¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Paliepk izraelitams atnešti tau gryno grūstų alyvų aliejaus žvakidei, kad žibintai būtų žibinami nuolat. ³ Aaronas pastatys ją Susitikimo Palapinėje, šiapus Sandoros uždangos, kad žibėtų nuolat nuo vakaro ligi ryto VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai bus amžinas įstatas jūsų kartoms. ⁴ Pagal jį bus nuolat tvarkomi žibintai ant žvakidės iš gryno [aukso] VIEŠPATIES akivaizdoje.

Padėtinė duona

⁵ Paimsi geriausių miltų ir iškepsi iš jų dvylika kepalų ­ kiekvieną iš dviejų dešimtadalių efos. ⁶ Sudėsi juos dviem eilėmis, po šešis kiekvienoje eilėje, ant stalo iš gryno [aukso] VIEŠPATIES akivaizdoje. ⁷ Kiekvieną eilę pabarstysi grynais smilkalais, kad jie būtų aiški atnaša duonai kaip ugninei atnašai VIEŠPAČIUI. ⁸ Nuolat, kiekvieną šabo dieną Aaronas sudės kepalus iš naujo VIEŠPATIES akivaizdoje kaip Izraelio tautos įsipareigojimą ­ amžiną Sandorą. ⁹ Duona priklausys Aaronui ir jo palikuonims; suvalgys ją šventoje vietoje, nes ji jam ypač šventa, amžinas atlygis, dalis iš ugninių atnašų VIEŠPAČIUI.“

Bausmė už piktžodžiavimą

¹⁰ Tarp izraelitų buvo vyras, kurio motina ­ izraelitė, o tėvas ­ egiptietis. Kartą stovykloje kilo muštynės tarp izraelitės sūnaus ir vieno izraelito. ¹¹ Kadangi izraelitės sūnus viešai piktžodžiavo [Dievo] Vardui ir keikėsi, žmonės atvedė jį pas Mozę. (Jo motina buvo Dibrio duktė iš Dano giminės, vardu Šelomita.) ¹² Jis buvo uždarytas į kalėjimą, kol nebus duotas VIEŠPATIES nuosprendis.

¹³ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹⁴ „Išvesk už stovyklos piktžodžiautoją, teuždeda rankas jam ant galvos visi girdėjusieji ir teužmuša jį visa bendrija akmenimis. ¹⁵ O izraelitams kalbėk ir pasakyk: ‘Kas keiktų Dievą, turės atsakyti už savo nuodėmę. ¹⁶ Kas piktžodžiautų VIEŠPATIES vardui, bus nubaustas mirtimi. Visa bendrija užmuš piktžodžiautoją akmenimis. Ateivis ar krašto gyventojas, piktžodžiaujantis [Dievo] Vardui, turi būti užmuštas.’

¹⁷ Kas užmuštų žmogų, bus nubaustas mirtimi.

¹⁸ Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti nuostolį: gyvybe už gyvybę.

¹⁹ Kas sužalotų artimą, tam bus padaryta, kaip jis padarė: ²⁰ galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Kokią žaizdą jis padarė artimui, tokia ir jam bus padaryta. ²¹ Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti nuostolį, bet kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi. ²² Vieną ir tą patį įstatymą turėsite ateiviui ir izraelitui, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.“

²³ Taip kalbėjo Mozė izraelitams. Tad jie išvedė piktžodžiautoją už stovyklos ir užmušė akmenimis. Izraelitai padarė taip, kaip Dievas buvo Mozei įsakęs.

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tardamas: ² „Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Kai ateisite į kraštą, kurį jums duodu, tas kraštas turės švęsti šabą VIEŠPAČIUI. ³ Šešerius metus sėsi savo lauką ir šešerius metus genėsi savo vynuogyną ir nuiminėsi derlių, ⁴ bet septintaisiais metais turės būti žemei visiško poilsio šabas ­ šabas VIEŠPAČIUI: savo lauko nesėsi ir savo vynuogyno negenėsi. ⁵ Tada nepjausi jokių savaime išaugusių javų, nenuiminėsi vynuogių nuo neapgenėto vynmedžio; septintieji bus žemei visiško poilsio metai. ⁶ Tačiau ką žemė išaugina per savo šabą, jūs galite valgyti ­ tu, tavo vergai ir vergės, tavo samdiniai ir įnamiai. ⁷ Ir tavo galvijams bei laukiniams krašto gyvuliams pašaras bus tai, ką žemė savaime išaugina.

