¹ Anomis dienomis Izraelyje nebuvo karaliaus. Taigi anomis dienomis Dano giminės žmonės ieškojo sau žemės, kur galėtų įsikurti, nes iki tol nebuvo jiems tekęs paveldas tarp Izraelio giminių. ² Tad Dano giminės žmonės pasiuntė penketą narsių vyrų iš savo Coros ir Eštaolo kilčių išžvalgyti krašto ir ištirti. „Eikite, ­ sakė jiems, ­ ir ištirkite kraštą.“ Nuėję per Efraimo aukštumas iki pat Michėjo namų, jie ten apsistojo nakvynei. ³ Būdami Michėjo namuose, jie atpažino jaunojo levito balsą. Jie užėjo pas jį ir klausė: „Kas tave čia atvedė? Ką veiki šioje vietoje? Kodėl čia būni?“ ⁴ Jis atsakė jiems: „Michėjas man tą ir tą padarė, pasamdė mane, ir aš tapau jo kunigu.“ ⁵ Tada jie tarė jam: „Prašytume pasiteirauti Dievo, kad sužinotume, ar kelionė, kurion išsirengėme, bus mums sėkminga.“ ­ ⁶ „Eikite ramybėje! ­ atsakė kunigas, ­ VIEŠPATS maloniai žvelgia į kelionę, kurion išsirengėte.“

⁷ Anie penki vyrai tęsė kelionę. Atėję į Laišą, pamatė ten saugiai pagal sidoniečių paprotį gyvenančius žmones, ramius ir neįtarius, nieko žemėje nestokojančius ir turtingus. Be to, jie buvo toli nuo sidoniečių ir neturėjo ryšių su jokia kita tauta. ⁸ Sugrįžę pas gimines į Corą ir Eštaolą, jie buvo klausinėjami: „Kaip jums sekėsi?“ ⁹ Jie atsakė: „Eime! Užpulkime juos! Juk matėme tą kraštą! Tikėkite, jis labai puikus. Argi jūs nieko nedarysite? Nedelskite, įsiveržkite ir paveldėkite tą kraštą! ¹⁰ Nuėję užtiksite neįtarius žmones. Kraštas erdvus, Dievas iš tikrųjų atidavė jį jums į rankas! Jame nestinga nieko, kas gera žemėje.“

¹¹ Iš ten, iš Dano giminės, Coros ir Eštaolo kilties, leidosi į kelionę šeši šimtai karo žygiui apsiginklavusių vyrų. ¹² Jie nuvyko ir pasistatė stovyklą prie Kirjat Jearimų Judo žemėje. Ta vieta ir vadinama iki šios dienos „Dano stovykla“. Ji yra į vakarus nuo Kirjat Jearimų. ¹³ Iš ten jie perėjo Efraimo aukštumas ir atėjo prie Michėjo namų.

¹⁴ Tada anie penki vyrai, kurie buvo nuėję išžvalgyti krašto, tai yra Laišo, tarė savo giminėms: „Ar žinote, kad šiuose namuose yra efodas, terafimai ir liedinta metalo statula? Žinokite, ką turite padaryti!“ ¹⁵ Taigi jie pasuko namų link ir, atėję prie jaunojo levito buveinės Michėjo namuose, pasveikino jį. ¹⁶ Šešiems šimtams Dano giminės vyrų, apsiginklavusių karo žygiui, stovint prie vartų, ¹⁷ anie penki vyrai, ėję išžvalgyti krašto, įžengė į vidų ir paėmė liedintą pasidabruotą statulą, efodą ir terafimus. O kunigas stovėjo prie vartų su šešiais šimtais karo žygiui apsiginklavusių vyrų. ¹⁸ Aniems vyrams įėjus į Michėjo namus ir paėmus liedintą pasidabruotą statulą, efodą ir terafimus, kunigas tarė jiems: „Ką jūs darote?“ ¹⁹ O tie jam sakė: „Tylėk! Užčiaupk ranka burną, eik su mumis ir būk mums tėvas ir kunigas. Argi tau geriau būti kunigu vieno žmogaus namuose, negu būti giminės ir kilties kunigu Izraelyje?“ ²⁰ Kunigas apsidžiaugė. Paėmęs efodą, terafimus ir liedintą pasidabruotą statulą, jis išėjo drauge su tais žmonėmis.

²¹ Jie vėl leidosi kelionėn, pasiuntę į priekį vaikus, galvijus ir mantą. ²² Nuėjus tolokai nuo Michėjo namų, buvo sušaukti vyrai iš Michėjo kaimynystėje esančių namų. Pasiviję Dano žmones, ²³ jie piktai šaukė iš paskos Dano žmonėms, o tie atsisukę Michėjo klausė: „Kas atsitiko, kad ateini su tokiu būriu?“ ­ ²⁴ „Paėmėte mano dievus, kuriuos pasidirbau, ir mano kunigą, ir nuėjote! ­ atsakė jis. ­ Kas man beliko? Kaip dar galite manęs klausti: ‘Kas atsitiko?’“ ²⁵ Bet Dano žmonės tarė jam: „Liaukis rėkavęs mums iš paskos, antraip karštuoliai vyrai jus puls, tu neteksi gyvasties, neteks gyvasties ir tavo šeima.“ ²⁶ Dano žmonės ėjo toliau savo keliu. Matydamas, kad jie stipresni, Michėjas apsisuko ir sugrįžo į namus.

²⁷ Pasiėmę, ką Michėjas buvo pasidirbęs ir jam priklausantį kunigą, Dano žmonės atėjo į Laišą pas ramius ir neįtarius žmones, išžudė juos kalaviju ir sudegino miestą. ²⁸ Nebuvo kas ateitų gelbėti, nes jie gyveno toli nuo Sidono ir neturėjo ryšių su jokia kita tauta. Tai buvo slėnis, priklausęs Bet Rehobui. Jie atstatė miestą ir įsikūrė jame. ²⁹ Miestą pavadino Danu pagal savo protėvį Daną, gimusį Izraeliui. O anksčiau miesto vardas buvo Laišas. ³⁰ Tada Dano giminės žmonės pasistatė sau stabą. Mozės sūnaus Geršomo sūnus Jehonatanas ir jo sūnūs tarnavo kaip kunigai Dano giminei iki pat tos dienos, kai kraštas išėjo į tremtį. ³¹ Taigi jie laikė savu Michėjo padirbtą stabą, kol Dievo Namai buvo Šilojyje.

¹ Tuo metu, kai Izraelyje nebuvo karaliaus, vienas levitas, gyvenęs tolimoje Efraimo aukštumų dalyje, paėmė sugulovę iš Judo Betliejaus. ² Kartą sugulovė ant jo supyko ir, palikusi jį, sugrįžo į tėvo namus Judo Betliejuje. Ten ji užsibuvo keturis mėnesius. ³ Vyras tada leidosi į kelionę pas ją drauge su palydovu ir pora asilų, norėdamas su ja švelniai pasikalbėti ir įtikinti sugrįžti. Ji nusivedė jį į tėvo namus. Pamatęs jį, merginos tėvas pasitiko su džiaugsmu.

⁴ Jo uošvis, merginos tėvas, ragino pabūti. Jis pasiliko trejetą dienų. Jie vaišinosi ir gėrė; ten jis ir nakvojo. ⁵ Ketvirtą dieną jie atsikėlė anksti rytą, ir jis rengėsi išvykti, bet merginos tėvas tarė: „Pasistiprink duonos kąsniu. Tada galėsi leistis į kelionę.“ ⁶ Taigi juodu susėdo vaišintis ir gerti. Merginos tėvas vyrui sakė: „Prašau būti mano svečiu. Pernakvok ir pasidžiauk!“ ⁷ Vyrui pakilus vykti, uošvis nesiliovė jo kalbinti, kol jis vėl neapsinakvojo. ⁸ Penktą dieną jis atsikėlė anksti rytą leistis į kelionę, o merginos tėvas sakė: „Prašau pasistiprinti!“ Jiedu užsisėdėjo vaišindamiesi ligi popietės. ⁹ Galop vyrui pakilus keliauti drauge su sugulove ir palydovu, jo uošvis, merginos tėvas, sakė: „Žiūrėk, jau temsta. Prašau pernakvoti. Žiūrėk, diena jau baigiasi. Praleisk čia naktį ir pasidžiauk. Rytoj atsikelsite anksti rytą ir keliausite namo.“

¹⁰ Bet vyras nakvoti atsisakė. Jis išvyko ir nukeliavo netoli Jebuso, tai yra Jeruzalės. Turėjo du apkrautus asilus; su juo buvo ir sugulovė. ¹¹ Kadangi buvo netoli Jeruzalės, ir diena ėjo vakarop, palydovas šeimininkui tarė: „Užsukime į šį jebusiečių miestą ir pernakvokime.“ ¹² Bet šeimininkas atsakė: „Nesuksime į miestą svetimtaučių, kurie nėra izraelitai, bet eisime į Gibėją. ¹³ Eikš, ­ kreipėsi jis į savo palydovą, ­ bandykime pasiekti vieną šių vietų ir praleisti naktį arba Gibėjoje, arba Ramoje.“ ¹⁴ Taigi jie ėjo toliau savo keliu, o saulė nusileido jiems atėjus netoli Gibėjos Benjamino žemėje. ¹⁵ Jie pasuko ten eiti ir praleisti naktį Gibėjoje. Įėję atsisėdo miesto aikštėje, bet nebuvo, kas priimtų juos į namus pernakvoti.

