¹ O Jobas atsakydamas tarė: ² „Kiek ilgai mane kankinsite

ir skaudinsite savo žodžiais?

³ Jau dešimtą kartą užgauliojate mane;

argi ne gėda jums mane skaudinti?

⁴ Net jei tikrai būčiau suklydęs,

mano klaida lieka su manimi.

⁵ Jei iš tikrųjų didžiuojatės prieš mane

ir prikaišiojate man dėl mano nelaimės,

⁶ žinokite, kad Dievas su manimi neteisingai pasielgė

ir užmetė ant manęs savo kilpą.

⁷ Net kai šaukiu: ‘Smurtas!’ ­ nėra, kas atsakytų;

net kai rėkiu, nėra, kas su manimi teisingai elgtųsi.

⁸ Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti,

ir apgaubė mano taką tamsybe.

⁹ Jis nuvilko nuo manęs mano garbę

ir nuėmė vainiką man nuo galvos.

¹⁰ Jis triuškina mane iš visų pusių,

išrovęs mano viltį kaip medį.

¹¹ Jis supyko ant manęs ir įniršo;

laiko mane vienu savo priešininkų.

¹² Būriai jo karių vieningai artinasi,

darosi kelią mane užpulti

ir statosi stovyklą aplink mano palapinę.

¹³ Nuo manęs jis atitolino mano brolius,

visiškai atšalo man mano pažįstami.

¹⁴ Mano giminaičiai

ir artimi draugai manimi nesirūpina.

¹⁵ Svečiai, viešėdavę mano namuose, mane pamiršo;

mano tarnaitės laiko mane svetimu,

tapau svetimšaliu jų akyse.

¹⁶ Kai šaukiu savo tarną, jis neatsiliepia,

nors ir nuoširdžiai prašau.

¹⁷ Mano žmona bjaurisi mano kvapu;

mano broliams darosi bloga nuo mano smarvės.

¹⁸ Net paaugliai iš manęs tyčiojasi;

kai atsistoju, jie šaiposi iš manęs.

¹⁹ Mano artimiausi bičiuliai šlykštisi manimi;

tie, kuriuos mylėjau, atsuko man nugaras.

²⁰ Vien oda ir kaulai liko iš manęs,

vos vos išsigelbėjau.

²¹ Pasigailėkite manęs!

Pasigailėkite manęs, mano bičiuliai,

nes mane ištiko Dievo ranka!

²² Kodėl turite mane persekioti, kaip daro Dievas?

Nejau jums dar negana mane kankinti?

²³ O, kad mano žodžiai būtų užrašyti!

O, kad jie būtų surašyti į knygą!

²⁴ O, kad geležies plaktuku ir švinu

jie būtų amžinai iškalti ant uolos!

²⁵ Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas;

galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje.

²⁶ Net kai liga jau bus suėdusi mano odą,

savo kūnu matysiu Dievą.

²⁷ Matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis!

To trokšta širdis mano krūtinėje!

²⁸ Klausiate savęs: ‘Kaip galime labiausiai jį priblokšti?’

ir sakote: ‘Jame glūdi nelaimės šaknys!’

²⁹ Tad patys bijokitės kalavijo,

nes pyktis nusipelno kalavijo bausmės,

idant žinotumėte, jog yra kam teisti.“

¹ Tada Cofaras Naamatietis atsakydamas tarė:

² „Mano mintys verčia į tai atsakyti,

todėl tiesiog nekantrauju.

³ Girdžiu priekaištą, kuris mane užgauna,

bet žinau, kaip tau atsakyti.

⁴ Argi nežinai, jog nuo senovės,

nuo to laiko, kai žemėje buvo sukurtas žmogus,

⁵ nedorėlių laimė trumpa

ir nusidėjėlių džiaugsmas ­ tik akimirka?

⁶ Net jeigu ūgiu dangų pasiektų

ir galva debesis liestų,

⁷ jis pražus amžinai kaip dulkės.

