¹ Teisėjų valdymo laikais kraštą ištiko badas. Vienas žmogus iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis išsikėlė į Moabo lygumas, norėdamas pergyventi badą. ² Žmogus buvo vardu Elimelechas, jo žmona ­ Noomė, o sūnūs ­ Machlonas ir Kiljonas. Jie buvo efratai iš Judo Betliejaus, bet nukeliavo į Moabo lygumas ir ten apsigyveno. ³ Noomės vyras Elimelechas pasimirė, ir ji liko viena su dviem sūnumis. ⁴ Jie vedė moabites. Viena jų vadinosi Orpa, o kita Rūta. Ten jie išgyveno apie dešimt metų. ⁵ Po to ir juodu abudu pasimirė ­ Machlonas ir Kiljonas, o Noomė liko visai viena, be sūnų ir be vyro.

⁶ Tada ji susirengė kartu su marčiomis grįžti iš Moabo lygumų, nes Moabo lygumose buvo girdėjusi, kad VIEŠPATS aplankė savo tautą, norėdamas duoti jiems duonos. ⁷ Lydima dviejų marčių, ji paliko vietą, kurioje gyveno, ir leidosi atgal į Judo šalį.

⁸ Noomė kreipėsi į abi savo marčias: „Eikite atgal, grįžkite namo, kiekviena į savo motinos namus! Teparodo VIEŠPATS jums tokį pat gerumą, kokį judvi parodėte mirusiesiems ir man! ⁹ Tepadeda VIEŠPATS kiekvienai jūsų atrasti šeimos židinį vyro namuose!“ Atsisveikindama ji pabučiavo jas. O jos, balsiai raudodamos, verkė ¹⁰ ir sakė: „Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą!“

¹¹ Noomė atsakė: „Grįžkite atgal, mano dukterys! Kodėl turėtumėte eiti su manimi? Argi aš turiu savo įsčiose kitų sūnų, kurie galėtų tapti jūsų vyrais? ¹² Grįžkite atgal, mano dukterys, eikite savo keliu, nes aš per sena ištekėti. Net jeigu sakyčiau: ‘Turiu vilties!’ ­ turėčiau vyrą šią naktį ir pagimdyčiau sūnų, ¹³ argi jūs lauktumėte, kol jie užaugs? Nejaugi turėtumėte pasmerkti save dėl jų ir likti netekėjusios? O ne, mano dukterys! Mano dalia kartesnė negu jūsų, nes VIEŠPATIES ranka pakilo prieš mane.“ Vėl ėmė jos verkti ir raudoti.

¹⁴ Orpa atsisveikindama pabučiavo anytą, o Rūta liko prisirišusi prie jos. ¹⁵ Noomė tarė: „Matai, tavo svainė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo svainę!“ ¹⁶ Bet Rūta atsakė: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes

kur eisi tu, ten eisiu ir aš,

kur būsi tu, ten būsiu ir aš!

Tavo tauta bus mano tauta,

o tavo Dievas ­ mano Dievas!

¹⁷ Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš

ir būsiu ten palaidota.

Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčia

ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis

mudvi išskirtų!“

¹⁸ Matydama, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti kartu, Noomė liovėsi ją perkalbinėti. ¹⁹ Jos abi atėjo kartu į Betliejų. Atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo dėl jų, o moterys kalbėjo: „Argi tai Noomė?“ ²⁰ Ji atsakinėjo joms:

„Nevadinkite manęs Noome,

vadinkite mane Mara,

nes Visagalis karčiai pasielgė su manimi.

²¹ Išėjau turtinga, bet

VIEŠPATS mane parvedė atgal tuščiomis rankomis.

Kaipgi galite vadinti mane Noome,

jeigu VIEŠPATS nukamavo mane,

jeigu Visagalis davė man nelaimę?“

²² Taip sugrįžo Noomė su savo marčia Rūta Moabite iš Moabo lygumų. Jiedvi atėjo į Betliejų miežiapjūtės pradžioje.