Jubiliejaus metai

⁸ Atskaičiuosi septynis septynetus, septyniskart septynerius metus taip, kad septynerių metų septynetai sudarytų keturiasdešimt devynerius metus. ⁹ Tada, septinto mėnesio dešimtą dieną, skardžiai pūsi ragą; Permaldavimo dieną jūsų rago gaudesys teaidi visame jūsų krašte. ¹⁰ Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai; sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas į savo šeimą. ¹¹ Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai: nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nenurinksite vynuogių nuo neapgenėtų vynmedžių, ¹² nes tai jubiliejaus metai. Jums bus jie šventi; galite valgyti tik tai, ką išaugina pati dirva.

¹³ Taigi šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas jūsų į savo nuosavybę. ¹⁴ Parduodami nuosavybę artimui ar pirkdami ką iš artimo, nedarykite vienas kitam skriaudos. ¹⁵ Pirkdamas iš savo artimo, mokėsi tik už metus nuo praėjusio jubiliejaus; parduodamas tau artimas prašys iš tavęs tik už likusius derliaus metus. ¹⁶ Juo daugiau tokių metų, juo didesnę kainą mokėsi; juo mažiau tokių metų, juo mažesnė kaina, nes iš tikrųjų jis parduoda tau tik derlių skaičių. ¹⁷ Nedarykite vienas kitam skriaudos; bijosi savo Dievo, nes aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas.

¹⁸ Laikykitės mano įstatų ir vykdykite mano įsakus, kad galėtumėte krašte saugiai gyventi. ¹⁹ Žemė duos savo vaisių, būsite sotūs ir gyvensite be rūpesčio. ²⁰ O jeigu klaustumėte: ‘Ką valgysime septintaisiais metais, jei nesėsime ir nenuimsime derliaus?’ ­ ²¹ aš suteiksiu jums tokią palaimą šeštaisiais metais, kad jie duos derliaus trejiems metams. ²² Sėjos metu aštuntaisiais metais valgysite iš senojo derliaus. Net iki devintųjų metų iš senojo derliaus valgysite, kol bus nuimtas derlius.

Nuosavybės atpirkimas

²³ Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais. ²⁴ Todėl krašte, kurį valdote, turite leisti atpirkti žemę.

²⁵ Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir parduotų savo nuosavybės dalį, tai jo artimiausias giminaitis turi ateiti ir atpirkti, ką giminaitis buvo pardavęs. ²⁶ O jei žmogus neturėtų artimiausio giminaičio žemei atpirkti, bet vėliau pats prasigyventų ir turėtų iš ko tai padaryti, ²⁷ jis turi apskaičiuoti metus nuo jos pardavimo, sugrąžinti skirtumą žmogui, kuriam ji buvo parduota, ir susigrąžinti savo nuosavybę. ²⁸ Tačiau jei jis neturi iš ko ją atgauti, kas buvo parduota, tas liks pirkėjo rankose iki jubiliejaus metų. Jubiliejaus metais nuosavybė turi būti perduota, ir jis sugrįš į savo nuosavybę.

²⁹ Jei kas nors parduotų namus mieste su mūro sienomis, jie gali būti atpirkti, kol nepasibaigę metai nuo jų pardavimo; atpirkimo teisė galios vienerius metus. ³⁰ Jei jie nebūtų atpirkti iki vienerių metų pabaigos, namai mieste su mūro sienomis visam laikui priklausys pirkėjui ir jo palikuonims ir jubiliejaus metais nebus perduoti. ³¹ Bet namai kaimuose, kurių nesupa mūro sienos, bus laikomi kaip atviri laukai. Jie gali būti atpirkti; jie turi būti perduoti jubiliejaus metais.

³² Levitų miestuose levitai amžinai turės atpirkimo teisę namų, esančių jų miestuose. ³³ Kiekvieni levitų namai jų miestuose, buvę parduoti ir neatpirkti, bus perduoti savininkui jubiliejaus metais, nes namai levitų miestuose yra jų paveldima nuosavybė tarp izraelitų. ³⁴ Bet dirvos aplink jų miestus negali būti parduodamos, nes jos yra jų amžina nuosavybė.

Paskolos vargšams

³⁵ Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir taptų tavo išlaikytiniu, turėsi jį paremti. Tegyvena jis su tavimi kaip ateivis ar įnamis. ³⁶ Iš anksto nereikalauk iš jo palūkanų už paskolą ir neišnaudok, bet bijok savo Dievo. Leisk jam gyventi tavo namuose kaip broliui. ³⁷ Neskolinsi jam pinigų už palūkanas, neimsi iš jo brangiau už maistą. ³⁸ Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės duoti jums Kanaano žemę ir būti jūsų Dievas.