Tie, kurie jį pažinojo, klaus: ‘Kur jis dabar?’

⁸ Kaip sapnas išnyks nedorėlis, ir jo neberasi,

jis bus nuvytas kaip nakties regėjimas.

⁹ Akis, kuri jį matydavo, daugiau jo nebematys,

niekada nebeišvys jo savo buveinėje.

¹⁰ Vargšams atsiteisti turės jo sūnūs,

jų rankos sugrąžins jo turtus.

¹¹ Jo kaulai, kadaise pilni jaunystės jėgų,

atguls su juo į dulkes.

¹² Nors blogis jam saldus,

nors jis ir laiko jį paslėpęs po liežuviu,

¹³ nors ir nenori jo atsisakyti

ir visa laiko savo burnoje,

¹⁴ maistas jo pilve keičiasi

ir pavirsta angių tulžimi.

¹⁵ Turtus nedorėlis prarijo ir vėl išvemia;

Dievas priverčia juos išvemti iš pilvo.

¹⁶ Angių nuodus nedorėlis čiulpia,

ir gyvatės geluonis jį gelia.

¹⁷ Ne jam matyti aliejaus upes,

medumi ir pienu tekančius srautus.

¹⁸ Jis turės grąžinti savo triūso vaisius,

jų neparagavęs; savo verslo pelnu jis nepasinaudos.

¹⁹ Juk jis engdavo ir blogai elgdavosi su vargšais,

užgrobdavo namus, kurių nebuvo statęs.

²⁰ Nors jis buvo gobšus be soties,

turtais savęs neišgelbės.

²¹ Kadangi niekas neišvengė jo gobšumo,

jo laimė neišsilaikys.

²² Kai tik turės visko, ko nori,

užklups jį skurdas, apniks visokios nelaimės.

²³ Tevalgo jis viską, ką tik nori!

Dievas siunčia jam savo pykčio liepsnas,

leidžia į jį strėlių lietų.

²⁴ Bėgdamas nuo geležies kalavijo,

jis bus pervertas strėlės smaigalio.

²⁵ Iš jo nugaros kyšo strėlė,

blizgantis strėlės smaigalys pervėrė tulžį.

Apims jį siaubas,

²⁶ visiška tamsybė jo laukia,

žmogaus neįžiebta ugnis jį prarys.

²⁷ Dangus atidengs jo kaltę,

ir žemė prieš jį stosis piestu.

²⁸ Potvynis nuneš jo namus vandens srautais,

kurie teka Dievo rūstybės dieną.

²⁹ Tokia Dievo duota dalis nedoram žmogui,

toks jam skirtas Dievo paveldas.“

¹ O Jobas atsakydamas tarė: ² „Dėkitės į širdį mano žodžius,

ir tebūna tai jūsų paguoda man.

³ Man kalbant, pakęskite mane,

o kai pakalbėsiu, galėsite tyčiotis!

⁴ Argi mano skundas nukreiptas prieš žmogų?

Kodėl neturėčiau netekti kantrybės?

⁵ Pažvelkite į mane ir apstulbkite,

užsiimkite rankomis burnas!

⁶ Kai apie tai pagalvoju, išsigąstu;

drebulys apima mano kūną.

⁷ Kodėl nedorėliai ilgai gyvena,

sulaukia žilos senatvės ir tampa galingi?

⁸ Jų vaikai įsikuria jiems gyviems esant

ir mato savo vaikų vaikus.

⁹ Jų namai saugūs, be baimės;

Dievo rykštė jų neištinka.

¹⁰ Jų jautis sėkmingai apvaisina,

karvės neišsimeta ir atsiveda.

¹¹ Savo mažylius jie siunčia bėgioti kaip avių kaimenę;

jų vaikai šoka,

¹² dainuoja, pritariant būgneliui su žvangučiais ir lyrai,

linksminasi, aidint fleitos garsams.

