¹ Kartą, mirus Jozuei, izraelitai teiravosi VIEŠPATIES, klausdami: „Kas pirmas iš mūsų turi žygiuoti prieš kanaaniečius ir su jais kovoti?“ ² VIEŠPATS atsakė: „Težygiuoja Judas. Atiduodu kraštą į jo rankas.“ ³ Judas kreipėsi į brolišką Simeono giminę: „Eikš su manimi į burtų keliu man tekusią žemę ir kovokime su kanaaniečiais. Po to aš žygiuosiu su tavimi į burtų keliu tau tekusią žemę.“ Ir Simeonas žygiavo su juo.

⁴ Judo giminės žmonėms pradėjus žygį, VIEŠPATS atidavė kanaaniečius ir perizus jiems į rankas, ir jie nugalėjo prie Bezeko dešimt tūkstančių vyrų! ⁵ Prie Bezeko jie susidūrė su Adoni Bezeku, kovojo ir nugalėjo kanaaniečius bei perizus. ⁶ Adoni Bezekas pabėgo iš mūšio, bet jie vijosi ir, paėmę į nelaisvę, nukirto jam rankų nykščius ir didžiuosius kojų pirštus. ⁷ Adoni Bezekas sakė: „Septyniasdešimt karalių nukirstais rankų nykščiais ir didžiaisiais kojų pirštais rankiodavo liekanas po mano stalu. Kaip aš padariau, taip ir man Dievas atmokėjo!“ Jis buvo nuvestas į Jeruzalę ir ten mirė.

⁸ Judo giminės žmonės kovojo su Jeruzale ir paėmė ją. Išžudė ją kalaviju ir atidavė miestą liepsnoms. ⁹ Paskui Judo žmonės leidosi kovoti su kanaaniečiais, gyvenusiais aukštumų srityje, Negebe ir Šefeloje. ¹⁰ Judas išėjo į žygį prieš kanaaniečius, gyvenusius Hebrone ­ Hebrono vardas anksčiau buvo Kirjat Arba ­ ir nugalėjo Šešają, Ahimaną ir Talmają.

¹¹ Iš ten jie žygiavo prieš Debyro gyventojus; Debyro vardas anksčiau buvo Kirjat Seferas. ¹² Tuomet Kalebas paskelbė: „Duosiu savo dukterį Achsą žmona tam, kuris užpuls ir paims Kirjat Seferą.“ ¹³ Kalebo jaunesnio brolio Kenazo sūnus Otnielis paėmė jį. Kalebas davė jam žmona savo dukterį Achsą. ¹⁴ Parėjusi pas vyrą, ji ragino prašyti jos tėvą ariamos žemės. Jai nulipus nuo asilo, Kalebas paklausė: „Ko tau?“ ¹⁵ Ji atsakė: „Duok man dovaną! Kadangi pasodinai mane į Negebo žemę, duok man ir vandens šaltinių.“ Kalebas davė jai aukštutinius ir žemutinius vandens telkinius.

¹⁶ Kainito Hobabo, Mozės uošvio, palikuonys nuėjo su Judo žmonėmis iš Palmių miesto į Judo dykumą prie Arado Negebe. Bet vėliau jie nuėjo ir įsikūrė tarp amalekiečių. ¹⁷ O Judas ėjo toliau su broliška Simeono gimine ir nugalėjo Cefate gyvenusius kanaaniečius. Paskyrę miestą sunaikinti, pavadino jį Horma. ¹⁸ Judas užėmė Gazą ir jos žemę, Aškeloną ir jo žemę bei Ekroną ir jo žemę. ¹⁹ VIEŠPATS buvo su Judu, kuris paveldėjo aukštumas, bet negalėjo išvaryti lygumos gyventojų, nes jie turėjo geležinių vežimų. ²⁰ Hebronas buvo atiduotas Kalebui, kaip Mozė buvo liepęs. Kalebas iš ten išvarė tris Anako sūnus.

²¹ Bet Benjamino giminės žmonės neišvarė jebusiečių ­ Jeruzalės gyventojų. Tad jebusiečiai tebegyvena Jeruzalėje su Benjamino žmonėmis ligi šios dienos.