Vergų išlaisvinimas

³⁹ Jei kas nors iš tavo išlaikytinių taip nuskurstų, kad parsiduotų tau, nepadaryk jo savo vergu. ⁴⁰ Tebūna jis pas tave kaip samdinys ar įnamis. Jis dirbs pas tave tik iki jubiliejaus metų. ⁴¹ Tada paliks tave ­ jis ir jo vaikai ­ ir sugrįš į savo šeimą, ir atgaus savo protėvių nuosavybę, ⁴² nes jie ­ mano tarnai, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto žemės. Jie nebus parduodami, kaip parduodami vergai. ⁴³ Nesielgsi su juo šiurkščiai, bet bijosi savo Dievo. ⁴⁴ Vergą ar vergę gali laikyti tik jei pirksi vergus iš kaimyninių tautų. ⁴⁵ Galite nusipirkti jų ir iš ateivių, gyvenančių su jumis, bei jų palikuonių, gimusių ir užaugusių jūsų krašte. Tokie vergai bus jūsų nuosavybė. ⁴⁶ Galite juos palikti savo vaikams kaip paveldimą nuosavybę, padarydami juos amžinais vergais. Su jais galite elgtis kaip su vergais. Bet su savo tautiečiais izraelitais nė vienas nesielgs šiurkščiai.

⁴⁷ Jei ateivis ar įnamis, gyvenantis su tavimi, praturtėtų, o kuris nors iš tavo tautiečių, būdamas skurde, taptų jo išlaikytiniu ir parsiduotų su tavimi gyvenančiam ateiviui ar ateivio šeimos palikuoniui, ⁴⁸ jis net po to, kai bus parsidavęs, turės atpirkimo teisę. Jį gali atpirkti bet kuris iš jo brolių, ⁴⁹ arba jo dėdė ar dėdės sūnus, arba bet kuris artimas giminaitis iš jo kilties, o jei jis praturtėtų, gali pats save atpirkti. ⁵⁰ Su savo pirkėju apskaičiuos metų skaičių nuo tų metų, kai jis ateiviui parsidavė, iki jubiliejaus metų. Pirkimo kaina bus padalyta iš metų skaičiaus; laikas, kurį jis praleido pas savininką, bus įkainotas pagal samdinio laiką. ⁵¹ Juo daugiau bus metų iki jubiliejaus, juo didesnę pirkimo kainą jis turės grąžinti kaip atpirkimą; ⁵² ir juo mažiau metų bus likę iki jubiliejaus, juo daugiau jis turės savo sąskaitoje; už savo atpirkimą jis mokės pagal apskaičiuotą metų skaičių. ⁵³ Ateivis elgsis su juo kaip su metams pasamdytu tarnu, ir su juo tavo akyse šiurkščiai nesielgs. ⁵⁴ O jeigu nebūtų atpirktas nė vienu iš šių būdų, jubiliejaus metais jis ir jo vaikai bus išlaisvinti, ⁵⁵ nes izraelitai yra mano tarnai, kuriuos išvedžiau iš Egipto žemės. Aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas.

¹ Nedirbsite sau stabų. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų, nesistatysite savo krašte akmenų su išraižytais [stabais], kad juos garbintumėte, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. ² Švęskite mano šabus ir laikykite pagarboje mano šventyklą: aš esu VIEŠPATS.

³ Jei elgsitės pagal mano įstatus, laikysitės mano įsakymų ir ištikimai vykdysite juos, ⁴ laiku duosiu jums lietaus, kad žemė išaugintų savo derlių ir laukų medžiai atneštų vaisių. ⁵ Javus kulsite ligi vynuogių rinkimo meto, o vynuogių rinkimas pasivys sėją. Valgysite savo duonos iki soties ir savo krašte galėsite saugiai gyventi. ⁶ Sukursiu krašte ramybę, gulsitės miegoti, ir nebus kas jus gąsdintų; leisiu kraštui atsikvėpti nuo plėšriųjų žvėrių. Per jūsų kraštą nežygiuos kalavijas. ⁷ Savo priešus priversite bėgti, ir jie kris nuo jūsų kalavijo. ⁸ Jūsiškių penketas privers bėgti šimtą, o jūsiškių šimtinė ­ dešimt tūkstančių. Jūsų priešai kris nuo jūsų kalavijo. ⁹ Žvelgsiu į jus maloniai, padarysiu jus vaisingus ir padauginsiu; palaikysiu su jumis savo Sandorą. ¹⁰ Jūs dar tebevalgysite seniai nuimtą praėjusių metų derlių ir turėsite išmesti senąjį, kad padarytumėte vietos naujajam. ¹¹ Tarp jūsų turėsiu savo Padangtę ir jūsų neatmesiu. ¹² Visada būsiu arti jūsų; aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. ¹³ Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad jiems daugiau nevergautumėte, sulaužiau jūsų jungą ir padariau, kad eitumėte iškelta galva.

