¹ Po Abimelecho gelbėti Izraelio pakilo Isacharo vyras Tola, Dodojo sūnaus Pūvos sūnus. Jis gyveno prie Šamyro, Efraimo aukštumose. ² Išbuvęs dvidešimt trejus metus Izraelyje teisėju, jis mirė ir buvo palaidotas Šamyre.

³ Po jo atėjo Jayras Gileadietis ir dvidešimt dvejus metus išbuvo teisėju Izraelyje. ⁴ Jis turėjo trisdešimt sūnų, kurie jodinėjo ant trisdešimties asilų ir turėjo trisdešimt miestų Gileado krašte, iki šios dienos vadinamų Havot Jayru. ⁵ Jayras mirė ir buvo palaidotas Kamone.

Amonitų priespauda

⁶ Tarnaudami Baalams ir Astartėms ­ Aramo dievams, Sidono dievams, Moabo dievams, Amono dievams ir filistinų dievams, izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, o VIEŠPATĮ paliko ir jam daugiau nebetarnavo. ⁷ VIEŠPATS supyko ant Izraelio ir atidavė juos į filistinų ir amonitų rankas. ⁸ Nuo to laiko šie aštuoniolika metų naikino ir engė visus izraelitus, gyvenusius amoritų Gileado krašte. ⁹ Amonitai perėjo net Jordaną ir kovojo su Judu, Benjaminu ir Efraimo namais. Taigi Izraelis labai kentėjo.

¹⁰ Izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, sakydami: „Esame tau nusikaltę, nes palikome savo Dievą ir garbinome Baalus!“ ¹¹ VIEŠPATS tarė izraelitams: „Argi neišgelbėjau jūsų nuo egiptiečių, amoritų, amonitų ir filistinų? ¹² Ir sidoniečiai, ir amalekiečiai, ir meunai jus engė, jūs šaukėtės manęs, ir aš išgelbėjau jus iš jų rankų. ¹³ Tačiau palikote mane ir garbinote kitus dievus. Ne! Daugiau jūsų nebegelbėsiu! ¹⁴ Eikite ir šaukitės dievų, kuriuos pasirinkote! Teišgelbsti jie jus iš priespaudos!“ ¹⁵ O izraelitai maldavo VIEŠPATĮ: „Nusidėjome! Daryk su mumis, kas tau patinka. Tik prašome išgelbėti mus šią dieną!“ ¹⁶ Jie pašalino iš savo tarpo svetimus dievus ir tarnavo VIEŠPAČIUI. O jam buvo gaila žiūrėti į Izraelio vargus.

Iftachas

¹⁷ Amonitai buvo pašaukti prie ginklų ir įsirengė stovyklą Gileade. Izraelitai taip pat susibūrė ir įsirengė stovyklą prie Micpos. ¹⁸ Gileado kariuomenės didžiūnai sakė vieni kitiems: „Kas pradės kovą prieš amonitus? Jis bus visų Gileado gyventojų galva!“

¹ Iftachas Gileadietis, vienos gatvės merginos sūnus, buvo narsus galiūnas. Iftacho tėvas buvo Gileadas. ² O Gileado žmona pagimdė jam sūnų. Užaugę Gileado žmonos sūnūs išvarė Iftachą. Jie sakė jam: „Mūsų tėvo namuose tu nieko nepaveldėsi, nes esi pašalietės moters sūnus.“ ³ Tad Iftachas pabėgo nuo savo brolių ir apsigyveno Tobo krašte. Prie Iftacho susitelkė patamsių gaivalai ir eidavo su juo užpuldinėti.

⁴ Praėjus šiek tiek laiko, amonitai išėjo į karą su Izraeliu. ⁵ Amonitams užpuolus Izraelį, Gileado seniūnai nuvyko į Tobo kraštą Iftacho parsivesti. ⁶ „Eime, ­ sakė jie Iftachui, ­ būk mūsų vadas, idant galėtume kovoti su amonitais.“ ⁷ Bet Iftachas atsakė Gileado seniūnams: „Argi ne patys mane atmetėte ir išvarėte iš tėvo namų? Tad kaip galite pas mane ateiti dabar, kai esate bėdoje?“ ⁸ Gileado seniūnai sakė Iftachui: „Todėl dabar ir kreipiamės į tave, idant eitum su mumis, kovotum su amonitais ir būtum mūsų ­ visų Gileado gyventojų ­ galva.“ ­ ⁹ „Puiku! Jei vedatės mane kovoti su amonitais, ir VIEŠPATS man juos įduos, ­ tarė Gileado seniūnams Iftachas, ­ būsiu jūsų galva.“ ¹⁰ O Gileado seniūnai atsakė: „Pats VIEŠPATS tebūna mūsų liudytojas: tikrai darysime, kaip tu pasakei!“

¹¹ Tad Iftachas ėjo su Gileado seniūnais, ir žmonės padarė jį savo galva ir vadu. Micpoje Iftachas pakartojo visus šiuos žodžius VIEŠPATIES akivaizdoje.

