¹ Choro vadovui. Dovydo. Kvailys sau sako širdyje: „Dievo nėra!“

Tokie sugedę, jie daro šlykščius darbus;

nėra nė vieno, kuris darytų gera.

² VIEŠPATS žvelgia žemyn iš dangaus į žmoniją,

norėdamas pamatyti, ar yra kas protingas

ir ieškantis Dievo.

³ Visi nuklydę, visi panašiai sugedę;

nėra nė vieno, kuris darytų gera,

nė vienui vieno.

⁴ „Argi jie nežino, visi tie nedorėliai?

Jie ryja mano tautą,

ji ­ jų ryjama duona ­

ir VIEŠPATIES niekada nesišaukia.“

⁵ Ten, kur nereikėtų bijoti,

jie drebės iš baimės,

nes VIEŠPATS yra su teisiąja karta.

⁶ Jūs norite sužlugdyti vargšo viltis,

bet jo užuovėja yra VIEŠPATS.

⁷ O, kad ateitų iš Siono išganymas Izraeliui!

Kai VIEŠPATS parves į namus savo tautą,

Jokūbas džiūgaus, Izraelis bus laimingas.

¹ Dovydo psalmė. VIEŠPATIE, kas gali svečiuotis tavo Palapinėje?

Kas gali gyventi Sione, tavo šventajame kalne?

² Žmogus, kuris dorai gyvena,

daro, kas teisu,

ir kalba tiesą iš grynos širdies.

³ Kas nešmeižia nė vieno liežuviu,

kas nedaro nieko pikta bičiuliui

ir nejuodina kaimyno,

⁴ kas laiko niekam tikusiu, ką Dievas atmeta,

o VIEŠPATIES bijančius gerbia,

kas net nuostolį patirdamas laikosi žodžio,

⁵ kas be palūkanų skolina

ir nepaperkamas liudyti prieš nekaltą,

kas tik taip elgiasi,

tas bus saugus per amžius.

¹ Dovydo miktamas. Apsaugok mane, Dieve,

nes pas tave ieškau užuovėjos.

² Sakau VIEŠPAČIUI: „Tu mano VIEŠPATS.

Tik tu visa mano laimė.“

³ Kokie šaunūs ištikimieji VIEŠPATIES žmonės!

Būti su jais ­ man didžiausias malonumas.

⁴ Kas skuba pas kitus dievus,

tas daugina savo skausmus;

kraujo liejamųjų atnašų jiems neaukosiu,

nei jų vardų savo lūpomis netarsiu.

⁵ VIEŠPATIE, tu man skirtoji dalis ir mano taurė,

mano likimas ­ tavo rankose!

⁶ Man matavimo virvė krito puikioje vietoje;

iš tikrųjų nuostabus mano paveldas!

⁷ Kadangi VIEŠPATS mane moko, aš jį šlovinsiu;

net naktį man širdis tai primena.

⁸ Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą;

jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu.

⁹ Todėl linksma mano širdis,

džiūgauja visa mano gyvastis

ir ramiai ilsisi mano kūnas.

¹⁰ Juk nepaliksi manęs Šeolui,

neleisi savo teisiajam matyti kapo.

¹¹ Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą.

Tavo Artume ­ džiaugsmo pilnatvė,

tavo dešinėje ­ amžina linksmybė.

¹ Dovydo malda. Klausykis, VIEŠPATIE, kaip maldauju teisybės,

atsižvelk į mano šauksmą!

Išgirsk mano maldą iš lūpų be vyliaus!

² Iš tavęs teateina man nuosprendis,

nes tavo akys mato teisybę.

³ Nors ir mėgintum mano širdį, tirtum mane naktį

ir bandytum mane ugnimi,

nerastum manyje neteisybės.

Nenusidėjau lūpomis,

⁴ kaip daugelis žmonių.

Branginau žodį iš tavo lūpų

ir išvengiau smurto kelių.

⁵ Tavo Įstatymo keliu žingsniavau,

nuo jo mano kojos niekada nenuklydo.

⁶ Šaukiuosi tavęs, nes tu mane išgirsi, Dieve!

Atsuk man savo ausį, klausykis mano žodžių.

⁷ Parodyk savo ištikimą meilę nuostabiais darbais,

Gelbėtojau, ieškantiems užuovėjos

nuo užpuolikų tavo dešinėje.

⁸ Saugok mane kaip savo akies vyzdį,

savo sparnų paūksmėje paslėpk mane

⁹ nuo nedorėlių, norinčių mane suplėšyti.

Apspinta mane mirtini priešai;

¹⁰ be gailesčio jų kietos širdys,

įžūliai kalba jų lūpos.

¹¹ Jie aplink mane, kur tik pasisuku,

įbedę akis, laukia progos mane parblokšti

¹² lyg išalkę grobio liūtai,

lyg iš pasalų sėlinantys liūtukai.

¹³ Pakilk, VIEŠPATIE,

stok prieš juos ir parblokšk!

Išlaisvink mane savo kalaviju iš nedorėlio.

¹⁴ Savo ranka, VIEŠPATIE, išgelbėk nuo mirtingųjų ­

nuo mirtingųjų, kurių dalia ­ tik šis gyvenimas.

Jų pilvai teprisipildo to, ką esi jiems sutaupęs,

jų vaikai tegu sočiai sau glemžia

bei tepalieka ir savo mažyliams.

¹⁵ O aš, būdamas doras, matysiu tavo veidą

ir pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo.