¹ Giesmė. Dovydo psalmė.

² Mano širdis ištikima, Dieve,

mano širdis ištikima!

Giedosiu ir šlovinsiu tave!

Pabusk, mano širdie!

³ Pabuskite, arfa ir lyra!

Aš pažadinsiu aušrą.

⁴ Tautose dėkosiu tau, VIEŠPATIE,

giedosiu tau šlovės giesmę tarp tautų.

⁵ Juk tavo gerumas aukštesnis už dangų, ištikimybė siekia debesis.

⁶ Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve,

ir savo šlovę visoje žemėje!

⁷ Savo dešine išgelbėk ir išklausyk mus,

kad būtų išgelbėti tavo mylimieji.

⁸ Dievas kalbėjo savo šventovėje:

„Džiaugdamasis padalysiu Sichemą

ir atmatuosiu Sukotų slėnį.

⁹ Man priklauso Gileadas ir Manasas;

Efraimas ­ mano šalmas,

Judas ­ mano skeptras.

¹⁰ Moabas bus mano praustuvė,

Edomui mesiu savo apavą,

Filistija girdės mano pergalės šauksmą.“

¹¹ Kas atves mane į sutvirtintą miestą?

Kas ves mane į Edomą?

¹² Argi iš tikrųjų mus atmetei, Dieve?

Su mūsų kariuomene, Dieve, nebežygiuoji.

¹³ Išgelbėk mus nuo priešo,

nes žmogus padėti nieko negali.

¹⁴ Su Dievu būsime narsūs;

jis sutryps mūsų priešus.

¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė.

Dieve, kurį šlovinu, netylėk!

² Mane užpuolė nedorėliai

ir meluodami mane persekioja.

³ Neapykantos žodžiais mane apniko

ir be priežasties mane puola.

⁴ Nors juos myliu, jie mane kaltina

net kai už juos meldžiuosi.

⁵ Taip jie piktu man atlygina už gera,

neapykanta ­ už mano meilę.

⁶ Parink nedorą teisėją jam teisti,

testoja kaltintojas jo dešinėje.

⁷ Tebūna teisme jis pasmerktas,

net jo malda tebūna laikoma nuodėme.

⁸ Trumpas tebūna jo gyvenimas,

ir kitas teužima jo vietą.

⁹ Jo vaikai telieka našlaičiai,

o jo žmona tenašlauja.

¹⁰ Jo vaikai tegul klajoja ir elgetauja,

iš pašiūrių, kur gyvena, tebūna išvaryti.

¹¹ Tepasiglemžia skolintojas jo nuosavybę,

o jo triūso vaisius teišgrobsto svetimieji.

¹² Teneparodo nė vienas jam gerumo

nei užuojautos jo našlaičiams.

¹³ Težūva visi jo palikuonys,

ir su antra karta teišnyksta jo vardas.

¹⁴ Teatmena VIEŠPATS jo protėvių kaltę,

o jo motinos nuodėmė telieka nepanaikinta.

¹⁵ Temato tai VIEŠPATS nuolatos,

kol jo atminimas neužges žemėje.

¹⁶ Juk tas žmogus niekada nenori daryti gera,

bet tik kamuoja vargšą ir beturtį,

net užmušti kėsinasi prislėgtą bejėgį žmogų.

¹⁷ Prake´ikti jis mėgo, tad tebūna pats prakeiktas!

Palaimos linkėti nemėgo, tad niekas jo tenelaimina!

¹⁸ Prakeikimu apsivilko kaip apsiaustu,

tad tepersisunkia prakeikimas į jo kūną lyg vanduo,

į jo kaulus lyg aliejus.

¹⁹ Tebūna kaip drabužis, kuriuo jis apsidengia,

kaip juosta, kurią kasdien nešioja!

²⁰ Taip teatmoka VIEŠPATS mano kaltintojams,

kurie linki man pikta.

²¹ Man, DIEVE, mano Viešpatie,

padėk, kaip esi pažadėjęs,

ir išgelbėk mane dėl savo gerumo.

²² Juk aš vargšas ir beturtis,

besiraitantis iš širdgėlos.

²³ Nykstu lyg šešėlis vakare

ir esu lyg vėjo nešamas skėris.

²⁴ Man keliai linksta nuo pasninko,

o mano kūnas nusikamavęs.

²⁵ Esu jiems tapęs pasityčiojimu;

mane pamatę, jie kraipo galvas.

²⁶ Padėk man, VIEŠPATIE, mano Dieve!

Dėl savo ištikimosios meilės gelbėk mane!

²⁷ Tegu jie sužino, kad tai tavo ranka,

kad tu, VIEŠPATIE, tai padarei.

²⁸ Tegu jie sau keikia, o tu laimink.

Tegul dega iš gėdos mano užpuolėjai,

bet tesidžiaugia tavo tarnas.

²⁹ Teapsivelka negarbe mano kaltintojai,

teapsidengia gėda lyg skraiste!

³⁰ Visu balsu dėkosiu VIEŠPAČIUI,

giesme šlovinsiu jį žmonių spūstyje,

³¹ nes jis stovi beturčio dešinėje,

kad išgelbėtų nuo trokštančių pasmerkti jį mirčiai.

¹ Dovydo psalmė.

VIEŠPATS tarė mano viešpačiui:

„Sėskis mano dešinėje,

kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis.“

² VIEŠPATS išplės tavo galybės skeptrą nuo Siono:

„Valdyk tave supančius priešus!“

³ Tu buvai karališkai orus nuo savo gimimo dienos,

šventoji garbė lydėjo tave nuo įsčių,

nuo tavo jaunystės aušros.

⁴ VIEŠPATS prisiekė ir neatsižadės:

„Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas.“

⁵ VIEŠPATS yra tavo dešinėje,

jis sutriuškins karalius savo įniršio dieną.

⁶ Jis teis tautas

ir pripildys mūšio lauką lavonų,

visoje žemėje nugalės karalius.

⁷ Savo žygyje jis atsigers iš upelio

ir pasistiprinęs nugalės.

¹ Šlovinkite VIEŠPATĮ! א Dėkosiu VIEŠPAČIUI visa širdimi

ב dorųjų taryboje ir sueigoje.

²ג Kokie nuostabūs VIEŠPATIES darbai!

ד Visi, kurie jais žavisi, nori suprasti.

³ה Visa, ką jis daro, pilna jo garbės ir didybės,

o ו jo teisumas amžinas.

⁴ז VIEŠPATS neleidžia mums užmiršti savo nuostabių darbų;

ח jis švelnus ir gailestingas.

⁵ט Jis parūpina maisto tiems, kas jo pagarbiai bijo;

י jis niekada neužmiršta savo Sandoros.

⁶כ Savo tautai jis apreiškė savo galybės darbus,

ל atiduodamas jiems tautų paveldą.

⁷מ Jo rankų darbas ­ tiesa ir teisingumas,

נ jo įsakai tvirti,

⁸ס patikimi amžių amžiais,

ע duoti tiesa ir teisumu.

⁹פ Savo tautai jis siuntė atpirkimą,

צ sudarė su jais amžiną Sandorą.

ק Šventas ir šiurpulingas jo vardas!

¹⁰ר Pagarbi VIEŠPATIES baimė ­ išminties pradžia;

ש tai gerai supranta tie, kurie ja gyvena.

ת Jo šlovė amžina.

¹ Šlovinkite VIEŠPATĮ! א Laimingas, kas VIEŠPATIES pagarbiai bijo,

ב kas nuoširdžiai vykdo jo įsakymus.

²ג Jo palikuonys galingi,

ד palaiminta dorųjų karta.

³ה Jo namuose gerovė ir turtai,

ו amžinai tveria jo teisingumas.

⁴ז Jis lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems,

ח jis visados švelnus, gailestingas ir teisus.

⁵ט Gera žmogui, kuris dosnus ir skolina,

י kuris sąžiningai tvarko savo reikalus.

⁶כ Jis visada tvirtas;

ל žmonės visada atmins teisų žmogų.

⁷מ Jis nebijos gauti blogos žinios;

נ jo širdis tvirta, pasitikinti VIEŠPAČIU.

⁸ס Jo širdis patvari, jis nesibaimina,

ע ir ilgainiui jo priešai bus nugalėti.

⁹פ Jis dosniai duoda beturčiams,

צ niekada neišsenka jo dosnumas.

ק Jis didis ir gerbiamas.

¹⁰ר Nedoras žmogus tai mato ir susierzina,

ש galanda dantį ir netenka drąsos.

ת Nedorėlių norai nueina niekais.