¹⁶ Žiūri, vakare vienas senas vyras grįžta iš darbo laukuose. Šis vyras buvo iš Efraimo aukštumų, bet gyveno Gibėjoje. Vietos gyventojai buvo Benjamino giminės žmonės. ¹⁷ Pakėlęs akis ir pamatęs miesto aikštėje pakeleivį, senasis vyras teiravosi: „Kur eini ir iš kur ateini?“ ¹⁸ Tas jam atsakė: „Keliaujame iš Judo žemės Betliejaus į kitą Efraimo aukštumų galą. Aš ten gyvenu. Keliavau į Judo žemės Betliejų, o dabar esu pakeliui į namus. Nėra kas priimtų mane po savo stogu. ¹⁹ Mes, tavo tarnai, turime šiaudų ir pašaro savo asilams, duonos ir vyno sau, tavo tarnaitei ir palydovui, esančiam su mumis. Netrūksta mums nieko.“ ­ ²⁰ „Ramybė tau! ­ tarė senasis vyras. ­ Visa, ko reikia, rasi pas mane. Tik nenakvok jokiu būdu aikštėje.“ ²¹ Jis nusivedė jį į savo namus ir pašėrė asilus. Nusiplovę kojas, jie valgė ir gėrė.

²² Įsismaginus jų širdims, žiūri, miesto vyrai, šlykštūs niekšai, apsupo namus ir ėmė belstis į duris. Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įžengė į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ ²³ O vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Tas vyras ­ mano svečias, tad nedarykite jam šlykštaus smurto. ²⁴ Žiūrėkite, štai mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums atvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite šlykštaus smurto šiam vyrui.“ ²⁵ Bet tie vyrai nenorėjo nė girdėti jo žodžių. Tad vyras stvėrė savo sugulovę ir išvarė pas juos. O jie prievartavo ją, elgdamiesi su ja ištvirkėliškai visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido. ²⁶ Rytui prašvitus, moteris sugrįžo. Pargriuvusi prie durų to žmogaus namų, kur buvo jos vyras, ji gulėjo ten, kol išaušo diena.

²⁷ Atsikėlęs rytą, jos vyras atidarė namų duris ir išėjo rengtis į kelionę. Žiūri, jo sugulovė guli prie namų durų, rankas ištiesusi ant slenksčio. ²⁸ „Kelkis, ­ tarė jai, ­ metas keliauti!“ Bet ji neatsakė. Užkėlęs ją ant asilo, vyras leidosi į kelionę namų link. ²⁹ Pasiekęs namus, jis susirado peilį ir, paėmęs sugulovę, supjaustė ją, sąnarys po sąnario, į dvyliką dalių ir išsiuntinėjo jas po visą Izraelio žemę. ³⁰ Tai matydami, visi sakė: „Tokio dalyko nebuvo nei padaryta, nei matyta nuo tos dienos, kai izraelitai išėjo iš Egipto žemės, iki šios dienos! Apsvarstykite! Pasitarkite ir nutarkite!“

¹ Tada visi izraelitai ­ nuo Dano iki Beer Šebos ir iš Gileado žemės ­ išėjo į žygį, ir visa bendrija kaip vienas vyras susirinko VIEŠPATIES akivaizdoje prie Micpos. ² Visos tautos, visų Izraelio giminių vadai atsistojo Dievo tautos sueigoje tarp keturių šimtų tūkstančių ginkluotų pėsčių karių. ( ³ Benjamino giminės žmonės išgirdo, kad izraelitai susirinko į Micpą.) Izraelitai kalbėjo: „Sakykite, kaip tas šlykštus smurtas įvyko?“ ⁴ Levitas, nužudytosios moters vyras, atsakė: „Mano sugulovė ir aš atėjome į Gibėją Benjamino žemėje pernakvoti. ⁵ Gibėjos vyrai užpuolė mane. Jie naktį atėjo manęs pulti ir apsupo namus. Jie norėjo mane užmušti, o mano sugulovę tol prievartavo, kol ji numirė. ⁶ Tada paėmiau sugulovę, supjausčiau į gabalus ir išsiuntinėjau po visą Izraelio žemę, nes jie padarė Izraelyje šlykštų smurtą. ⁷ Žiūrėkite, jūs visi izraelitai! Apsvarstykite reikalą ir nuspręskite tuojau pat!“