Bausmė už neklusnumą

¹⁴ Bet jei manęs neklausysite ir visų šių mano įsakymų nevykdysite, ¹⁵ jei mano įstatus taip atmesite ir mano įsakus taip paniekinsite, kad nevykdysite visų mano įsakymų ir sulaužysite mano Sandorą, ¹⁶ tai aš savo ruožtu šitaip su jumis pasielgsiu: ūmai ištiksiu jus baisiu siaubu ­ džiova ir karštlige, kurios aptraukia akis ir silpnina gyvastį. Veltui sėsite sėklą, nes jūsų priešai surys derlių. ¹⁷ Atsigręšiu veidu į jus, būsite priešų parblokšti, ir jus pavergs žmonės, kurie jūsų nekenčia. Jūs bėgsite, nors niekas jūsų ir nesivytų. ¹⁸ Ir jei, to nepaisydami, manęs neklausysite, padidinsiu bausmę už jūsų nuodėmes septyneriopai ¹⁹ ir palaušiu jūsų išdidžią jėgą. Geležimi paversiu dangaus skliautą viršum jūsų, variu jūsų žemę. ²⁰ Niekais nueis jūsų pastangos, nes žemė neduos derliaus, medžiai laukuose neteiks vaisių.

²¹ Taigi jei jūs vis dar spirsitės prieš mane ir manęs neklausysite, aš ir toliau jus septyneriopai varginsiu už jūsų nuodėmes. ²² Paleisiu laukinius žvėris ant jūsų; jie grobs jūsų vaikus, naikins jūsų gyvulius ir mažins jūsų skaičių tol, kol jūsų keliai taps tušti.

²³ Jei, nepaisydami šių bausmių, nesugrįšite pas mane, bet vis dar spirsitės, ²⁴ spirsiuos ir aš toliau prieš jus: smogsiu jums septyneriopai už jūsų nuodėmes. ²⁵ Pasiųsiu prieš jus kalaviją atkeršyti už sulaužytą Sandorą. Nors subėgtumėte į savo miestus, pasiųsiu jums marą, ir jūs būsite atiduoti į priešų rankas. ²⁶ Kai atimsiu iš jūsų duonos išteklius, dešimčiai moterų užteks vienintelės krosnies duonai kepti. Atsvertą duoną jums išdalys; nors ir valgysite, sotūs nebūsite.

²⁷ Jei, to nepaisydami, manęs neklausysite, bet vis spirsitės prieš mane, ²⁸ spirsiuos ir aš ant jūsų įpykęs: nubausiu savo ruožtu jus septyneriopai už jūsų nuodėmes. ²⁹ Valgysite kūnus savo sūnų, valgysite kūnus savo dukterų. ³⁰ Sunaikinsiu jūsų aukštumų alkus ir nugriausiu jūsų smilkalų aukurus; suversiu jūsų lavonus ant jūsų stabų lavonų. Atmesiu jus. ³¹ Jūsų miestus paversiu griuvėsiais, jūsų šventyklas išgriausiu ir maloniu jūsų kvapu nesimėgausiu. ³² Kraštą taip nusiaubsiu, kad jūsų priešai, atėję kurtis, matydami jį, bus apstulbinti. ³³ Išblaškysiu jus po tautas ir išsitrauksiu prieš jus kalaviją. Jūsų kraštas bus nuniokotas, ir jūsų miestai pavirs griuvėsiais.

