijai ant tūkstančio kalvų.

¹¹ Žinau visus laukinius paukščius;

visa, kas juda laukuose, yra mano.

¹² Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau,

nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.

¹³ Argi aš valgau jaučių mėsą

ar geriu ožių kraują?

¹⁴ Atnašauk Dievui bendravimo auką

ir vykdyk savo įžadus Aukščiausiajam.

¹⁵ Šaukis manęs vargo dieną;

išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi.“

¹⁶ Bet nedorėliui Dievas sako:

„Kokią teisę turi kartoti mano įstatus

ir kalbėti apie mano Sandorą!

¹⁷ Juk nekenti mano auklėjimo

ir atmeti mano įsakus.

¹⁸ Vagį pamatęs, tampi jo bendru

ir bičiuliaujiesi su tais, kurie svetimauja.

¹⁹ Savo lūpoms davei valią piktam,

tavo liežuvis skleidžia apgaulę.

²⁰ Sėdi ir apkalbi savo brolį,

šmeiži savo motinos vaiką.

²¹ Visa tai padarei, bet aš nieko nesakiau,

ir tu manei, kad aš esu toks, kaip tu.

Tad dabar tave peikiu ir kaltinu.

²² Tad suvokite tai, užmirštantieji Dievą,

antraip jus suplėšysiu,

ir nebus kas jus išgelbėtų.

²³ Kas aukoja bendravimo auką, mane pagerbia,

ir tam, kuris taiso savo kelią,

aš parodysiu Dievo išganymą.“

¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė, ² atėjus pas jį pranašui Natanui po jo nusidėjimo su Batšeba.

³ Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo;

iš savo begalinio gailestingumo

sunaikink mano maištingus darbus.

⁴ Kaskart nuplauk mano kaltę,

apvalyk mane nuo mano nuodėmės!

⁵ Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu,

ir mano nuodėmė man nuolat prieš akis.

⁶ Tau nusidėjau, tiktai tau,

ir padariau, kas pikta tavo akyse.

Tad esi teisus, kai mane kaltini,

ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki.

⁷ Aš gimęs kaltėje,

ir mano motina mane pradėjo nuodėmėje.

⁸ Tu trokšti tiesos ir nuoširdumo,

todėl mokyk mane išminties ligi širdies gelmių.

⁹ Apvalyk mane yzopu, ir būsiu švarus,

nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.

¹⁰ Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią,

ir kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga.

¹¹ Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių

ir panaikink visas mano kaltes.

¹² Sukurk man tyrą širdį, Dieve,

ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.

¹³ Nevaryk manęs nuo savo Artumo,

nenuimk nuo manęs savo dvasios šventos.

¹⁴ Leisk man vėl džiaugtis tavo išganymu,

tepalaiko mane nori dvasia.

¹⁵ Mokysiu nedorėlius tavo kelių,

ir nusidėjėliai sugrįš pas tave.

¹⁶ Išlaisvink mane iš kraujo kaltės, Dieve,

mano išganymo Dieve,

ir mano liežuvis mėgausis tavo teisumu.

¹⁷ Viešpatie, praverk mano lūpas,

ir mano burna skelbs tavo šlovę.

¹⁸ Juk aukomis tu nesigėri;

jei atnašaučiau deginamąją auką, tu jos nepriimtum.

¹⁹ Tikra auka Dievui ­ susigraudinusi dvasia;

tu, Dieve, nepaniekinsi širdies,

susigraudinusios ir atgailaujančios.

²⁰ Būk dosnus Sionui iš savo gerumo,

ir tebūna atstatytos Jeruzalės sienos.

²¹ Tada tau patiks teisios aukos,

deginamosios atnašos ir deginamosios aukos,

tada jaučiai bus atnašaujami ant tavo aukuro.

¹ Choro vadovui. Dovydo maskilas, ² Doegui Edomitui nuėjus ir pranešus Sauliui: „Dovydas atėjo į Ahimelecho namus.“

³ Kodėl didžiuojiesi, negarbingas galiūne,

savo nedoru darbu?

Ištikimoji Dievo meilė amžina!

⁴ Tavo liežuvis lyg aštrus skustuvas,

klastos meistre!

⁵ Tu labiau mėgsti pikta, negu gera,

meluoti, negu tiesą sakyti. Sela.

⁶ Tu mėgsti visa, kas neša žūtį,

klastingasis liežuvi!

⁷ Bet pats Dievas pražudys tave amžinai;

jis parblokš tave ir ištrauks iš tavo palapinės,

išraus tave iš gyvųjų šalies. Sela.

⁸ Teisieji, tai matydami,

bus apimti pagarbios baimės.

Jie juoksis, sakydami:

⁹ „Pasižiūrėkite į žmogų,

kuris neieškojo užuovėjos pas Dievą,

bet pasitikėjo savo didžiais turtais

ir rėmėsi nedorais darbais!“

¹⁰ Bet aš esu lyg vešlus alyvmedis,

augantis Dievo Namuose.

Aš pasitikiu ištikimąja Dievo meile

per amžių amžius.

¹¹ Dėkosiu tau amžinai už visa,

ką tu padarei.

Ištikimųjų akivaizdoje skelbsiu tavo vardą,

nes jis geras.

¹ Choro vadovui. Pagal mahalatą. Dovydo maskilas.

² Kvailys savo širdyje sako: „Dievo nėra!“

Tokie sugedę, jie šlykščiai elgiasi;

nėra nė vieno, kuris darytų gera.

³ Dievas žvelgia žemyn iš dangaus į žmoniją,

norėdamas pamatyti, ar yra kas protingas

ir ieškantis Dievo.

⁴ Visi atsimetę, visi panašiai sugedę;

nėra nė vieno, kuris darytų gera,

nė vienui vieno.

⁵ „Argi jie nežino, nedorėliai?

Jie ryja mano tautą,

ji ­ jų ryjama duona,

ir Dievo niekada nesišaukia.“

⁶ Ten jie bus apimti tokio siaubo,

kokio dar nėra buvę,

nes Dievas išmėtys jus apgulusiųjų kaulus.

Jie bus nugalėti, nes Dievas juos atmetė.

⁷ O, kad ateitų iš Siono išganymas Izraeliui!

Kai Dievas parves į namus savo tautą,

Jokūbas džiūgaus, Izraelis bus laimingas,

¹ Choro vadovui. Su styginiais instrumentais. Dovydo maskilas, ² zifiečiams nuėjus pas Saulių ir pranešus: „Dovydas slapstosi pas mus.“

³ Gelbėk mane savo vardu, Dieve,

apgink mane savo galybe!

⁴ Išgirsk mano maldą, Dieve,

klausykis mano žodžių!

⁵ Įžūlūs žmonės pakilo prieš mane,

nuožmūs žmonės ieško mano gyvasties,

žmonės, kurie Dievo nė kiek nepaiso. Sela.

⁶ Dievas ­ mano pagalba,

Viešpats gina mano gyvastį!

⁷ Jis atmokės piktu mano budriems priešams.

Būdamas ištikimas, sunaikink juos!

⁸ Tada atnašausiu tau geros valios auką,

šlovinsiu tavo vardą, VIEŠPATIE, nes tu geras.

⁹ Juk tu išgelbėjai mane iš visų rūpesčių,

ir aš mačiau savo priešų žūtį.