⁸ Visi žmonės pakilo kaip vienas ir pareiškė: „Nė vienas mūsų negrįš į savo palapinę, nė vienas mūsų neis į savo namus. ⁹ O Gibėjai štai ką mes padarysime: burtų keliu ¹⁰ paimsime iš visų Izraelio giminių po dešimt vyrų kiekvienam šimtui, po šimtą kiekvienam tūkstančiui ir po tūkstantį kiekvienai dešimčiai tūkstančių nešti reikmenis kariams, žygiuojantiems atmokėti tikrą atlygį Benjamino Gibėjai už Izraelyje padarytą šlykštų smurtą.“ ¹¹ Taigi visi Izraelio vyrai be išimties susibūrė prieš tą miestą.

¹² Izraelio giminės išsiuntinėjo vyrus po visą Benjamino giminę pranešti: „Koks nusikaltimas įvyko pas jus? ¹³ Išduokite anuos Gibėjos niekšus, kad nubaustume juos mirtimi ir pašalintume blogį iš Izraelio.“ Bet Benjamino giminės žmonės nenorėjo klausyti savo brolių izraelitų balso. ¹⁴ Iš visų miestų Benjamino giminės žmonės suėjo į Gibėją stoti į mūšį su izraelitais. ¹⁵ Tą dieną Benjamino giminės žmonės sutelkė iš savo miestų, neskaitant Gibėjos gyventojų, dvidešimt šešis tūkstančius kalavijais ginkluotų vyrų. ¹⁶ Tarp šių karių buvo septyni šimtai rinktinių vyrų, kurie buvo kairiarankiai. Kiekvienas jų galėjo sviesti svaidykle akmenį į plauką ir pataikyti. ¹⁷ Tuo tarpu izraelitai, be Benjamino, sutelkė keturis šimtus tūkstančių kalavijais ginkluotų, mūšiui pasirengusių vyrų.

¹⁸ Nuvykę į Betelį, izraelitai teiravosi Dievo: „Kas iš mūsų pirmi eis į mūšį prieš Benjamino giminės žmones?“ VIEŠPATS atsakė: „Judas eis pirmas.“ ¹⁹ Tada izraelitai, kitą rytą pakilę, pasistatė stovyklą prie Gibėjos.

²⁰ Izraelitai išėjo į mūšį su Benjaminu. Į kovos rikiuotę prieš juos Izraelio vyrai sustojo prie Gibėjos. ²¹ Bet Benjamino giminės žmonės, išėję iš Gibėjos, paguldė tą dieną dvidešimt du tūkstančius Izraelio vyrų. ²² Kariuomenė ­ Izraelio vyrai ­ įsidrąsinusi, vėl sustojo į kovos rikiuotę toje pačioje vietoje, kur buvo sustoję kovos rikiuotėn pirmąją dieną. ²³ Mat izraelitai buvo ėję ir verkę VIEŠPATIES akivaizdoje ligi vakaro. Jie buvo VIEŠPATIES teiravęsi, klausdami: „Ar turime vėl rikiuotis mūšiui su savo broliais, Benjamino vyrais?“ O VIEŠPATS buvo atsakęs: „Žygiuokite prieš juos!“

²⁴ Tad izraelitai puolė Benjamino giminės vyrus antrą dieną. ²⁵ Benjamino giminės vyrai, išėję iš Gibėjos antrą dieną, paklojo dar aštuoniolika tūkstančių kalavijais ginkluotų izraelitų vyrų. ²⁶ Tada visi izraelitai, visa kariuomenė, sugrįžo į Betelį ir, sėdėdami VIEŠPATIES akivaizdoje, verkė. Tą visą dieną jie pasninkavo. Paskui atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje. ²⁷ Izraelitai klausė VIEŠPATIES (nes tomis dienomis ten buvo Dievo Sandoros Skrynia, ²⁸ ir Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas tarnavo jo akivaizdoje) , sakydami: „Ar turime rikiuotis dar kartą mūšiui su savo brolio Benjamino vyrais, ar turime liautis?“ VIEŠPATS atsakė: „Eikite, nes rytoj juos atiduosiu jums į rankas.“

