¹ Juk yra sidabro kasyklų

ir vietų auksui plauti.

² Geležis išgaunama iš žemės,

o varis sodrinamas iš rūdos.

³ Žmonės įveikia tamsą

ir kasa žemės gelmėse rūdą niūrioje tamsoje.

⁴ Įrengia kasyklas toli nuo gyvenvietės;

tuo keliu nekeliauja niekas,

toli nuo žmonių jie darbuojasi,

kybodami ant virvių.

⁵ Žemės, iš kurios ateina duona,

gelmės tarsi ugnies nuniokotos.

⁶ Jos akmenyse slypi safyrai,

o dulkės turi aukso.

⁷ Kelio į ten nežino joks plėšrus paukštis,

sakalo akis jo nėra mačiusi.

⁸ Išdidūs žvėrys nėra per jį mynę takų,

liūtas nėra juo vaikščiojęs.

⁹ Žmogus susidoroja su titnagu,

išgriauna kalnus iš pamatų,

¹⁰ prakerta tunelius uolose.

Jo akis pastebi visa, kas brangu,

¹¹ ištiria upių šaltinius,

visokias paslaptis išsiaiškina.

¹² Bet iš kur ateina išmintis?

Kur slypi suvokimo galia?

¹³ Kaip žmogui rasti į ją kelią,

jei gyvųjų krašte jos nėra?

¹⁴ Bedugnė sako: „Čia jos nėra!“

Jūra sako: „Aš jos neturiu!“

¹⁵ Už auksą jos negalima nupirkti,

jos kainos sidabru negalima pasverti.

¹⁶ Ji neįperkama nei už auksą iš Ofyro,

nei už brangiuosius oniksus, nei už safyrus.

¹⁷ Auksas ir stiklas jai neprilygsta,

nė į auksinius indus ji neišmainoma.

¹⁸ Koralo ir krištolo neverta nė minėti,

nes išminties kaina viršija net perlus.

¹⁹ Etiopijos topazas negali su ja lygintis,

net gryniausiu auksu negalima jos atsverti.

²⁰ Tad iš kur ateina išmintis?

Kur supratimo buveinė?

²¹ Nuo visų gyvųjų akių ji uždengta,

nuo padangių paukščių ji paslėpta.

²² Prapultis ir Mirtis sako:

„Savo ausimis tik gandą apie ją tegirdėjome.“

²³ Vien Dievas kelią į ją težino,

tik jis težino jos buveinę.

²⁴ Juk jis mato žemės pakraščius

ir stebi visa po dangumi.

²⁵ Kai jis davė vėjams jėgą

ir padalijo vandenis pagal saiką,

²⁶ kai davė lietui įstatus

ir nustatė kelią perkūnijai,

²⁷ tada jis matė ją ir jos vertę,

ištyrė ją ir davė jai vietą.

²⁸ O žmogui jis tarė: „Tikėk manimi,

pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis,

o vengimas pikta ­ protas.“

¹ Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:

² „O, kad būčiau kaip kadaise, praėjusiais mėnesiais,

kaip dienomis, kai Dievas mane globojo!

³ Kai švietė jo žibintas virš mano galvos,

ir jo šviesoje ėjau per tamsą;

⁴ kai buvo mano žydėjimo dienos,

ir Dievas saugojo mano palapinę;

⁵ kai Visagalis dar buvo su manimi,

ir mano vaikai dar supo mane;

⁶ kai mano kojos būdavo plaunamos piene,

ir iš uolos tekėjo aliejaus srovės!

⁷ Kai eidavau pro miesto vartus

užimti savo vietos aikštėje,

⁸ jauni vyrai, pamatę mane, duodavo kelią,

o senieji pakilę stovėdavo.

⁹ Kilmingieji liaudavosi kalbėję,

rankomis užsiimdavo burnas.

¹⁰ Didžiūnai pritildavo,

liežuviai lipdavo jiems prie gomurio.

¹¹ Išgirdę apie mane, žmonės mane laimino,

mane pamatę, žmonės mane gyrė,

¹² nes gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos,

ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų.

¹³ Mirdami žmonės mane laimino,

aš džiuginau našlės širdį.

¹⁴ Teisumu vilkėjau, ir jis mane gaubė,

teisingumas buvo mano apsiaustas ir turbanas.

¹⁵ Tapau aklojo akimis

ir luošojo kojomis.

¹⁶ Beturčiui buvau tėvas,

nepažįstamo žmogaus teises gyniau teisme.

¹⁷ Nedoram žmogui iltis nudaužiau,

priverčiau jį grobį iš nasrų paleisti.

¹⁸ Tada sakydavau: ‘Mirsiu savo lizde,

savo dienas padauginsiu kaip smėlį.

¹⁹ Mano šaknys siekia vandenį,

ant mano šakų krinta rasa visą naktį.

²⁰ Mano jėgos atnaujintos,

mano rankose ­ nuolat naujas lankas’.

²¹ Žmonės klausydavosi manęs ir laukdavo,

tylėdami priimdavo, kai jiems patardavau.

²² Man baigus kalbėti, jie neturėdavo, ką sakyti;

tarsi rasos lašai krisdavo ant jų mano žodis.

²³ Jie laukdavo manęs kaip lietaus,

tarsi vėlyvuosius lietus gėrė mano žodžius.

²⁴ Šypsodavausi jiems, ir kai netekdavo pasitikėjimo savimi,

mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų.

²⁵ Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią,

vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgas

ir guodžiau liūdinčius.

¹ O dabar mane pajuokia vyrai,

amžiumi už mane jaunesni,

kurių tėvų nebūčiau laikęs vertais

šunų, ganančių mano avių kaimenę.

² Kokia nauda man iš jų rankų stiprumo?

Jų jėgos išsekusios.

³ Neturto ir bado nualinti,

jie graužia sausą ir apleistą dirvą,

⁴ skinasi balandos krūmuose

ir raunasi karklų šaknų maistui.

⁵ Išvaryti iš žmonių tarpo,

vejami riksmų tarsi būtų vagys,

⁶ jie priversti gyventi upės slėnių šlaituose,

žemės urvuose ir tarp uolų.

⁷ Jie murma krūmuose

ir voliojasi po krūmokščiais,

⁸ niekšingi bevardžiai klajūnai,

botagu iš šalies išvaryti.

⁹ Ir štai jie pajuokia mane dainomis;

aš esu tapęs jiems priežodžiu.

¹⁰ Manimi jie bjaurisi, nuo manęs traukiasi;

net nesidrovi spjauti man į veidą!

¹¹ Dievas nuginklavo mane ir padarė bejėgį,

tad jie nebesivaržo mano akivaizdoje.

¹² Iš dešinės mane užpuola paauglių gauja,

parbloškia ir statosi apgulos pylimus mano žūčiai.

¹³ Jie užkerta man taką,

ir jiems sekasi mane naikinti.

¹⁴ Jie puola mane tarsi pro išlaužtą sienoje spragą,

ritasi kaip šėlstančios bangos.

¹⁵ Siaubas mane pribloškia;

mano orumą it vėjas nupučia,

tarsi debesis išnyksta mano gerovė.

¹⁶ O dabar mano gyvastis baigiasi,

užgriuvo mane skausmo dienos.

¹⁷ Naktį jaučiu sukant man kaulus,

mane graužiantis skausmas niekada nemiega.

¹⁸ Jis smarkiai stveria mane už drabužio,

užverždamas apykaklę.

¹⁹ Jis įstūmė mane į liūną,

su dulkėmis ir pelenais esu sulygintas.

²⁰ Šaukiuosi tavęs, bet tu manęs neišklausai;

aš laukiu, bet tu tik pasižiūri į mane.

²¹ Pasidarei man nuožmus

ir vargini savo galinga ranka.

²² Pakeli mane ir užsodini ant vėjo,

vėtai mane staugiančioje audroje.

²³ Žinau, nuvesi mane į mirtį ­

į namus, skirtus visiems gyviesiems.

²⁴ Bet niekas juk nekelia rankos prieš nelaimės prislėgtąjį,

kai jis šaukiasi pagalbos.

²⁵ Argi aš neapverkiau nelaimingųjų,

argi neplyšo man širdis dėl skurdžių?

²⁶ Bet kai aš laukiau gero, atėjo pikta;

kai tikėjausi šviesos, atėjo tik tamsa.

²⁷ Mano širdis sumišusi ir neranda ramybės;

kasdien mane pasitinka kančios.

²⁸ Paniuręs vaikštinėju be saulės;

sueigoje atsistoju ir šaukiuosi pagalbos.

²⁹ Pasidariau šakalų broliu

ir stručių draugu.

³⁰ Juoduoja ir pleišėja mano oda,

nuo karščio apdegė mano kaulai.

³¹ Mano lyra groja raudas,

o mano birbynė rauda su verkiančiais.

¹ Sudariau sandorą su savo akimis,

kad gašliai nežvelgsiu į mergelę.

² Kokia dalis skirta Dievo iš aukštai,

koks paveldas ­ Visagalio iš aukštybių?

³ Argi neskirta pražūtis neteisiajam

ir nelaimė darančiam pikta?

⁴ Nejau Dievas nemato mano kelio

ir neskaičiuoja visų mano žingsnių?

⁵ Jeigu ėjau drauge su melu,

ir mano kojos skubinosi į apgaulę,

⁶ tepasveria mane teisingomis svarstyklėmis

ir tesužino Dievas apie mano dorumą!

⁷ Jei mano žingsniai nuklydo nuo kelio

ar mano širdis nusekė paskui mano akis,

ar kokia dėmė sutepė man rankas,

⁸ tebūna leista man sėti,

o kitas tevalgo derlių.

Tebūna iš šaknų išrauti mano pasėliai!

⁹ Jei mano širdis buvo moters paviliota

ar tykojau prie kaimyno durų,

¹⁰ mano žmona tesuka kitam girnas,

tegula su ja kiti,

¹¹ nes tai būtų buvęs ištvirkavimas,

teisėjų baudžiama kaltė.

¹² Tai būtų buvusi ugnis,

naikinanti iki Prapulties vietos;

ji sudegintų iki šaknų visą mano derlių.

¹³ Jeigu būčiau atmetęs savo vergo ar vergės bylą,

kai jie apskundė mane,

¹⁴ ką turėčiau daryti, kai Dievas pakyla teisti?

Kai jis šaukia atsiskaityti, ką turėčiau jam atsakyti?

¹⁵ Argi tas, kuris padarė mane įsčiose, nepadarė ir jų?

Argi ne tas pats Dievas sukūrė mus įsčiose?

¹⁶ Jeigu buvau nejautrus vargšų reikalams

ar įstūmiau našlę į neviltį,

¹⁷ ar valgiau vienas pats savo kąsnį,

nesidalydamas juo su našlaičiu,

¹⁸ nors našlaitį nuo pat jaunystės auklėjau kaip tėvas

ir našlės reikalais nuo vaikystės rūpinausi,

¹⁹ jeigu mačiau ką nors mirštantį iš skurdo

ar nuskurdusį žmogų, neturintį kuo užsikloti,

²⁰ o jo sąnariai manęs nelaimino

ir jis nesišildė mano avių vilnomis,

²¹ jeigu pakėliau ranką prieš našlaitį, žinodamas,

kad įtakingas teisme,

²² tai teišnyra man mentikaulis iš peties,

tenulūžta man ranka virš alkūnės!

²³ Juk aš bijojau, kad Dievas gali ištikti mane nelaime,

ir aš negalėsiu atsilaikyti prieš jo didybę.

²⁴ Jeigu dėjau viltis į auksą,

sakydamas tauriajam auksui: ‘Tu mano apsauga’, ­

²⁵ ar didžiavausi, kad mano turtai dideli,

kad savo rankomis daug įsigijau,

²⁶ ar žvelgiau į šviečiančią saulę

bei mėnulį, savo didybėje traukiantį padangėmis,

²⁷ ir mano širdis buvo slaptai susiviliojusi,

o ranka siuntė jiems pagarbų bučinį, ²⁸ tai irgi būtų teistinas nusižengimas,

nes būčiau atmetęs Dievą aukštybėse.

²⁹ Jeigu džiaugiausi savo priešo žūtimi

ar džiūgavau jį nelaimei ištikus,

³⁰ tai juk neleidau savo lūpoms nusidėti

ir prakeikimu linkėti jam mirties.

³¹ Argi mano palapinės vyrai nesistebėjo:

‘Kas nėra buvęs pamaitintas mėsa!’

³² Ateivis nepraleido nakties lauke,

keleiviui buvo atviros mano durys.

³³ Jeigu nuslėpiau savo nusižengimus kaip Adomas,

tai laikiau savo kaltę giliai krūtinėje,

³⁴ nes būčiau bijojęs minios šauksmo,

ir gentainių panieka būtų kėlusi man tokį siaubą,

kad būčiau tylėjęs ir nėjęs pro duris!

³⁵ O, kad kas nors mane išklausytų!

Štai ir viskas! Teatsako man Visagalis!

O, kad mano kaltintojas surašytų savo kaltinimą!

³⁶ Nešiočiausi jį ant peties,

užsidėčiau jį kaip vainiką,

³⁷ dėl visų savo žingsnių duočiau jam apyskaitą,

prisiartinčiau prie jo pakelta galva.

³⁸ Jeigu mano dirvos manimi nusiskundė,

o jos vagos verkė drauge,

³⁹ jeigu valgiau jų derliaus, bet neužmokėjau

ir žemdirbius nuskriaudžiau,

⁴⁰ teauga ten erškėčiai vietoj kviečių,

piktžolės vietoj miežių!“

Taip baigiasi Jobo žodžiai.

¹ Taigi tie trys vyrai nustojo ginčytis su Jobu, kadangi jis laikė save teisiu. ² Tada Barachelio iš Būzo genties sūnus Elihuvas iš Ramo kilties nebepajėgė suvaldyti savo pykčio. Jis niršo ant Jobo, nes šis laikė teisiu save, o ne Dievą; ³ jis niršo ir ant trijų Jobo bičiulių, nes jie nebuvo radę atsakymo, nors ir tvirtino, kad Jobas kaltas. ⁴ Bet kadangi tie vyrai buvo vyresni už jį, Elihuvas nesiryžo kreiptis į Jobą. ⁵ Tačiau pamatęs, kad anų trijų vyrų lūpose atsakymo nėra, jis nebepajėgė suvaldyti savo pykčio.

⁶ Tada Barachelio iš Būzo genties sūnus Elihuvas atsakydamas tarė:

„Esu jaunas, o jūs seni.

Todėl nedrįsau ir bijojau

pasakyti savo nuomonę.

⁷ Maniau: ‘Tekalba metai,

temoko žilagalviai išminties.’

⁸ Bet iš tikrųjų žmogui dvasia ­

Visagalio alsavimas, teikiantis supratimo.

⁹ Nei žili plaukai nepadaro išmintingo,

nei seniūnai ne visada supranta, kas teisinga.

¹⁰ Tad ir sakau: ‘Pasiklausykite manęs,

aš irgi pasakysiu savo nuomonę.’

¹¹ Štai laukiau jūsų žodžių,

klausiausi jūsų išmintingų svarstymų,

jums stengiantis rasti teisingą atsakymą.

¹² Atsidėjęs dėmesingai sekiau,

bet, tikėkit manimi, nė vienas jūsų neparodė,

kad Jobas neteisus,

nė vienas nepaneigė, ką Jobas sakė.

¹³ Tad kaip galite sakyti: ‘Radome išmintį!’?

Dievas jam atsakys, o ne žmogus!

¹⁴ Ne man jis dėstė savo bėdas,

ir ne jūsų žodžiais jam aš atsakysiu.

¹⁵ Sutrikę daugiau pasakyti jie nebegali;

jiems trūksta žodžių.

¹⁶ Laukiau, kol jie liovėsi kalbėti,

kol baigė ir nieko daugiau nebeatsakė.

¹⁷ Dabar atvirai pasakysiu savo nuomonę

ir pareikšiu, ką žinau.

¹⁸ Juk man žodžiai liejasi per kraštus,

o mano dvasia ragina mane.

¹⁹ Mano viduje tarsi vynas

ieško angos atsidvėsti,

tarsi nauji vynmaišiai, kurie tuoj plyš!

²⁰ Turiu kalbėti, kad galėčiau atsikvėpti,

atverti lūpas ir atsakyti.

²¹ Nebūsiu šališkas nė vienam

ir nieko negirsiu.

²² Juk girti aš nemoku, o jei girčiau,

mano Kūrėjas tikrai man padarytų galą!