¹³ Nedorėliai užbaigia savo dienas gerovėje

ir į Šeolą nužengia ramūs.

¹⁴ Dievui jie sako: ‘Atstok nuo mūsų!

Mes nenorime tavo kelių pažinti.

¹⁵ Kas tas Visagalis, kad jam tarnautume?

Kokia mums nauda, jei melsimės jam?’

¹⁶ Argi jų gerovė iš tikrųjų nėra jų rankose?

Nedorėlių galvosena mane atstumia.

¹⁷ Ar dažnai atsitinka,

kad nedorėlių žibintas būtų užgesintas,

ar kad neganda juos ištiktų,

arba supykęs Dievas juos kančia apdalytų?

¹⁸ Ar dažnai jie būna kaip šiaudai vėjyje

arba kaip vėtros nešami pelai?

¹⁹ Sakote: ‘Dievas savo bausmę jo sūnums tausoja.’

Tebūna atmokėta jam pačiam,

kad jis iš to pasimokytų!

²⁰ Tepamato jo paties akys savo žūtį,

tegeria jis pats Visagalio pykčio vaisius!

²¹ Juk kas jam rūpi jo namai po mirties,

kai jo mėnesių skaičius bus pasibaigęs?

²² Argi gali kas išminties pamokyti Dievą ­

tą, kuris teisia iš tokių aukštybių?

²³ Vienas žmogus miršta pilnas jėgų,

visiškai ramus ir saugus;

²⁴ jo šlaunys aptekusios taukais,

o kaulų smegenys sultingos.

²⁵ Kitas žmogus miršta apkartusia siela,

niekada neragavęs laimės.

²⁶ Jiedu drauge atgula į dulkes,

ir kirmėlės juos abu apninka.

²⁷ O, gerai žinau, ką jūs mąstote

ir kad ketinate mane įskaudinti!

²⁸ Juk sakote: ‘Kur to didiko namai?

Kur ta palapinė, kurioje gyveno nedorėlis?’

²⁹ Argi niekad nesiteiravote keleivių?

Nejau netikite jų liudijimu,

³⁰ kad nedoras žmogus negandos dieną apsaugomas,

o pykčio dieną išvaduojamas?

³¹ Kas jį apkaltins į akis už jo elgesį,

kas atmokės jam už jo darbus?

³² Jis nunešamas į kapines,

ir budima prie jo kapo.

³³ Jam lengvas slėnio žvirgždas,

tūkstančiai eina jo laidotuvių eisenoje.

³⁴ Tad kaip mane paguosite savo tauškalais?

Jūsų atsakymai ­ tik melo likučiai.“

¹ Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:

² „Argi gali žmogus būti Dievui naudingas?

Žinoma, išmintingas žmogus gali būti naudingas sau.

³ Ką Visagalis gauna, jei tu teisus?

Kokia jam nauda, jei tu gyveni be priekaištų?

⁴ Argi jis dėl tavo pamaldumo tave kaltina

ir stoja su tavimi į teismą?

⁵ Argi ne dėl to, kad didelis tavo nedorumas,

kad tavo nuodėmėms nėra galo?

⁶ Juk tu neteisingai pasilaikydavai savo brolių užstatą,

apnuogindavai juos, nuvilkdavai jiems drabužius.

⁷ Pavargusiam neduodavai vandens atsigerti,

išalkusiam atsisakydavai duoti duonos.

⁸ Tarsi stipriajam priklausytų žemė

ir tik išrinktieji joje tegyventų!

⁹ Išvarydavai našles tuščiomis rankomis,

atstumdavai našlaičių rankas.

¹⁰ Todėl spąstai ir supa tave iš visų pusių,

tave apima ūmus siaubas

¹¹ arba tokia tamsa, kad negali matyti,

ir potvynis tave skandina.

¹² Argi Dievas negyvena dangaus aukštybėse?

Pažvelk į aukščiausias žvaigždes! Kokios jos didingos!

¹³ O tu sakai: ‘Ką Dievas gali žinoti?

Jį slepia tamsus debesis. Kaip jis gali mus teisti?

¹⁴ Debesys jį taip dengia, kad jis nebemato,

ir vaikšto jis ant dangaus skliauto.’

¹⁵ Argi laikysiesi senojo kelio,

kurį nedori vyrai pramynė?

¹⁶ Pirma laiko juos pagavo mirtis,

tarsi potvynis nunešė pastatą.

¹⁷ Dievui jie sakė: ‘Atstok nuo mūsų!’

ir: ‘Ką gali Visagalis mums padaryti?’

¹⁸ Tačiau jis pripildė jų namus gėrybių!

(Nedorėlių galvosena man atstumianti!)

¹⁹ Teisieji, tai matydami, džiaugiasi;

nekaltieji iš jų tyčiojasi:

²⁰ ‘Iš tikrųjų jų turtai sunaikinti,

o likučius prarijo ugnis.’

²¹ Susitaikyk su Dievu ir būk ramus;

šitaip sulauksi gero.

²² Priimk pamokymą iš jo lūpų

ir dėkis jo žodžius į širdį.

²³ Sugrįžk nusižeminęs pas Visagalį,

pašalink neteisingumą iš savo palapinių,

²⁴ elkis su auksu kaip su dulkėmis

ir su Ofyro auksu kaip su upės vagos akmenėliais.

²⁵ Tebūna Visagalis tavo auksas,

tebūna jis tau brangus sidabras!

²⁶ Tada džiūgausi Visagalyje

ir pakelsi veidą į Dievą.

²⁷ Kai melsiesi jam, jis tave išklausys,

ir savo įžadus įvykdysi.

²⁸ Ką nuspręsi daryti, tai įvyks,

ir tavo takas bus apšviestas.

²⁹ Juk Dievas pažemina išdidžiuosius,

bet išgelbsti kukliuosius.

³⁰ Net kaltąjį jis gelbės;

dėl savo rankų švarumo jis bus išgelbėtas.“

¹ Tada Jobas atsakydamas tarė:

² „Mano skundas vis dar kartus.

Nepaisant mano dejonės, jo ranka sunki.

³ O, kad žinočiau, kur jį rasti,

kaip nueiti į jo buveinę!

⁴ Su juo bylinėčiausi,

išdėčiau jam visas savo kančias.

⁵ Noriu žinoti, kokiais žodžiais jis man atsakytų,

ir pasvarstyti, ką jis man sakytų.

⁶ Nejau byloje su manimi jis savo didžią jėgą naudotų?

Ne! Man kalbant, jis klausytųsi.

⁷ Ten doras žmogus galėtų su juo svarstyti,

ir mano Teisėjas amžinai išteisintų.

⁸ Eidamas į priekį, jo nerandu,

o atgal ­ negaliu pastebėti.

⁹ Kairėje jis slepiasi, tik negaliu rasti;

gręžiuosi į dešinę, bet negaliu jo matyti.

¹⁰ Bet jis žino kiekvieną mano žingsnį!

Teištiria mane ugnimi, išeisiu tarsi grynas auksas.

¹¹ Koja kojon ėjau su juo, nenukrypdamas į šalį,

ir laikiausi jo parodyto kelio.

¹² Nepasitraukiau nuo jo ištartų įsakymų,

branginau širdyje jo žodžius.

¹³ Nusprendžia jis vienas, ir kas gali jį atkalbėti?

Ką tik nori, tą jis ir daro.

¹⁴ Jis įvykdys, ką man lemia;

daug tokių užmojų jis gali turėti.

¹⁵ Užtat sutrinku nuo jo Artumo;

kai pamąstau, drebu iš baimės.

¹⁶ Dievas atėmė man drąsą,

Visagalis sukėlė man baimę.

¹⁷ O, kad galėčiau pradingti tamsybėje,

ir tamsus debesis uždengtų man veidą!