¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė.

² Laimingas, kas rūpinasi vargšais;

nelaimės dieną jį VIEŠPATS gelbės.

³ VIEŠPATS jį saugos ir stiprins,

padarys laimingą žemėje

ir nepaliks priešų rankose.

⁴ VIEŠPATS padės jam ligos patale,

ligoje išgydys jo negalias.

⁵ Kartą tariau: „VIEŠPATIE, pasigailėk manęs,

išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs.

⁶ Mano priešai piktai kalba apie mane:

‘Kada pagaliau jis numirs ir jo vardas pradings?’

⁷ Kas mane lanko, nėra nuoširdus;

jo širdyje kaupiasi kėslai,

išėjęs laukan, jis kalba apie juos.

⁸ Kas manęs nekenčia, prieš mane tarpusavyje šnibždasi,

linkėdami man, kas blogiausia:

⁹ ‘Mirtina liga jį apėmusi!’

ir: ‘Šitaip paguldytas, daugiau nebekels!’

¹⁰ Net mano geriausias bičiulis,

kuris dalijosi su manimi duona,

taikėsi man įspirti.

¹¹ Bet tu, VIEŠPATIE, pasigailėk manęs,

pakelk mane, kad jiems atmokėčiau.

¹² Tada žinosiu, kad tu man maloningas,

kai mano priešas prieš mane nelaimės.

¹³ Tu padėsi man, nes darau tai, kas dora,

ir laikysi mane amžinai savo Artume“.

¹⁴ Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,

nuo amžių per amžius! Amen! Amen!

¹ Choro vadovui. Koracho sūnų maskilas.

² Kaip elnė ilgisi tekančio vandens,

taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.

³ Visa gyvastimi trokštu Dievo, gyvojo Dievo;

kada nueisiu ir pamatysiu Dievo veidą?

⁴ Ašaromis mintu dieną naktį;

visą dieną žmonės manęs klausinėja:

„Kurgi tavo Dievas?“

⁵ Kai išlieju savo širdį, prisimindamas,

kaip eidavau su minia į Dievo Namus,

vesdamas ją iškilmės eitynių spūstyje

su džiugiais šlovės šauksmais!

⁶ Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?

Kodėl taip nerimsti krūtinėje?

Turėk viltį Dieve!

Juk aš dar šlovinsiu jį,

savo Gelbėtoją, savo Dievą.

⁷ Mano Dieve, liūdna mano širdis,

todėl pas tave mintimis keliauju

iš Jordano krašto bei Hermono, nuo Micaro kalno.

⁸ Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu,

visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina.

⁹ Dieną VIEŠPATS tesuteikia savo malonę

naktį giedoti jam giesmę,

maldą savo gyvenimo Dievui.

¹⁰ Sakau Dievui, savo Uolai:

„Kodėl užmiršai mane?

Kodėl, priešų engiamas, turiu liūdnas klajoti?“

¹¹ Net kaulus man skauda,

kai priešai tyčiojasi, kasdien klausinėdami:

„Kurgi tavo Dievas?“

¹² Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?

Kodėl taip nerimsti krūtinėje?

Turėk viltį Dieve!

Juk aš dar šlovinsiu jį,

savo Gelbėtoją, savo Dievą.

¹ Išteisink mane, Dieve, apgink mano bylą

prieš nedorus žmones;

nuo klastingo ir nesąžiningo žmogaus gelbėk mane.

² Juk tu esi Dievas ­ mano tvirtovė;

tad kodėl mane palikai?

³ Kodėl turiu vaikštinėti liūdnas,

engiamas priešo?

⁴ Siųsk savo šviesą ir tiesą,

ir teveda jos mane,

teparveda mane prie tavo šventojo kalno

į tavo buveinę!

⁵ Tada žengsiu prie Dievo aukuro

pas savo didžio džiaugsmo Dievą

ir šlovinsiu tave lyra, Dieve, mano Dieve.

⁶ Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?

Kodėl taip nerimsti krūtinėje?

Turėk viltį Dieve!

Juk aš dar šlovinsiu jį,

savo Gelbėtoją, savo Dievą.

¹ Choro vadovui. Koracho sūnų maskilas.

² Dieve, savo ausimis girdėjome ­

tėvai mums papasakojo apie didžius darbus,

kuriuos padarei jų laikais, senovės dienomis.

³ Tu savo ranka išvarei tautas,

o juos pasodinai;

ištikai nelaime kitas tautas,

o savąją apdovanojai sėkme.

⁴ Juk ne savo kalaviju jie paėmė kraštą,

ne jų ranka padarė juos pergalingus,

o tavo dešinė, tavo petys ir Artumas,

nes tu juos mylėjai.

⁵ Tu mano Karalius ir mano Dievas,

tu suteiki pergalę savo Jokūbui.

⁶ Per tave atmušame priešus,

tavo vardu trempiame užpuolikus.

⁷ Juk ne savo lanku aš pasitikiu,

nė mano kalavijas neneša man pergalės,

⁸ bet tu išgelbėjai mus nuo priešų,

nugalėjai tuos, kurie mūsų nekenčia.

⁹ Dievu mes nuolat didžiuojamės

ir tavo vardą be perstojo šloviname. Sela.

¹⁰ O dabar mus atstūmei, užtraukei gėdą,

nebežygiuoji daugiau su mūsų kariuomene į mūšį.

¹¹ Tu privertei mus bėgti nuo priešų,

mūsų užpuolikai mus plėšia, kiek norėdami.

¹² Tu paženklinai mus kaip avis pjovimui,

išblaškei mus tautose.

¹³ Tu pardavei savo tautą už niekus,

neturėjai pelno juos pardavęs.

¹⁴ Tu išstatei mus kaimynų pajuokai,

visų aplinkinių paniekai ir pasityčiojimui.

¹⁵ Tu padarei mus pašaipos priežodžiu pagonims,

pajuokos daiktu tautoms.

¹⁶ Nuolatos jaučiu savo negarbę,

iš gėdos rausta man veidas

¹⁷ nuo dergiančių užgauliotojo žodžių,

nuo kerštingų priešo žvilgsnių.

¹⁸ Visa tai mus užgriuvo,

nors mes tavęs neužmiršome,

nei buvome neištikimi tavo Sandorai.

¹⁹ Mūsų širdis nenusigręžė,

nė mūsų žingsniai nenukrypo nuo tavo kelio,

²⁰ nors palikai mus bejėgius šakalų lindynėje

ir apgaubei mirtina tamsa.

²¹ Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą

ar tiesę rankas į svetimą dievą,

²² argi Dievas būtų to neatidengęs?

Juk jis žino širdies paslaptis!

²³ Juk dėl tavęs mes esame nuolat žudomi,

su mumis elgiamasi

kaip su pjovimui skirtomis avimis.

²⁴ Atsibusk, VIEŠPATIE! Kodėl miegi?

Kelkis, neatmesk mūsų amžinai!

²⁵ Kam slepi savo veidą?

Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą?

²⁶ Juk mes gulime kniūbsti dulkėse

ir nebegalime pakilti nuo žemės.

²⁷ Pakilk, ateik mums padėti,

atpirk mus dėl savo ištikimosios meilės!

¹ Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Koracho sūnų maskilas. Meilės giesmė.

² Širdis man tvinsta kilniais žodžiais,

kai dedu šias eiles karaliui;

mano liežuvis ­ kaip įgudusio rašytojo plunksna.

³ Tu viršiji visus vyrus savo grožiu,

tavo kalba sklidina malonės.

Taip Dievas suteikė tau amžiną palaiminimą!

⁴ Karžygy, sekis kalaviją prie juosmens

savo garbėje ir didybėje!

⁵ Savo didybėje žygiuok pergalingai

ginti tiesos ir teisumo.

Tavo dešinė tepamoko tave nuostabių darbų!

⁶ Aštrios tavo strėlės;

jos perveria karaliaus priešų širdį,

ir tautos puola tau prie kojų.

⁷ Tavo sostas, Dieve,

išsilaikys per amžių amžius,

tavo karališkasis skeptras ­

teisingumo skeptras.

⁸ Tu brangini, kas teisu,

ir nekenti, kas nedora.

Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave

džiaugsmo aliejumi labiau negu tavo bendrus.

⁹ Tavo drabužiai kvepia mira, alaviju ir kasija.

Iš dramblio kaulu išpuoštų rūmų

stygų garsai tave linksmina.

¹⁰ Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių,

tavo sosto dešinėje stovi karalienė,

papuošta auksu iš Ofyro.

¹¹ Klausykis, dukterie, įsidėmėk ir įsiklausyk,

užmiršk savo tautą ir tėvo namus.

¹² Karalius trokš tavo grožio,

nes jis tavo viešpats,

tad turi jam paklusti.

¹³ Tyro žmonės neša tau dovanas,

šalies turtuoliai stengsis tau įtikti

¹⁴ visokiais turtais.

Karalaitė ­ rūmuose; kokia ji graži!

Jos apdaras aukso siūlais išsiuvinėtas.

¹⁵ Savo spalvingu apdaru apsitaisiusi

ji vedama į vidų pas karalių;

pamergės ­ jos draugių palyda ­

atvedamos prie tavęs.

¹⁶ Lydimos džiūgavimų ir krykštavimų,

jos įeina į karaliaus rūmus.

¹⁷ Tau tėvus atstos tavo sūnūs;

tu padarysi juos didžiūnais visoje žemėje.

¹⁸ Garsinsiu tavo vardą per kartų kartas,

todėl tautos girs tave per amžių amžius.