¹² Tada Iftachas išsiuntė pasiuntinius pas amonitų karalių, tardamas: „Ką tau padariau, kad išėjai į karą prieš mano kraštą?“ ¹³ Iftacho pasiuntiniams Amono karalius atsakė: „Dėl to, kad Izraelis, eidamas iš Egipto, atėmė mano kraštą nuo Arnono iki Jaboko ir iki pat Jordano. Dabar grąžink jį geruoju.“ ¹⁴ Dar kartą Iftachas išsiuntė pasiuntinius pas Amono karalių, ¹⁵ tardamas: „Taip kalba Iftachas. Izraelis neatėmė nei Moabo krašto, nei Amono krašto. ¹⁶ Išėjęs iš Egipto, Izraelis keliavo per dykumą iki Nendrių jūros ir atėjo į Kadešą. ¹⁷ Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, tardamas: ‘Prašyčiau leisti pereiti per tavo kraštą’, ­ bet Edomo karalius nenorėjo klausyti. Jis siuntė juos ir pas Moabo karalių, bet ir šis atsisakė. Taip Izraelis pasiliko Kadeše. ¹⁸ Tada jie keliavo per dykumą, aplenkdami Edomo kraštą bei Moabo kraštą, ėjo palei rytinę Moabo krašto ribą, kol įsirengė stovyklą kitoje Arnono pusėje. Į Moabo žemę jie niekada neįžengė, nes Arnonas buvo Moabo riba. ¹⁹ Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną ­ Hešbono karalių. Izraelis sakė jam: ‘Prašyčiau leisti pereiti per tavo kraštą iki mano žemės.’ ²⁰ Bet Sihonas Izraeliu nepasitikėjo ir neleido pereiti per savo žemę. Sutelkęs visą savo kariuomenę, jis pasistatė stovyklą prie Jahcos ir kovojo su Izraeliu. ²¹ O VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną bei visą jo kariuomenę į rankas Izraeliui, ir jie nugalėjo. Taip Izraelis paveldėjo visą tenai gyvenusių amoritų kraštą. ²² Jie paveldėjo visą amoritų žemę nuo Arnono ligi Jaboko ir nuo dykumos ligi Jordano. ²³ Taigi VIEŠPATS, Izraelio Dievas, išvarė amoritus prieš ateinant jo tautai Izraeliui. Nejau tu nori mus išvaryti? ²⁴ Argi ne tau priklauso, ką tavo dievas Kemošas tau duoda paveldėti? Argi ne mums priklauso visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra davęs mums paveldėti? ²⁵ Be to, ar esi kuo nors geresnis už Moabo karalių, Ciporo sūnų Balaką? Ar jis kada nors vaidijosi su Izraeliu? Ar jis kada nors ėjo į karą su jais? ²⁶ Izraeliui gyvenant Hešbone bei jam pavaldžiose gyvenvietėse, Aroere bei jam pavaldžiose gyvenvietėse ir visuose miestuose netoli Arnono tris šimtus metų, kodėl neišlaisvinai jų per tą laiką? ²⁷ Aš tau nenusidėjau, bet tu, kariaudamas prieš mane, darai man didelę skriaudą. VIEŠPATS, kuris teisia, tesprendžia izraelitų ir amonitų bylą!“ ²⁸ Bet amonitų karalius į Iftacho siųstus žodžius nekreipė dėmesio.

²⁹ VIEŠPATIES dvasia apėmė Iftachą. Jis žygiavo per Gileadą ir Manasą ir pasiekė Micpe Gileadą. Nuo Micpe Gileado jis sėlino prie Amono. ³⁰ Iftachas padarė įžadą VIEŠPAČIUI: „Jei įduosi man į rankas Amoną, ­ sakė jis, ­ ³¹ kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš Amoną, tas priklausys VIEŠPAČIUI. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką.“

³² Tada Iftachas įžygiavo į amonitų žemę su jais kovoti. VIEŠPATS juos įdavė jam į rankas. ³³ Visiškai juos sutriuškino ­ nuo Aroero iki Minito apylinkių, ­ dvidešimt miestų iki pat Abel Keramimų. Taip Amonas tapo pavaldus izraelitams.

