¹ Aš nebenoriu gyventi!

Viešai išliesiu savo skundą,

išsakysiu savo širdies kartėlį.

² Sakysiu Dievui: ‘Nepasmerk manęs;

pasakyk, kuo mane kaltini.

³ Argi tau atrodo gera engti,

niekinti savo rankų darbą

ir šypsotis nedorėlių užmojams?

⁴ Nejau tavo akys kūniškos?

Argi ir tu matai taip, kaip mato žmonės?

⁵ Argi tavo dienos ­ kaip dienos mirtingųjų

ir tavo metai ­ kaip žmogaus metai,

⁶ kad ieškai mano kaltės

ir tyrinėji mano nuodėmę,

⁷ nors žinai, kad aš nesu kaltas

ir nėra kam išgelbėti mane iš tavo rankų?

⁸ Tavo rankos sukūrė ir padarė mane,

o dabar tu apsisuki ir naikini.

⁹ O, atsimink, kad sukūrei mane iš molio!

Nejau vėl paversi mane dulkėmis?

¹⁰ Argi neišpylei manęs kaip pieno

ir nesurauginai kaip sūrio?

¹¹ Aprengei mane oda ir kūnu,

suaudei mane iš kaulų ir gyslų.

¹² Suteikei man gyvybę ir ištikimą meilę,

rūpestingai saugojai kiekvieną mano kvėptelėjimą.

¹³ Ir vis dėlto slėpei šiuos dalykus savo širdyje;

žinau, kad turėjai tai mintyje!

¹⁴ Jeigu nusidėčiau, tu mane seki,

ir kaltės neatleidi.

¹⁵ Jeigu esu kaltas, vargas man!

Jeigu teisus, nedrįstu galvos pakelti,

nes esu apimtas gėdos, apsvaigęs nuo skausmo.

¹⁶ Medžioji mane tarsi drąsus liūtas,

vis puoli ir puoli mane savo žygiais.

¹⁷ Vis puoli ir puoli mane iš naujo,

vis labiau ir labiau pyksti ant manęs,

vedi prieš mane vis naujus būrius.

¹⁸ Tad kam išvedei mane iš įsčių?

Verčiau būčiau miręs,

kol dar jokia akis nebuvo manęs mačiusi,

¹⁹ ir likčiau tarsi nebuvęs,

perkeltas iš įsčių tiesiai į kapą.

²⁰ Argi ne maža tau mano gyvenimo dienų?

Atstok nuo manęs,

kad galėčiau rasti truputį paguodos,

²¹ prieš negrįžtamai išeidamas

į tamsos ir niūrumo šalį,

²² į tamsią sąmyšio šalį,

kurios šviesa tarsi tamsa.“

¹ Tada Cofaras Naamatietis atsakydamas tarė:

² „Argi žodžių tvanas turėtų likti be atsakymo?

Nejau plepus vyras turėtų būti teisus?

³ Argi tavo tauškalai turėtų mus nutildyti?

Nejau, tau tyčiojantis, nebus kam tavęs sugėdinti?

⁴ Juk tu sakai: ‘Mano mokymas tyras,

aš buvau nekaltas Dievo akyse!’

⁵ Bet jei Dievas prakalbėtų,

jis pats atvertų tau savo lūpas

⁶ ir apsakytų tau savo išminties paslaptis!

Juk išmintis yra daugeriopa!

Tad žinok, kad Dievas iš tavęs mažiau reikalauja,

negu verta tavo kaltė.

⁷ Argi gali suvokti Dievo paslaptį?

Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes?

⁸ Jos gilesnės už dangų, ir ką tu gali padaryti?

Jos gilesnės už Šeolą, ir ką tu sužinosi?

⁹ Jos nusidriekusios ilgiau už žemę

ir plačiau už jūrą.

¹⁰ Jeigu jis praeina ar uždaro į kalėjimą,

ar pašaukia į teismą,

tai kas gali jį sulaikyti?

¹¹ Juk jis žino, kas yra veidmainiai,

ir mato nedorybę.

Tad nejau jos neatpažintų?

¹² Argi kvailas žmogus įgys supratimo,

o laukinė asilė pagimdys žmogų?

¹³ Jei širdį kreipsi teisingai,

tai savo rankas tiesi jo link.

¹⁴ Jei tavyje slypi nedorybė, pašalink ją

ir neleisk neteisybei gyventi tavo palapinėje.

¹⁵ Iš tikrųjų tada pakelsi savo veidą be dėmės,

būsi saugus ir nebebijosi.

¹⁶ Tada užmirši savo vargus

arba prisiminsi juos kaip nuslūgusius vandenis.

¹⁷ Tavo gyvenimas bus šviesesnis už vidurdienį,

o tamsiausios gyvenimo valandos švies kaip aušra.

¹⁸ Tu jausiesi saugus, nes turėsi vilties;

Dievas saugos tave, ir tu saugiai ilsėsiesi.

¹⁹ Gulsiesi, ir nebus tau ko bijoti;

daugelis stengsis tau įtikti.

²⁰ O nedorųjų akys apsiblaus,

kelio išsigelbėti jie rasti nepajėgs.

Jų vienintelė viltis ­ laukti mirties.“

¹ Cofarui Tada Jobas atsakydamas tarė:

² „Iš tikrųjų jūs ypatingi žmonės,

ir išmintis mirs jums numirus!

³ Bet ir aš kaip jūs turiu smegenis;

nesu už jus menkesnis.

Bet tiek to, kas to nežino?

⁴ Tapau pajuoka savo bičiuliams.

