¹ Choro vadovui. VIEŠPATIES tarno Dovydo giesmė, kurios žodžiais jis kreipėsi į VIEŠPATĮ tą dieną, kai VIEŠPATS išgelbėjo jį iš visų priešų ir Sauliaus rankų.

² Jis tarė:

„Myliu tave, VIEŠPATIE, mano stiprybe!

³ VIEŠPATS ­ mano Uola,

mano tvirtovė, mano gelbėtojas!

Mano Dievas ­ mano Uola, kur randu pastogę,

mano skydas ir mano išganymo jėga, mano pilis!

⁴ Šaukiausi VIEŠPATIES Šlovingojo,

ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų.

⁵ Mirties virvės mane pančiojo,

pražūties srautai skandino.

⁶ Šeolo pančiai mane apraizgė,

mirties pinklės mane pasitiko.

⁷ Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES,

prašiau savo Dievo pagalbos.

Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje,

ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis.

⁸ Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,

kalnų pamatai suvirpėjo ir susvirduliavo,

kai jį apėmė pyktis.

⁹ Dūmai veržėsi jam iš šnervių,

ryjanti ugnis ­ iš burnos, o žarijos virto liepsnomis.

¹⁰ Pravėrė dangų ir nužengė,

o audros debesys buvo jam po kojų.

¹¹ Sėdosi ant kerubo ir skrido,

vėjo sparnais skubėjo.

¹² Tamsos skliautu jis apsiautė save,

vandens telkiniu,

audros debesimis.

¹³ Nuo jo Artumo spindesio prasiveržė

pro debesis kruša ir žarijos.

¹⁴ VIEŠPATS sugriaudė danguje,

Aukščiausiasis prabilo balsu,

kruša ir žarijomis.

¹⁵ Paleido savo strėles ­ žaibus

ir išvaikė juos,

privertęs bėgti.

¹⁶ Tada pasirodė jūros dugnas

ir pasaulio pamatai atsivėrė,

VIEŠPAČIUI galingai prabilus

savo pykčio viesulu.

¹⁷ Jis ištiesė ranką iš aukštybių

ir paėmė mane;

jis ištraukė mane iš galingų vandenų.

¹⁸ Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo,

nuo tų, kurie manęs nekentė,

nes buvo stipresni už mane.

¹⁹ Negando dieną jie mane užpuolė,

bet VIEŠPATS buvo mano ramstis.

²⁰ Jis išvedė mane iš pavojaus,

išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs.

²¹ VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą,

atmokėjo man pagal mano rankų švarumą,

²² nes laikiausi VIEŠPATIES kelio

ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau,

²³ nes visi jo įsakai man buvo prieš akis,

ir nuo jo įstatų aš neatsimečiau.

²⁴ Buvau doras,

saugojausi kaltės.

²⁵ Užtat VIEŠPATS ir atmokėjo man pagal mano teisumą,

pagal mano rankų švarumą jo akyse.

²⁶ Su ištikimu tu elgiesi ištikimai,

su doru žmogumi ­ dorai.

²⁷ Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai,

bet su sukčiumi ­ gudriai.

²⁸ Juk tu išgelbsti nuolankiuosius,

o išdidžiuosius pažemini.

²⁹ Juk mano žibintą, VIEŠPATIE, tu uždegei.

VIEŠPATS, mano Dievas, apšviečia mano tamsybes.

³⁰ Juk per tave galiu paimti užkardą,

su savo Dievu galiu peršokti mūrą.

³¹ Šio Dievo kelias tobulas,

VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi.

Jis skydas visiems, ieškantiems pas jį pastogės.

³² Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS?

Kas yra Uola, jei ne mūsų Dievas,

³³ tas Dievas, kuris apjuosė mane jėga

ir padarė saugų mano kelią?

³⁴ Jis davė man kaip stirnos kojas

ir nuvedė į saugias aukštumas.

³⁵ Jis taip lavina mano rankas kovai,

kad mano raumenys gali įtempti stipriausią lanką.

³⁶ Tu davei man savo apsaugos skydą,

tavo dešinė man padėjo,

tavo pagalba padarė mane didį.

³⁷ Tu leidai man išlikti laisvam,

ir mano kojos nepaslydo.

³⁸ Vijau priešus ir sudorojau,

negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.

³⁹ Sunaikinau juos ­ parbloškiau juos taip,

kad jie daugiau nebepakilo ­ jie krito man po kojų.

⁴⁰ Juk tu apjuosei mane jėga kovai,

privertei priešus prieš mane klupti.

⁴¹ Tu privertei priešus,

kurie manęs nekenčia, atsukti man nugarą,

ir aš juos sudorojau.

⁴² Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų gelbėti;

jie šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis neatsiliepė.

⁴³ Barsčiau juos kaip žemės dulkes vėjyje,

mindžiau juos kaip kelio purvą.

⁴⁴ Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo su tauta,

padarei mane tautų galva.

Tauta, kurios nepažinau, tapo mano valdiniais.

⁴⁵ Vos išgirdę apie mane, jie man pakluso;

svetimšaliai gūždamiesi atėjo pas mane.

⁴⁶ Svetimšaliai neteko drąsos

ir drebėdami išėjo iš savo tvirtovių.

⁴⁷ Tegyvuoja VIEŠPATS!

Tebūna pašlovinta mano Uola

ir išaukštintas Dievas, kuris mane išgelbėjo!

⁴⁸ Tas Dievas, kuris suteikė man pergalę

ir pajungė man tautas,

⁴⁹ kuris išgelbėjo mane nuo priešų,

net išaukštino prieš maištininkus

ir apsaugojo nuo nuožmiųjų!

⁵⁰ Todėl, VIEŠPATIE, šlovinsiu tave tautoms,

tavo vardui giesmes giedosiu.

⁵¹ Tu dovanoji pergales savo karaliui,

rodai ištikimą meilę savo pateptajam

Dovydui ir jo palikuonims per amžius.“

¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė. ² Dangūs skelbia Dievo šlovę,

dangaus skliautas garsina jo rankų darbą.

³ Apie tai diena pasakoja dienai

ir naktis duoda žinią nakčiai

⁴ be jokio kalbesio ir be jokių žodžių.

Negirdėti jų balso,

⁵ bet žinia skamba visoje žemėje,

jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių.

Danguose jis pastatė palapinę saulei.

⁶ Lyg nuotaka ji išeina

iš už savo jungtuvių užuolaidos

ir lyg galiūnė džiugiai bėga savo keliu.

⁷ Iš vieno dangaus skliauto galo ji pradeda žygį,

o jos kelias veda prie kito galo;

nuo jos kaitros pasislėpti niekas negali.

⁸ VIEŠPATIES Įstatymas tobulas;

jis atnaujina gyvastį;

VIEŠPATIES įsakai teisingi, ­

jie paprastus žmones padaro išmintingus.

⁹ VIEŠPATIES įstatai teisūs;

jie džiugina širdį;

VIEŠPATIES įsakymas aiškus;

jis teikia akims šviesos.

¹⁰ Pagarbi Dievo baimė tyra;

ji amžinai ištikima.

VIEŠPATIES sprendimai tikri

ir visiškai teisūs,

¹¹ brangintini labiau už auksą,

net rinktinį auksą,

saldesni už medų,

net gryniausią korio medų.

¹² Be to, jie pamoko tavo tarną;

kas jų laikosi, tas gauna didelį atlygį.

¹³ Kas gali pastebėti savo klaidas?

Apvalyk mane nuo kalčių, kurių nejaučiu!

¹⁴ Apsaugok mane ir nuo tyčinių nuodėmių,

neleisk joms manyje viešpatauti!

Tada aš būsiu tobulas

ir laisvas nuo sunkaus nusižengimo.

¹⁵ Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys,

VIEŠPATIE, mano Uola ir mano Atpirkėjau!

¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė.

² Teišklauso tave VIEŠPATS negandos dieną,

Jokūbo Dievo vardas tesaugo tave!

³ Tesiunčia tau jis pagalbą iš šventovės,

iš Siono tepalaiko tave!

⁴ Teatsimena visas tavo atnašas,

ir tavo deginamosios aukos jam tepatinka! Sela.

⁵ Tesuteikia tau, ko trokšta tavo širdis,

ir teįvykdo kiekvieną tavo užmojį,

⁶ kad šauktume iš džiaugsmo dėl tavo pergalės

ir keltume vėliavas mūsų Dievo vardu.

Tepatenkina Dievas visus tavo prašymus!

⁷ Dabar aš žinau, kad VIEŠPATS padeda savo pateptajam,

išklauso jo šventovėje

ir savo dešine suteikia jam didžių pergalių.

⁸ Vieni didžiuojasi savo karo vežimais,

kiti ­ savo žirgais,

o mes didžiuojamės VIEŠPATIES, mūsų Dievo, vardu.

⁹ Anie suklups ir kris,

o mes pakylame ir stovime.

¹⁰ Suteik karaliui pergalę, VIEŠPATIE!

Išklausyk mūsų, kai šaukiamės!

¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė.

² Karalius linksmas, VIEŠPATIE,

nes tu davei jam jėgų;

jis džiūgauja,

nes tu suteikei jam pergalę.

³ Ko troško jo širdis, to ir suteikei;

jo lūpų prašymo neatsakei. Sela.

⁴ Pasitinki jį su didžia palaima,

uždedi jam ant galvos gryno aukso vainiką.