³⁴ Sugrįžęs į savo namus Micpoje, Iftachas žiūri: jo pasitikti išeina duktė, šokdama ir mušdama būgnelį su žvangučiais! Ji buvo jo vienturtė; išskyrus ją, neturėjo kito ­ nei sūnaus, nei dukters. ³⁵ Pamatęs ją, jis persiplėšė drabužius ir tarė: „Ak, mano dukra! Pribloškei mane! Kokią baisią nelaimę užtraukei man! Juk atvėriau burną VIEŠPAČIUI ir negaliu savo įžado atšaukti.“ ³⁶ „Mano tėve, ­ tarė ji, ­ jei atvėrei burną VIEŠPAČIUI, daryk su manimi, kaip esi pažadėjęs, nes VIEŠPATS apgynė tave nuo tavo priešų amonitų.“ ³⁷ Be to, ji tarė savo tėvui: „Suteik man šią malonę: skirk du mėnesius, idant galėčiau nueiti į kalnus ir klajoti, apraudodama su draugėmis savo mergystę.“ ­ ³⁸ „Eik“, ­ tarė jis. Iftachas išleido ją dviem mėnesiams. Ji išėjo ir su draugėmis apraudojo savo mergystę kalnuose. ³⁹ Po dviejų mėnesių sugrįžo pas savo tėvą, ir jis pasielgė su ja pagal įžadą, kurį buvo padaręs. Vyro ji nebuvo pažinusi. Tada Izraelyje atsirado ⁴⁰ izraelitų moterų paprotys kasmet išeiti į kalnus ir keturias dienas giedoti raudas už Iftacho Gileadiečio dukterį.

¹ Efraimo vyrai buvo pašaukti prie ginklų ir perėjo Jordaną prie Cafono. Jie sakė Iftachui: „Kodėl tu žygiavai kovoti su amonitais, bet mūsų nepašaukei eiti su tavimi? Sudeginsime tave ir tavo namus!“ ² Iftachas atsakė jiems: „Aš ir mano žmonės turėjome aštrų ginčą su mus nuožmiai engusiais amonitais. Bet kai jus šaukiau, jūs negelbėjote manęs iš jų rankų. ³ Pamatęs, kad negelbėjate, aš stačiau savo gyvybę į pavojų ir išėjau į žygį prieš amonitus. VIEŠPATS atidavė juos man į rankas. Tad kodėl šiandien atkeliavote pas mane? Kovoti su manimi?“ ⁴ Iftachas pašaukė visus Gileado vyrus ir kovojo su Efraimu. Gileado vyrai nugalėjo Efraimą, nes šie buvo sakę: „Gileado žmonės, jūs esate tik bėgliai iš Efraimo; būti Manase tolygu būti Efraime.“ ⁵ Gileado žmonės užėmė Jordano brastas į Efraimą. Kai tik bėglys iš Efraimo sakydavo: „Leiskite man pereiti“, ­ Gileado žmonės atsakydavo jam: „Ar tu iš Efraimo?“ ­ ir jei šis sakydavo: „Ne“, ⁶ jie liepdavo jam: „Tad tark ‘šibolet’“, ­ o jis ištardavo: „sibolet“, ­ nes negalėdavo teisingai ištarti. Todėl jie tuojau stverdavo jį ir užmušdavo čia pat prie Jordano brastų. Tuo metu krito keturiasdešimt du tūkstančiai Efraimo žmonių.

⁷ Iftachas buvo Izraelio teisėjas šešerius metus. Tada Iftachas Gileadietis mirė ir buvo palaidotas viename iš Gileado miestų.

Ibcanas

⁸ Po jo Izraelio teisėjas buvo Ibcanas iš Betliejaus. ⁹ Jis turėjo trisdešimt sūnų. Trisdešimt dukterų išleido už vyrų iš kitų kilčių, o sūnums davė trisdešimt merginų iš kitų kilčių. Jis teisė Izraelį septynerius metus. ¹⁰ Tada Ibcanas mirė ir buvo palaidotas Betliejuje.

Elonas

¹¹ Po jo Izraelio teisėjas buvo Elonas Zabulonas. Jis teisė Izraelį dešimt metų. ¹² Tada Elonas Zabulonas mirė ir buvo palaidotas Ajalone, Zabulono žemėje.

Abdonas

¹³ Po to Izraelio teisėjas buvo Hilelio Piratono sūnus Abdonas. ¹⁴ Jis turėjo keturiasdešimt sūnų ir trisdešimt vaikaičių, jojančių ant septyniasdešimt pabalnotų asilų. Jis teisė Izraelį aštuonerius metus. ¹⁵ Tada Hilelio Piratono sūnus Abdonas mirė ir buvo palaidotas Piratone, Efraimo žemėje, amalekiečių aukštumose.

¹ Izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir VIEŠPATS atidavė juos keturiasdešimčiai metų į filistinų rankas.