‘Tas, kurį Dievas išklauso, kai jo šaukiasi,

yra teisus ir be priekaištų žmogus’, ­ tai pajuoka.

⁵ Savimi patenkintieji niekina nelaimę;

ji ištinka tuos, kurių kojos dreba.

⁶ Plėšikų palapinėse ramu,

saugiai gyvena tie, kurie Dievą pykdo,

tarsi laikytų Dievą savo rankose.

⁷ Tačiau paklausk gyvulių, ir jie tave pamokys,

padangių paukščių, ir jie tau pasakys.

⁸ Paklausk žemės augalų, ir jie tave pamokys,

jūros žuvų, ir jos tau paaiškins.

⁹ Kas iš jų visų nežino,

kad VIEŠPATIES ranka tai padarė?

¹⁰ Jo rankoje visų gyvūnų gyvastis

ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas.

¹¹ Ar ne ausis svarsto žodžius,

kaip gomurys ragauja maistą?

¹² Ar ne išmintį slepia žili plaukai,

o ilgas amžius ­ supratimą?

¹³ Dievo yra išmintis ir galybė,

jam priklauso patarimas ir supratimas.

¹⁴ Kai jis nugriauna, kas gali atstatyti?

Kai jis žmogų įkalina, kas gali jį išlaisvinti?

¹⁵ Kai sulaiko vandenis, ištinka sausra,

kai pasiunčia juos, jie aptvindo žemę.

¹⁶ Jo yra jėga ir išmintis;

jis valdo ir tą, kuris klysta,

ir tą, kuris klaidina.

¹⁷ Patarėjus paleidžia eiti basomis,

o teisėjus išveda iš proto.

¹⁸ Jis atpalaiduoja karalių varžtus

ir diržu suveržia jiems strėnas.

¹⁹ Kunigus paleidžia eiti basomis,

o galinguosius sunaikina.

²⁰ Patikimiems vyrams atima žadą,

o seniūnams ­ sveiką protą.

²¹ Didžiūnams užkaria gėdą,

o stipruoliams nujuosia diržus.

²² Atskleidžia tamsybių gelmes,

apšviečia mirusiųjų buveinės tamsą.

²³ Išaukština tautas, o paskui jas sunaikina,

išaugina tautas, o paskui jas palieka.

²⁴ Žemės valdovams atima protą

ir palieka juos klajoti tyruose be kelio.

²⁵ Jie grabaliojasi tamsoje be šviesos,

į visas puses svirduliuodami tarsi girti.

¹ Taip, savo akimis visa tai mačiau,

savo ausimis tai girdėjau ir suvokiau.

² Ką jūs žinote, tai ir aš žinau.

Nesu už jus menkesnis.

³ Vis dėlto kalbėsiu Visagaliui,

­ aš noriu ginti savo bylą Dievo akivaizdoje.

⁴ O jūs drabstotės melu,

visi jūs ­ netikę gydytojai!

⁵ O, kad jūs iš viso tylėtumėte,

tai būtumėte išmintingi!

⁶ Tad išgirskite mano bylą,

išklausykit priekaištus iš mano lūpų.

⁷ Argi gindami Dievą jūs meluosite,

dangstysitės apgaulėmis?

⁸ Argi būsite jam šališki

ir stosite byloje už Dievą?

⁹ Argi išeis jums į gera, kai būsite ištirti?

Nejau galite jį apgauti,

kaip žmogus apgauna žmogų?

¹⁰ Jis tikrai jus išbars,

jeigu savo širdyje esate jam šališki.

¹¹ Argi jo didybė jūsų negąsdins

ir jo baimė jūsų neapims?

¹² Jūsų pamokymai ­ kaip pelenai,

o jūsų gynyba ­ molio skydas.

¹³ Tad patylėkite, išsakysiu, ką galvoju.

Nesvarbu, kas man atsitiks.

¹⁴ Įsikandęs dantyse nešiu savo kūną

ir ant delno pasidėsiu gyvastį.

¹⁵ Nors jis ir gali mane užmušti,

pasitikiu juo;

prieš jį ginsiu savo kelius.

¹⁶ Aš būsiu Dievo akivaizdoje, ir jis mane išgelbės,

nes nedoras žmogus nedrįstų stoti priešais Dievą.

¹⁷ Tad dėkitės į širdį mano žodžius,

tebūna jūsų ausyse tai, ką pasakiau.

¹⁸ Štai parengiau savo bylą

ir žinau, kad būsiu išteisintas.

¹⁹ Kas nori stoti į teismą prieš mane?

Sutinku iš anksto būti nutildytas ir mirti!

²⁰ Tik suteik man du dalykus,

tuomet nesislėpsiu nuo tavo veido:

²¹ atitolink savo ranką nuo manęs ir neleisk,

kad tavęs išsigąsčiau.

²² Tada šauk, ir aš atsakysiu,

arba leisk man pirmam kalbėti ir man atsakyk.

²³ Kiek mano kalčių ir nuodėmių?

Parodyk man mano nusižengimą ir mano nuodėmę.

²⁴ Kodėl slepi savo veidą

ir elgiesi su manimi kaip su priešu?

²⁵ Nejau nori gąsdinti vėjo blaškomą lapą

ir pulti vieną sausą šiaudą?

²⁶ Juk meti man karčius kaltinimus

ir baudi mane už jaunystės kaltes.

²⁷ Mano kojas įdėjai į šiekštą,

stebi visus mano takus

ir seki mano pėdsakais.

²⁸ Žmogus sudūlėja kaip puvėsis,

kaip kandžių suėstas drabužis.