²² Ir Juozapo namai savo ruožtu pakilo į žygį prieš Betelį. VIEŠPATS buvo su jais. ²³ Juozapo namai išsiuntė žvalgus į Betelį; miesto vardas anksčiau buvo Lūzas. ²⁴ Sutikę išeinantį iš miesto vyrą, žvalgai tarė jam: „Parodyk įėjimą į miestą, ir mes būsime tau maloningi.“ ²⁵ Jam parodžius įėjimą į miestą, jie ištiko miestą kalaviju, o tą vyrą ir visą jo šeimą paleido. ²⁶ Jis iškeliavo į hetitų kraštą, įkūrė miestą ir pavadino jį Lūzu. Taip jis vadinamas ligi šios dienos.

²⁷ Manasas neišvarė gyventojų nei iš Bet Šeano ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Taanacho ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Doro ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Ibleamo ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Megido ir jam pavaldžių gyvenviečių. Kanaaniečiai ir toliau gyveno toje srityje. ²⁸ Izraeliui paėmus viršų, jie privertė kanaaniečius eiti lažą, bet išvaryti jų neišvarė.

²⁹ Nė Efraimas neišvarė Gezere gyvenančių kanaaniečių. Kanaaniečiai gyveno tarp jų Gezere.

³⁰ Zabulonas neišvarė nei Kitrono gyventojų, nei Nahalolo gyventojų. Kanaaniečiai gyveno tarp jų, bet buvo priversti eiti lažą.

³¹ Ašeras neišvarė gyventojų iš Akojo nei iš Sidono, nei iš Achzibo, nei iš Helbos, nei iš Afiko, nei iš Rehobo. ³² Ašero žmonės gyveno tarp krašto gyventojų kanaaniečių, nes jų neišvarė.

³³ Naftalis neišvarė nei Bet Šemešo gyventojų, nei Bet Anato gyventojų, bet įsikūrė tarp krašto gyventojų kanaaniečių. Tačiau Bet Šemešo ir Bet Anato gyventojai turėjo eiti lažą.

³⁴ Amoritai nustūmė Dano giminės žmones į aukštumų sritį ir neleido jiems nusileisti į lygumą. ³⁵ Amoritai ir toliau gyveno Har Herese, Ajalone ir Šaalbimuose. Bet Juozapo namų ranka juos suvaldė, ir jie buvo priversti eiti lažą.

³⁶ Amoritų riba prasideda prie Akrabimų perėjos ­ nuo Selos ir tolyn.

¹ VIEŠPATIES angelas atėjo iš Gilgalo į Bochimus ir tarė: „Aš išvedžiau jus iš Egipto ir įvedžiau į kraštą, kurį buvau prisiekęs duoti jūsų protėviams. Sakiau: ‘Niekada nepanaikinsiu savo Sandoros su jumis. ² O jūs savo ruožtu nedarysite sandoros su šio krašto gyventojais, jų aukurus nugriausite.’ Bet jūs nepaklausėte mano balso. Pasižiūrėkite, ką padarėte! ³ Todėl dabar ir sakau: nenuvarysiu jų jums nuo kelio, jie taps jums priešais, o jų dievai bus jums žabangos.“ ⁴ VIEŠPATIES angelui ištarus šiuos žodžius visiems izraelitams, žmonės ėmė raudoti ir verkti. ⁵ Užtat tą vietą jie pavadino Bochimais ir atnašavo ten VIEŠPAČIUI aukas.

⁶ Jozuei paleidus žmones, visi izraelitai ėjo į savo paveldą užimti krašto. ⁷ Žmonės garbino VIEŠPATĮ per visą Jozuės gyvenimą ir per visą gyvenimą seniūnų, pergyvenusių Jozuę ir mačiusių visus nuostabius VIEŠPATIES darbus, kuriuos jis darė Izraelio labui. ⁸ VIEŠPATIES tarnas Nūno sūnus Jozuė mirė, turėdamas šimtą dešimt metų, ⁹ ir buvo palaidotas savo paveldo žemėje prie Timnat Hereso, Efraimo aukštumose į šiaurę nuo Gaašo kalno. ¹⁰ Be to, visa toji karta buvo surinkta pas jų protėvius, o po jos jau buvo išaugusi visai kita, nepatyrusi nei VIEŠPATIES, nei jo darbų, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui.

¹¹ Tada izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir garbino Baalus. ¹² Jie paliko VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, išvedusį juos iš Egipto žemės, sekė kitus dievus iš aplinkinių tautų dievų ir, jiems lenkdamiesi, supykdė VIEŠPATĮ. ¹³ Jie paliko VIEŠPATĮ ir garbino Baalą bei Astartes! ¹⁴ VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos plėšikams. Jis visur atidavė juos priešams į rankas, ir jie nebegalėjo daugiau savo priešams pasipriešinti. ¹⁵ VIEŠPATIES ranka buvo prieš juos, jų nelaimei, visuose jų žygiuose, kaip VIEŠPATS buvo juos įspėjęs, kaip VIEŠPATS buvo jiems pasakęs. Jie buvo baisiai engiami!

¹⁶ Tada VIEŠPATS pažadino jiems teisėjus. Jie išgelbėjo juos iš plėšikų rankų. ¹⁷ Bet jie net savo teisėjų neklausė, nes kekšavo su kitais dievais ir garbino juos. Nedelsdami jie nusisuko nuo kelio, kuriuo jų protėviai, klausydami VIEŠPATIES įsakymų, buvo ėję. Jie nesekė jų pavyzdžiu! ¹⁸ Pažadinęs jiems teisėją, VIEŠPATS būdavo su teisėju ir gelbėdavo juos iš priešų rankų per visą teisėjo gyvenimą, nes gailėdavosi jų, aimanuojančių dėl engėjų ir niokotojų. ¹⁹ Bet, teisėjui mirus, jie atkrisdavo ir elgdavosi blogiau už savo protėvius, eidami paskui kitus dievus, garbindami juos ir lenkdamiesi jiems. Nedorų darbų jie neatsisakė, iš atkaklaus kelio nesisuko! ²⁰ Todėl VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir tarė: „Kadangi ši tauta sulaužė mano Sandorą, kurią įsakiau jų protėviams, ir neklausė mano balso, ²¹ nebevarysiu jiems nuo kelio nė vienos iš tautų, kurias Jozuė mirdamas paliko.“ ²² Norėdamas išbandyti jomis Izraelį ir pamatyti, ar jie eis ištikimai VIEŠPATIES keliais, ar neis, kaip kartais buvo darę jų protėviai, ²³ VIEŠPATS paliko tas tautas, užuot jas iš karto išvaręs, ir Jozuei į rankas jų neatidavė.

¹ Štai tautos, kurias VIEŠPATS paliko, kad išbandytų jomis Izraelį ­ visus tuos, kurie nebuvo išgyvenę jokio karo Kanaane ( ² idantpatirtų karą būsimos izraelitų kartos ­ vien tos, kurios ankstesnių karų nebuvo patyrusios) : ³ penki filistinų valdovai, visi kanaaniečiai, sidoniečiai ir hivai, gyvenę Libano kalnuose nuo Baal Hermono iki pat Lebo Hamato. ⁴ Jos buvo priemonė išbandyti Izraeliui ir sužinoti, ar jie paklus VIEŠPATIES įsakymams, kuriuos jis davė jų protėviams per Mozę. ⁵ Taigi izraelitai įsikūrė tarp kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių. ⁶ Jie vedė jų dukteris ir leido savo dukteris už jų sūnų. Ir jų dievus jie garbino!

⁷ Izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, užmiršdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir garbindami Baalus ir Ašeras. ⁸ Todėl VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos į Aram Naharaimų karaliaus Kušan Rišataimo rankas. Izraelitai buvo pavaldūs Kušan Rišataimui aštuonerius metus. ⁹ Bet izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino izraelitams išvaduoti gelbėtoją ­ Otnielį, Kalebo jaunesniojo brolio Kenazo sūnų. ¹⁰ Ant jo nužengė VIEŠPATIES dvasia. Jis tapo Izraelio teisėju ir išėjo į karo žygį. VIEŠPATS atidavė Aramo karalių Kušan Rišataimą jam į rankas. Jam nugalėjus Kušan Rišataimą, ¹¹ kraštas keturiasdešimt metų turėjo ramybę.

Ehudas

Kenazo sūnui Otnieliui mirus,¹² izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse. Kadangi jie darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, VIEŠPATS sustiprino Izraelio priešą Moabo karalių Egloną. ¹³ Kartu su amonitais ir amalekiečiais jis išėjo į žygį ir, nugalėjęs Izraelį, užėmė Palmių miestą. ¹⁴ Moabo karalius Eglonas valdė izraelitus aštuoniolika metų.