³⁴ Kraštas, gulėdamas nuniokotas ir jums esant priešų šalyje, atgaus šabo poilsį. Tada žemė pailsės ir džiaugsis savo šabais. ³⁵ Per visą laiką, kol jis gulės nuniokotas, kraštas švęs poilsį, kurio nešventė per jūsų šabų metus, kai jūs jame gyvenote. ³⁶ O kas iš jūsų išliks, tų širdį pripildysiu bailumo priešų kraštuose. Net vėjo nešamo lapo šlamesys vers juos bėgti. Jie kris, bėgdami tarsi nuo kalavijo, nors niekas jų ir nesivys. ³⁷ Niekam nesivejant, jie kniubs vieni ant kitų tarsi nuo kalavijo. Stoti į kovą su priešais jėgų neturėsite! ³⁸ Žūsite svetimose tautose, jūsų priešų kraštas surys jus. ³⁹ O kas iš jūsų išliks, už savo kaltes bus prislėgti priešų krašte, bus prislėgti ir už savo protėvių kaltes. ⁴⁰ Tad jie išpažins savo kaltę ir savo protėvių kaltę, kad nusižengė man išdavyste, maža to, nesiliovė spirtis prieš mane. ⁴¹ Kai aš savo ruožtu eisiu prieš juos ir išvarysiu į priešų kraštą, jų neapipjaustyta širdis pagaliau pati nusižemins, ir jie atliks bausmę už savo kaltę. ⁴² Tada aš atsiminsiu savo Sandorą su Jokūbu, atsiminsiu savo Sandorą su Izaoku, atsiminsiu savo Sandorą su Abraomu, atsiminsiu ir kraštą. ⁴³ Jų paliktas kraštas, gulėdamas nuniokotas, atgaus šabo poilsį, jiems atliekant bausmę už savo kaltę, nes jie išdrįso atmesti mano įsakus ir paniekino mano įstatus. ⁴⁴ Tačiau, nepaisant viso to, net kai jie bus priešų šalyje, jų neatmesiu ir nepaniekinsiu, kad juos visiškai sunaikinčiau, sulaužydamas su jais sudarytą Sandorą, nes aš esu VIEŠPATS, jų Dievas. ⁴⁵ Bet aš atsiminsiu jų labui Sandorą su jų protėviais, kuriuos išvedžiau iš Egipto žemės tautų akyse, kad būčiau jų Dievas; aš esu VIEŠPATS“.

⁴⁶ Tokie tat yra įstatai, įsakai ir nurodymai, kuriais VIEŠPATS susaistė save ir izraelitus per Mozę ant Sinajaus kalno.

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Jei kas padaro ypatingą įžadą VIEŠPAČIUI paaukoti tolygią vertę už žmogų ir nori įvykdyti savo įžadą, ³ vyras tarp dvidešimt ir šešiasdešimt metų bus įvertintas penkiasdešimt sidabrinių šekelių pagal šventyklos šekelį. ⁴ Jei tai būtų moteris, jos tolygi vertė yra trisdešimt šekelių. ⁵ Jei amžius būtų nuo penkerių ligi dvidešimt metų, tolygi vertė yra dvidešimt šekelių už berniuką ir dešimt šekelių už mergaitę. ⁶ Jei amžius būtų nuo vieno mėnesio ligi penkerių metų, tolygi vertė už berniuką yra penki sidabriniai šekeliai, o už mergaitę ­ trys sidabriniai šekeliai. ⁷ Jei tas asmuo yra šešiasdešimtmetis ar vyresnis, tolygi vertė už vyriškį bus penkiolika šekelių, o už moteriškę ­ dešimt šekelių. ⁸ Bet jei kas neišgali tolygios vertės sumokėti, jie bus nuvesti pas kunigą, ir kunigas nustatys. Kunigas nustatys pagal tai, ką kiekvienas, darantis įžadą, išgali.

⁹ Jei atnaša, pažadėta VIEŠPAČIUI, yra gyvulys, kuris turi būti paaukotas, kiekvienas toks gyvulys, pažadėtas VIEŠPAČIUI, bus laikomas šventu. ¹⁰ Jis negali būti iškeistas ar pakeistas, nei geresnis į menkesnį, nei menkesnis į geresnį; jei gyvulys būtų pakeistas kitu, tuomet abu ­ pažadėtasis gyvulys ir jo pakaitalas ­ taps šventi. ¹¹ Jei atnaša, pažadėta VIEŠPAČIUI, yra nešvarus gyvulys, kurio negalima paaukoti kaip atnašą VIEŠPAČIUI, gyvulys bus nuvestas pas kunigą. ¹² Kunigas nustatys gyvulio vertę pagal jo geras ir blogas savybes. Kokią kainą kunigas nustatys, tokia ir bus. ¹³ Bet jei aukotojas norės gyvulį išpirkti, jis turi pridėti vieną penktadalį prie nustatytosios kainos.