²⁹ Tada Izraelis aplink Gibėją išstatė pasalas. ³⁰ Ir trečią dieną izraelitai išėjo prieš Benjamino giminės vyrus ir kaip anksčiau sustojo į kovos rikiuotę prie Gibėjos. ³¹ Benjamino giminės vyrams ėmus priešintis kariuomenei, jie traukėsi nuo miesto keliais, kurių vienas eina į Betelį, o kitas į Gibėją. Iš pradžių, kaip pirmą ir antrą kartą, jie nukovė atvirame lauke apie trisdešimt Izraelio vyrų. ³² Benjamino giminės vyrai jau sakė: „Jie priversti bėgti kaip anąkart!“ Bet izraelitai kalbėjo: „Traukimės ir atitraukime juos nuo miesto kelių link!“ ³³ Pagrindiniam izraelitų būriui pasitraukus ir vėl stojus kovos rikiuotėn prie Baal Tamaros, Izraelio pasala skubiai pakilo iš vietos prie Maarė Gebos. ³⁴ Dešimt tūkstančių rinktinių vyrų iš viso Izraelio žygiavo prieš Gibėją. Vyko nuožmi kova. Benjamino giminės vyrai dar nenuvokė, kad artėja jų pražūtis.

³⁵ VIEŠPATS nugalėjo Benjaminą, stojusį prieš Izraelį. Tą dieną izraelitai nukovė dvidešimt penkis tūkstančius ir šimtą kalavijais ginkluotų Benjamino vyrų. ³⁶ Tada Benjamino giminės vyrai pamatė, kad jie nugalėti.

Izraelio vyrai užleido vietovę Benjaminui, nes pasitikėjo pasala, kuri buvo surengta prieš Gibėją. ³⁷ Pasalos vyrai, skubiai pakilę, įsiveržė į Gibėją ir pasklisdami ištiko visą miestą kalaviju. ³⁸ Pagrindinio Izraelio būrio ir pasalos vyrų buvo sutarta: kai jie paleis į padangę milžinišką dūmų stulpą, ³⁹ pagrindinis Izraelio būrys turės atsigręžti ir priešintis. Benjaminas buvo pradėjęs mūšį ir jau užmušęs apie trisdešimt Izraelio vyrų. Tad jie manė: „Iš tikrųjų privertėme juos bėgti, kaip ir pirmajame mūšyje!“ ⁴⁰ Bet pradėjus iš miesto kilti debesiui ­ dūmų stulpui, Benjamino vyrai atsisuko atgal. Žiūri, visas miestas kyla dūmais į padangę! ⁴¹ Dabar pagrindinis Izraelio būrys atsigręžė priešintis, o Benjamino vyrus apėmė siaubas, nes jie matė, kad atėjo jų pražūtis. ⁴² Todėl jie traukėsi nuo izraelitų keliu dykumos link, bet kautynės juos vijosi. Tuo tarpu išėjusieji iš miesto žudė juos iš užnugario. ⁴³ Jie apsupo Benjamino vyrus, vijosi ir trypė nuo Menuhos iki pat vienos vietos į rytus nuo Gebos.

⁴⁴ Tą dieną krito aštuoniolika tūkstančių Benjamino vyrų. Visi jie buvo narsūs vyrai. ⁴⁵ Jie apsisuko ir bėgo Rimono uolos link, bet izraelitai nuskynė kitus penkis tūkstančius kelyje ir, vydamiesi įkandin iki pat Gidomo, užmušė dar du tūkstančius. ⁴⁶ Taigi tą dieną iš Benjamino krito dvidešimt penki tūkstančiai kalavijais ginkluotų vyrų. Visi jie buvo narsūs vyrai. ⁴⁷ Bet šeši šimtai apsisukę nubėgo į Rimono uolą ir gyveno prie Rimono uolos keturis mėnesius. ⁴⁸ Tuo tarpu izraelitai atsigręžė prieš išlikusius Benjamino giminės žmones ir ištiko juos kalaviju ­ miestus, žmones, gyvulius ir visa, kas buvo išlikę. Be to, jie padegė visus užtiktus miestus.