¹⁵ Bet izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino jiems gelbėtoją ­ Ehudą, Geros sūnų, benjaminą, kairiarankį vyrą. Atsitiko taip, kad izraelitai siuntė per jį duoklę Moabo karaliui Eglonui. ¹⁶ Ehudas pasidirbo dviašmenį uolekties ilgio durklą ir pasirišo jį po drabužiais prie dešinės šlaunies. ¹⁷ Jis atnešė duoklę Moabo karaliui Eglonui. O Eglonas buvo labai apkūnus vyras. ¹⁸ Baigęs atiduoti duoklę, Ehudas paleido duoklę nešusius žmones eiti savo keliu, ¹⁹ o pats sugrįžo nuo Pesilimų prie Gilgalo ir tarė: „Turiu tau šį tą slapta pasakyti, karaliau.“ Pastarasis paliepė: „Išeikite!“, ­ ir visi jam tarnavusieji išėjo. ²⁰ Ehudas priėjo prie jo, sėdinčio atskirai savo vėsiame kambaryje ant stogo, ir tarė: „Turiu tau žodį iš Dievo.“ Jis pakilo nuo savo sosto. ²¹ Tada Ehudas ištiesė kairę ranką ir, paėmęs durklą nuo savo dešinės šlaunies, suvarė Eglonui į pilvą. ²² Durklas įsmego į taukus, net rankena sulindo paskui ašmenis, nes durklo iš pilvo jis netraukė; išėjo nešvarumai. ²³ Ehudas išėjo per prieangį, pirma uždaręs ir užrakinęs kambario ant stogo duris. ²⁴ Jam išėjus, sugrįžo dvariškiai. Pamatę kambario ant stogo duris užrakintas, jie pamanė: „Turbūt jis nusilengvina vėsiajame kambaryje.“ ²⁵ Tad jie laukė, kol nebežinojo, ką daryti. Jam kambario ant stogo durų vis neatidarant, jie paėmė raktą ir atidarė jas. Žiūri, jų valdovas guli asloje negyvas!

²⁶ Tuo tarpu, jiems begaištant, Ehudas pabėgo, pasiekė Pesilimus ir leidosi į Seyrą. ²⁷ Čia atsiradęs, paliepė pūsti ragą Efraimo aukštumose. Jo vedami izraelitai pakilo į žygį iš aukštumų! ²⁸ „Sekite paskui mane, ­ sakė jis jiems, ­ nes VIEŠPATS atidavė jūsų priešus moabitus jums į rankas.“ Taigi jie leidosi žemyn paskui jį, paėmė Jordano brastas į Moabą ir neleido niekam pereiti. ²⁹ Tuo metu jie užmušė apie dešimt tūkstančių moabitų; visi jie buvo tvirti ir drąsūs vyrai, tačiau nė vienas neištrūko! ³⁰ Tą dieną Moabas suklupo po Izraelio ranka, ir kraštas turėjo ramybę aštuoniasdešimt metų.

Šamgaras

³¹ Po Ehudo atėjo Anatos sūnus Šamgaras. Jaučių varovo lazda jis užmušė šešis šimtus filistinų ir išgelbėjo Izraelį.

¹ Ehudui mirus, izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse. ² Užtat VIEŠPATS atidavė juos į rankas Kanaano karaliui Jabinui, karaliavusiam Hacore. Sisera, gyvenęs Harošet ha Goimuose, buvo jo kariuomenės vadas. ³ Izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, kad išsigelbėtų. Mat Sisera turėjo devynis šimtus geležinių kovos vežimų ir dvidešimt metų buvo nuožmiai engęs izraelitus.

⁴ Lapidoto žmona Debora buvo pranašė. Tuo metu ji buvo Izraelio teisėja. ⁵ Ji sėdėdavo po Deboros palme tarp Ramos ir Betelio Efraimo aukštumose. Izraelitai eidavo pas ją į teismą. ⁶ Ji pasišaukė Abinoamo sūnų Baraką iš Kedešo Naftalyje ir tarė jam: „VIEŠPATS, Izraelio Dievas, įsako tau: ‘Eik, pasiimk iš Naftalio ir Zabulono dešimt tūkstančių vyrų ir žygiuok į Taboro kalną. ⁷ Aš išvesiu Jabino kariuomenės vadą Siserą su jo kovos vežimais bei kariauna tavęs pasitikti prie Kišono upės ir atiduosiu jį tau į rankas.’“ ⁸ Bet Barakas sakė jai: „Jei tu eisi su manimi, eisiu, bet jei neisi, neisiu.“ ­ ⁹ „Gerai! Eisiu su tavimi, ­ atsakė ji, ­ tačiau žinok, kad kelias, kuriuo eini, nenuves tavęs į garbę, nes VIEŠPATS atiduos Siserą į moters rankas.“ Taigi Debora pakilo ir nuėjo su Baraku į Kedešą. ¹⁰ Barakas sutelkė į Kedešą Zabuloną ir Naftalį. Paskui jį žygiavo dešimt tūkstančių vyrų, ir Debora ėjo su juo.