² Tuomet Dano žmonių giminėje buvo toks vyras iš Coros, vardu Manoachas. Jo žmona buvo bevaisė ir nebuvo pagimdžiusi vaikų. ³ VIEŠPATIES angelas pasirodė moteriai ir tarė: „Tikėk manimi! Nors esi bevaisė ir nesi pagimdžiusi vaikų, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. ⁴ Todėl dabar prisižiūrėk! Negerk nei vyno ar svaigaus gėrimo, nei valgyk ko nors nešvaraus, ⁵ nes, tikėk manimi, pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas nepalies jo galvos, nes berniukas bus nazyras Dievui nuo pat gimimo. Jis pradės laisvinti Izraelį iš filistinų rankų.“

⁶ Moteris atėjo pas vyrą ir papasakojo: „Dievo vyras buvo atėjęs pas mane. Jo išvaizda buvo tarsi išvaizda Dievo angelo, kelianti nepaprastą baimę. Aš neklausiau, iš kur jis atėjo, o jis savo vardo man nepasisakė. ⁷ Jis man tarė: ‘Tikėk manimi, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Negerk nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo ir nevalgyk nieko, kas nešvaru, nes berniukas bus nazyras Dievui nuo gimimo ligi savo mirties dienos.“

⁸ Manoachas maldavo VIEŠPATĮ. „O mano Viešpatie! ­ sakė jis. ­ Prašau leisti Dievo vyrui, kurį tu siuntei, vėl pas mus ateiti ir pamokyti, ką turime daryti su berniuku, kuris gims.“ ⁹ Dievas išklausė Manoacho, ir Dievo angelas vėl atėjo pas moterį. Ji sėdėjo lauke, bet jos vyro Manoacho nebuvo su ja. ¹⁰ Tad moteris skubiai nubėgo pasakyti savo vyrui. Ji tarė jam: „Tikėk manimi! Tas vyras, kuris buvo atėjęs pas mane aną dieną, vėl pasirodė.“ ¹¹ Manoachas skubiai pakilo, sekdamas paskui žmoną, nuėjo pas vyrą ir tarė: „Ar tai tu tas vyras, kalbėjęs su šia moterimi?“ ­ „Taip!“ ­ atsakė jis. ¹² Tada Manoachas paklausė: „Tavo žodžiams išsipildžius, koks turės būti berniuko gyvenimo būdas? Ką jis turi daryti?“ ¹³ VIEŠPATIES angelas tarė Manoachui: „Tekreipia moteris dėmesį į visa, ką jai sakiau. ¹⁴ Tenevalgo nieko, kas kyla iš vynuogių. Tenegeria nei vyno, nei stipraus gėrimo, tenevalgo nieko, kas nešvaru. Ji turi laikytis visko, ką esu jai įsakęs.“

¹⁵ Manoachas tarė VIEŠPATIES angelui: „Prašyčiau leisti mums tave užlaikyti ir paruošti ožiuką.“ ­ ¹⁶ „Jei užlaikysi mane, ­ atsakė VIEŠPATIES angelas, ­ jūsų maisto nevalgysiu. Bet jei nori paruošti deginamąją auką, atnašauk ją VIEŠPAČIUI.“ (Mat Manoachas nežinojo, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas.) ¹⁷ Tada Manoachas tarė VIEŠPATIES angelui: „Kuo tu vardu? Tavo žodžiams išsipildžius, norėtume tave pagarbinti!“ ¹⁸ Bet VIEŠPATIES angelas atsakė: „Kam klausi mano vardo? Jis slėpiningas!“

¹⁹ Manoachas paėmė ožiuką su javų atnaša ir paaukojo jį ant uolos VIEŠPAČIUI, darančiam nuostabius darbus. ²⁰ Liepsnoms šoktelėjus nuo aukuro dangaus link, VIEŠPATIES angelas, Manoacho ir jo žmonos stebimas, pakilo aukuro liepsnose. Jiedu puolė kniūbsti ant žemės.

²¹ VIEŠPATIES angelas Manoachui ir jo žmonai daugiau nebepasirodė. Tada Manoachas suprato, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas. ²² Manoachas ir tarė savo žmonai: „Mes tikrai mirsime, nes matėme Dievą!“ ²³ Bet žmona atsakė: „Jei VIEŠPATS būtų norėjęs mus užmušti, nebūtų priėmęs iš mūsų rankų deginamosios aukos ir javų atnašos! Jis nebūtų mums parodęs, ką matėme, ir nebūtų mums paskelbęs, ką girdėjome!“

²⁴ Moteris pagimdė sūnų ir pavadino jį Samsonu. Berniukas užaugo, ir VIEŠPATS jį laimino. ²⁵ VIEŠPATIES dvasia pirmąsyk apėmė jį Dano stovykloje tarp Coros ir Eštaolo.