¹ Izraelio vyrai buvo davę priesaiką Micpoje: „Nė vienas iš mūsų neleis savo dukters už Benjamino giminės vyro.“ ² Žmonės suėjo į Betelį ir ten, sėdėdami VIEŠPATIES akivaizdoje iki vakaro, aimanavo ir verkė. ³ Jie sakė: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kodėl taip atsitiko, kad šiandien turėtų trūkti Izraelyje vienos giminės?“ ⁴ Kitą dieną žmonės pakilo anksti, pastatė aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas. ⁵ Tada izraelitai klausė: „Ar yra kas nors iš visų Izraelio giminių, kas neatėjo į VIEŠPATIES sueigą?“ Mat buvo duota iškilminga priesaika dėl neatėjusių pas VIEŠPATĮ Micpoje: „Tie turės būti nubausti mirtimi.“ ⁶ Izraelitai gailėjosi savo brolio Benjamino ir kalbėjo: „Šiandien viena giminė buvo atkirsta nuo Izraelio! ⁷ Kaip mes parūpinsim žmonų išlikusiems? Juk esame prisiekę VIEŠPAČIUI neduoti jiems žmonų iš savo dukterų!“

⁸ Jie teiravosi: „Ar yra kas nors iš Izraelio giminių, kas neatėjo pas VIEŠPATĮ į Micpą?“ Žiūri, nė vienas vyras iš Jabeš Gileado neatėjęs į stovyklą, į sueigą. ⁹ Mat, patikrinus iš eilės visus žmones, pasirodė, kad nėra nė vieno iš Jabeš Gileado gyventojų. ¹⁰ Tad bendrija pasiuntė ten dvylika tūkstančių karių ir įsakė: „Eikite ir ištikite kalaviju Jabeš Gileado gyventojus, įskaitant moteris ir vaikus. ¹¹ Darykite taip: skirkite sunaikinti visus vyriškius ir visas moteris, gulėjusias su vyru.“ ¹² Jie rado tarp Jabeš Gileado gyventojų keturis šimtus jaunų mergelių, negulėjusių su vyru, ir atvedė jas į stovyklą prie Šilojo Kanaano krašte.

¹³ Visa bendrija davė žinią Benjamino giminės vyrams prie Rimono uolos ir paskelbė jiems taiką. ¹⁴ Tuomet Benjaminas sugrįžo. Jie davė jiems moterų, kurias buvo palikę gyvas iš Jabeš Gileado moterų. Bet visiems jų neužteko. ¹⁵ Žmonės gailėjosi Benjamino, nes VIEŠPATS Izraelio giminėse buvo padaręs spragą. ¹⁶ Tada bendrijos seniūnai klausė: „Kaip mes parūpinsime žmonų likusiems, nes Benjamino giminės moterys išžudytos?“ ¹⁷ Jie sakė: „Benjamino likutis turi turėti palikuonių, idant nebūtų išnaikinta viena Izraelio giminė. ¹⁸ Tačiau iš savo dukterų žmonų jiems duoti negalime.“ Mat izraelitai buvo prisiekę: „Tebūna prakeiktas, kas duotų žmoną Benjaminui!“ ¹⁹ Jie tarė: „Žiūrėkite, Šilojyje vyksta metinė VIEŠPATIES iškilmė. Tas miestas yra į šiaurę nuo Betelio, į rytus nuo vieškelio, kuris eina iš Betelio į Sichemą, pietuose nuo Lebonos.“ ²⁰ O Benjamino vyrams jie davė tokius nurodymus: „Eikite ir patykokite vynuogynuose! ²¹ Kai tik pamatysite Šilojo merginas, ateinančias šokti ratelių, išlįskite iš vynuogynų. Tepasigauna kiekvienas jūsų sau žmoną iš Šilojo merginų ir teskuba į Benjamino žemę. ²² Jeigu jų tėvai ar broliai ateitų pas mus skųstis, sakysime jiems: ‘Būkite kilniaširdžiai jiems dėl mūsų! Mes negalėjome parūpinti nė vienam iš jų žmonos dėl to karo, o jūs būtumėte užsitraukę kaltę, patys jiems žmonas duodami.’“

²³ Benjamino vyrai taip ir padarė. Pagal savo skaičių jie pasiėmė žmonas iš merginų, kurias pagavo šokančias ratelius. Po to jie sugrįžo į savo paveldą, atstatė savo miestus ir gyveno juose. ²⁴ Ir izraelitai tuo metu iš ten išsiskirstė giminėmis ir kiltimis. Visi išėjo iš ten į savo paveldus.

²⁵ Tomis dienomis nebuvo Izraelyje karaliaus. Kiekvienas taip elgėsi, kaip ja