¹¹ Heberas Kainitas buvo atsiskyręs nuo kitų kainitų, Mozės uošvio Hobabo palikuonių, ir pasistatęs palapinę prie Becaanaimų ąžuolo, netoli Kedešo.

¹² Siserai buvo pranešta, kad Abinoamo sūnus Barakas nužygiavo į Taboro kalną. ¹³ Sisera sutelkė visus savo vežimus ­ devynis šimtus geležinių kovos vežimų ­ ir visas turimas pajėgas iš Harošet ha Goimų prie Kišono upės. ¹⁴ Tada Debora tarė Barakui: „Pirmyn į žygį! Štai diena, kai VIEŠPATS atiduos Siserą tau į rankas! Iš tikrųjų VIEŠPATS žygiuoja pirma tavęs!“ Barakas su dešimt tūkstančių vyrų pasileido nuo Taboro kalno, ¹⁵ o VIEŠPATS Barako siaubu apstulbino Siserą, visus jo kovos vežimus ir visą kariuomenę. Iššokęs iš savo kovos vežimo, Sisera pabėgo pėsčias. ¹⁶ Tuo tarpu Barakas vijosi jo kovos vežimus ir kariuomenę iki pat Harošet ha Goimų. Visa Siseros kariuomenė krito nuo kalavijo. Nė vienas neišliko.

¹⁷ O Sisera pabėgo pėsčias į Hebero Kainito žmonos Jaelės palapinę, nes tarp Hacoro karaliaus Jabino ir Hebero Kainito kilties buvo taika. ¹⁸ Jaelė, išėjusi Siseros pasitikti, tarė jam: „Užeik, viešpatie, užeik pas mane! Nebijok!“ Taigi jis įėjo pas ją į palapinę, ir ji užklojo jį kilimu. ¹⁹ „Prašyčiau duoti man vandens atsigerti, nes esu ištroškęs“, ­ tarė jai. Atidariusi pienmaišį, ji davė jam atsigerti ir vėl užklojo. ²⁰ Jis tarė jai: „Stovėk prie palapinės įėjimo. Jei kas ateitų ir klaustų: ‘Ar čia yra kas nors?’ ­ sakyk: ‘Nieko nėra!’“ ²¹ Bet Hebero žmona Jaelė pasiėmė palapinės kuolelį, pagriebusi į ranką plaktuką, tyliai prislinko prie jo ir įkalė kuolelį jam per smilkinį ligi pat aslos. O jis gulėjo įmigęs iš nuovargio. Taip jis ir numirė.

²² Kaip tik tuo metu, vydamasis Siserą, pasirodė Barakas. Jaelė, išėjusi pasitikti, tarė jam: „Eik šen, parodysiu tau vyrą, kurio ieškai.“ Jis įėjo su ja į vidų. Žiūri, Sisera guli negyvas su palapinės kuoleliu smilkinyje.

²³ Taigi tą dieną Dievas paklupdė Hacoro karalių Jabiną izraelitų akivaizdoje. ²⁴ Po to izraelitų ranka vis labiau ir labiau slėgė Kanaano karalių Jabiną, kol sunaikino.

¹ Tą dieną Debora ir Abinoamo sūnus Barakas giedojo:

² „Kai Izraelyje paliekami nekirpti plaukai,

kai žmonės noriai pasiaukoja,

šlovinkite VIEŠPATĮ!

³ Klausykitės, karaliai,

išgirskite, galiūnai!

Aš giedosiu ­

giedosiu VIEŠPAČIUI,

aš giedosiu giesmę VIEŠPAČIUI,

Izraelio Dievui.

⁴ VIEŠPATIE, kai ėjai iš Seyro,

žygiavai iš Edomo krašto,

žemė drebėjo, iš dangaus pylė,

iš debesų pylė kaip iš kibiro!

⁵ Kalnai drebėjo prieš Sinajaus VIEŠPATĮ,

prieš VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą.

⁶ Anatos sūnaus Šamgaro dienomis,

Jaelės dienomis išnyko karavanai,

o keleiviai

laikėsi aplinkinių takų.

⁷ Išgelbėjimas pranyko,

nebuvo jo Izraelyje,

kol nepakilai tu, o Debora,

kol nepakilai Izraelyje, o motina!