⁵ Jis prašė tavęs gyvenimo,

ir tu davei jam ilgą dienų trukmę per amžių amžius.

⁶ Didi jo garbė per tavo pergalę;

tu suteiki jam didybę ir garsą.

⁷ Tu suteiki jam amžinus palaiminimus,

linksmini jį savo Artumo džiaugsmu.

⁸ Karalius pasitiki VIEŠPAČIU

ir dėl ištikimo Aukščiausiojo gerumo visada bus saugus.

⁹ Tavo ranka suras visus tavo priešus,

tavo dešinė suras tuos, kurie tavęs nekenčia.

¹⁰ Degink juos tarsi krosnies liepsna,

tą dieną, kai pasirodysi.

Tesunaikina juos įniršęs VIEŠPATS;

tepraryja juos ugnis.

¹¹ Išnaikink jų palikuonis žemėje,

o jų vaikus ­ iš žmonijos.

¹² Jei jie kėsintųsi tau daryti pikta

ir sumanytų tau kenkti, jiems nepasiseks.

¹³ Tu priversi juos bėgti savo lankais,

nutaikytais jiems tiesiai į veidus.

¹⁴ Būk išaukštintas, VIEŠPATIE, savo jėgos!

Giedosime, šlovindami tavo didžius darbus.

¹ Choro vadovui. „Briedės auštant“ melodija. Dovydo psalmė.

² Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?

Kodėl tu toks tolimas, toli nuo mano maldos,

nuo mano dejonės šauksmo?

³ Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai,

ir naktį, bet nerandu ramybės.

⁴ O juk tu ­ Šventasis,

tavo sostas­ Izraelio šlovės giesmės!

⁵ Tavimi mūsų protėviai rėmėsi;

jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai,

⁶ tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti,

tavimi pasitikėjo ir nenusivylė.

⁷ Bet aš kirminas, o ne žmogus,

vienų išjuoktas, o kitų paniekintas.

⁸ Visi, kas mane mato, tyčiojasi iš manęs

ir šaipydamiesi kraipo galvas:

⁹ „Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tad tegelbsti jį,

teišvaduoja, jeigu juo gėrisi!“

¹⁰ Tu išvedei mane iš įsčių,

saugojai mane prie motinos krūtinės.

¹¹ Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo,

nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas.

¹² Nesitolink nuo manęs, nes man sunku,

ir nėra, kas man padėtų!

¹³ Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai,

stiprūs Bašano jaučiai apgula mane;

¹⁴ jie atveria plačiai į mane savo žiomenis

lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai.

¹⁵ Esu lyg ant žemės išlietas vanduo;

visi mano kaulai išnarstyti;

lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje.

¹⁶ Gerklė išdžiūvusi lyg molio šukė,

liežuvis limpa prie gomurio.

Tu guldai mane į mirties dulkes.

¹⁷ Šunys mane apgula iš visų pusių,

nedorėlių gauja mane apspinta;

jie žeidžia man rankas ir kojas;

¹⁸ galiu suskaičiuoti visus savo kaulus.

Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi,

¹⁹ dalijasi tarpusavyje mano drabužius

ir meta kauliukus dėl mano apdaro.

²⁰ Bet tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs!

Mano stiprybe, skubėk man padėti!

²¹ Gelbėk mane nuo kalavijo,

mano brangią gyvastį iš šunies letenų!

²² Trauk mane iš liūto nasrų!

Nuo tų laukinių jaučių ragų gelbėk mane!

²³ Tada aš skelbsiu tavo vardą broliams ir seserims,

šlovinsiu tave jų sueigose.

²⁴ Pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji,

šlovinkite jį!

Visi Jokūbo palikuonys,

garbinkite jį!

Visi Izraelio vaikai,

drebėkite prieš jį!

²⁵ Juk jis nepaniekino

ir neatmetė vargšo maldavimo,

jis nenusuko nuo jo savo veido,

bet išgirdo, kai varguolis šaukėsi.

²⁶ Iš tavęs kyla mano šlovės giesmė didžiojoje sueigoje!

Ką tau pažadėjau, vykdysiu tarp tavęs pagarbiai bijančiųjų.

²⁷ Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs,

šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji.

Teatsigauna jų širdys amžinai!

²⁸ Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ,

visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsti.

²⁹ Juk VIEŠPATS yra Valdovas,

jis viešpatauja tautoms.

³⁰ Jam iš tikrųjų žemai lenksis visi,

kurie miega žemėje;

prieš jį lenksis visi,

kurie žengia į dulkes.

Ir aš jam gyvensiu.

³¹ Mano palikuonys jam tarnaus;

apie Viešpatį bus pasakojama būsimajai kartai,

jo teisūs darbai skelbiami dar negimusiai tautai.