¹⁴ Jei kas pašvenčia savo namus VIEŠPAČIUI, kunigas nustatys namų vertę pagal jų geras ir blogas savybes. Kokią kainą kunigas nustatys, tokia ir bus. ¹⁵ O jei žmogus, pašventęs namus VIEŠPAČIUI, norės juos išpirkti, turės pridėti vieną penktadalį prie nustatytos vertės, ir namai vėl jam priklausys.

¹⁶ Jei kas pašvenčia VIEŠPAČIUI savo paveldėtos žemės lauką, jo vertė bus nustatyta pagal kiekį sėklos, reikalingos jam apsėti: penkiasdešimt sidabrinių šekelių už vieną homerą miežių sėklos. ¹⁷ O jei kas pašvenčia lauką jubiliejaus metų pradžioje, jo vertė lieka ta pati, ¹⁸ bet jei laukas pašvenčiamas po jubiliejaus metų, kunigas apskaičiuos jo vertę pagal metų skaičių, likusių ligi jubiliejaus metų, ir jo kaina bus sumažinta. ¹⁹ O jei žmogus, pašventęs lauką VIEŠPAČIUI, norės jį išpirkti, turės būti pridėtas vienas penktadalis prie jo nustatytos sumos, ir laukas pereis jam. ²⁰ Bet jei laukas nebūtų išpirktas arba būtų parduotas kam kitam, tai jo niekada nebebus galima išpirkti. ²¹ Atėjus jubiliejaus metams, laukas taps laisvas. Jis bus šventas VIEŠPAČIUI kaip įžado laukas; jis taps kunigo nuosavybe. ²² Jei žmogus pašvenčia VIEŠPAČIUI lauką, kuris buvo pirktas ir nepriklauso prie paveldėtos žemės nuosavybės, ²³ kunigas apskaičiuos jo kainą pagal metų skaičių ligi jubiliejaus metų. Nustatytoji kaina turi būti sumokėta tą pačią dieną kaip šventa dovana VIEŠPAČIUI. ²⁴ Jubiliejaus metais žemė sugrįš tam, iš kurio buvo nupirkta, kurio nuosavybė yra ta žemė. ²⁵ Visi vertės apskaičiavimai turi būti atlikti pagal šventyklos šekelį; dvidešimt g`erų sudaro šekelį.

Negalimos išpirkti atnašos

²⁶ Tačiau gyvulių pirmagimis ­ kadangi pirmagimis yra VIEŠPATIES, todėl niekas negali pašvęsti jo, ar tai būtų jautis, ar avis ­ priklauso VIEŠPAČIUI. ²⁷ Jei pirmagimis yra iš nešvariųjų gyvulių, jis turi būti išpirktas pagal įkainotą vertę, pridedant vieną penktadalį. O jei nėra išperkamas, jis bus parduotas už nustatytą kainą. ²⁸ Jokia žmogaus nuosavybė, kurią jis įžadu besąlygiškai pašvenčia VIEŠPAČIUI ­ ar tai būtų žmogus, ar gyvulys, ar paveldėtos nuosavybės laukas, ­ negali būti nei parduota, nei išpirkta. Kas įžadu besąlygiškai pašvęsta, tas ypač šventa VIEŠPAČIUI. ²⁹ Joks žmogus, besąlygiškai įžadu pašvęstas VIEŠPAČIUI, negali būti išpirktas, bet turi būti užmuštas. ³⁰ V`isos žemės dešimtinės, ar tai būtų javai iš dirvos, ar medžių vaisiai, priklauso VIEŠPAČIUI. Jos šventos VIEŠPAČIUI. <sup>31</sup> Jei kas norėtų išpirkti kurią nors iš savo dešimtinių, turi pridėti prie jos vieną penktadalį. <sup>32</sup> V`isos dešimtinės jaučių bandos ir avių kaimenės, kas dešimtas iš visų galvijų, praeinančių pro piemens lazdą, bus pašvęstas VIEŠPAČIUI. ³³ Teneparenka nei gero, nei menko, tenepakeičia kitu. Jei kas pakeistų kitu, ir vienas, ir kitas gyvulys bus laikomi pašvęstais ir negalės būti išpirkti.“ ³⁴ Tokie tat yra įsakymai izraelitams, kuriuos VIEŠPATS davė Mozei ant Sinajaus kalno.