⁸ Kai jie rinkosi naujus dievus,

vyko karas jų vartuose.

Nei skydo, nei ieties nebuvo matyti

tarp keturiasdešimt tūkstančių Izraelyje!

⁹ Mano širdis ­ su Izraelio vadais,

noriai pasišvenčiančiais tautai.

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

¹⁰ Pasakokite apie tai

jūs, jojantys ant rusvų asilių,

jūs, sėdintys ant balno gūnios,

ir jūs, einantys keliu pėsčiomis. ¹¹ Giedokite apie juos kanklininkų dainomis

prie girdyklų,

pasakodami apie teisius VIEŠPATIES darbus,

jo teisius darbus, išgelbėjusius Izraelį.

Tada žemyn prie vartų atžygiavo

VIEŠPATIES tauta!

¹² Pabusk, pabusk, Debora!

Pabusk, pabusk, pradėk giesmę!

Drąsos! Pakilk, Barakai,

veskis savo belaisvius, Abinoamo sūnau!

¹³ Tada atžygiavo kilmingųjų likutis;

VIEŠPATIES tauta

atžygiavo už jį prieš galiūnus.

¹⁴ Jie leidosi į slėnį iš Efraimo,

sekdami tave, Benjaminai, ir tavuosius;

iš Machyro atžygiavo vadai,

iš Zabulono ­ vado lazdos nešėjai.

¹⁵ Isacharo didžiūnai atėjo su Debora;

Isacharo vyrai buvo ištikimi Barakui,

verždamiesi į slėnį įkandin jo.

Rubeno kiltyse tęsėsi

ilgi širdies svarstymai.

¹⁶ Kodėl delsei tarp avidžių,

klausydamasis švilpiniavimo kaimenėms?

Rubeno kiltyse tęsėsi

ilgi širdies svarstymai.

¹⁷ Gileadas delsė Užjordanėje;

o Danas ­ kodėl jis likosi prie laivų?

Ašeras sėdėjo pajūryje,

kurdamasis prie įlankų.

¹⁸ O Zabulonas yra tauta, metusi iššūkį mirčiai,

taip pat Naftalis ant lygumos aukštumų.

¹⁹ Atėjo karaliai ir kovojo;

tada Kanaano karaliai kovojo

prie Taanacho, palei Megido vandenis;

jokio sidabro grobio jie nepaėmė.

²⁰ Žvaigždės iš dangaus kovojo,

nuo savo takų jos kovojo su Sisera!

²¹ Kišono srautas juos nunešė,

įniršęs srautas, Kišono srautas.

Ženk, mano siela, drąsiai!

²² Tada sutrinksėjo kanopos,

šuoliuojant žaibu jo žirgams.

²³ ‘Prakeikite Merozą! ­ tarė VIEŠPATIES angelas,

­ visu kartumu prakeikite jo gyventojus,

nes jie neatėjo VIEŠPAČIUI į pagalbą,

VIEŠPAČIUI padėti prieš galiūnus.’ ²⁴ Tebūna pagirta tarp moterų Jaelė,

Hebero Kainito žmona,

tebūna ji pagirta tarp moterų palapinėse!

²⁵ Jis prašė jos vandens,

o ji davė jam pieno,

prabangioje taurėje padavė rauginto pieno.

²⁶ Kaire ranka pagriebusi palapinės kuolelį,

o dešine ­ darbininko plaktuką,

ji kirto Siserai smūgį,

sutraiškė jam galvą,

sutriuškino ir persmeigė jam smilkinį.

²⁷ Jis sukniubo ir krito,

sukniubo prie jos kojų.

Kur sukniubo, ten ir krito negyvas.

²⁸ Siseros motina žvalgėsi pro langą,

verkšlendama už pinučių:

‘Kodėl jo vežimas taip ilgai neatvažiuoja?

Kodėl taip vėluojasi jo ratų bildesys?’

²⁹ Išmintingiausios didžiūnės jai atsako,

ir ji pati sau atsako:

³⁰ 'Tikriausiai jie plėšia ir dalijasi grobį:

po merginą ar dvi kiekvienam vyrui,

dažytų medžiagų grobį Siserai,

išsiuvinėtų medžiagų grobį,

porą išsiuvinėtų skarų

kaip grobį kiekvienam kaklui.’ ³¹ Taip tepražūva visi tavo priešai, VIEŠPATIE!

Bet tespindi tavo bičiuliai

tarsi savo galybėje tekanti saulė!“

Keturiasdešimt metų kraštas turėjo ramybę.