¹ Noomė turėjo iš vyro pusės giminaitį. Jis buvo turtingas žmogus iš Elimelecho šeimos ir vadinosi Boazas. ² Kartą Rūta Moabitė kreipėsi į Noomę: „Leisk man eiti ir pasirinkti varpų paskui pjovėjus lauke žmogaus, kurio akyse rasiu malonę.“ ­ „Eik, mano dukterie“, ­ atsakė ši.

³ Rūta išėjo ir rankiojo varpas paskui pjovėjus. Pasitaikė, kad tas lauko sklypas priklausė Boazui, kuris buvo kilęs iš Elimelecho šeimos. ⁴ Ir pats Boazas atėjo iš Betliejaus. Jis pasveikino pjovėjus: „VIEŠPATS tebūna su jumis!“ ­ „VIEŠPATS telaimina tave!“ ­ atsakė šie. ⁵ Boazas paklausė tarną, prižiūrėjusį pjovėjus: „Kieno ši mergina?“ ⁶ Tarnas, pjovėjų prižiūrėtojas, paaiškino: „Tai mergina moabitė ­ ta, kuri sugrįžo kartu su Noome iš Moabo lygumų. ⁷ Ji prašė: ‘Leisk man pasirankioti tarp pėdų paskui pjovėjus.’ Ji atėjo ir buvo ant kojų nuo ryto ligi dabar be perstojo, nesustodama net trumpam poilsiui!“

⁸ Boazas kreipėsi į Rūtą: „Ar girdi, mano dukterie? Į kitą lauką rankioti neik, iš čia nesitrauk, bet laikykis prie mano tarnaičių. Turėk prieš akis tą lauką, kuriame pjauna, ir eik paskui jas. Argi ⁹ neįsakiau savo tarnams, kad tavęs nevargintų? Kai ištrokši, eik prie ąsočio ir gerk iš to, ką tarnai bus pasėmę.“ ¹⁰ Ji puolė kniūbsčia ir tarė: „Kodėl randu malonę tavo akyse, kad taip mane pagerbi? Juk aš svetimšalė!“ ¹¹ Boazas paaiškino jai: „Aš gerai žinau visa, ką esi padariusi savo anytai po vyro mirties: tu palikai savo tėvą ir motiną, gimtąjį kraštą ir šeimą, atėjai pas tautą, kurios anksčiau nepažinojai. ¹² Teatlygina gausiai tau VIEŠPATS už tavo poelgį. Tebūna visas tavo atlygis iš VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, po kurio sparnu atėjai prisiglausti.“ ¹³ Ji atsakė: „Esi geraširdiškas man, šeimininke! Paguodei mane ir maloniai kalbėjaisi su savo tarnaite, nors aš nesu lygi nė vienai tavo tarnaičių.“

¹⁴ Atėjus valgymo metui, Boazas kreipėsi į ją: „Eikš čionai, sėskis prie valgio, padažyk savo kąsnį vyne!“ Ji atsisėdo šalia pjovėjų. Boazas padavė jai gruzdintų grūdų, ji pavalgė iki soties, ir dar šiek tiek liko. ¹⁵ Pakilus vėl rinkti varpų, Boazas paliepė savo darbininkams: „Nedrauskite jai rinkti ir tarp pėdų, netrukdykite! ¹⁶ Netgi patys ištraukite varpą kitą iš gubų ir numeskite ant ražienos. Tepasirenka! Nesibarkite ant jos!“

¹⁷ Ji rinko tame lauke iki vakaro. Tada išsikūlė, ką buvo surinkusi, ir susidarė maždaug efa miežių. ¹⁸ Nešina jais, parėjo į miestą ir parodė anytai, kiek buvo surinkusi. Išėmusi atidavė maistą, kurio buvo likę nuo jos sočių pietų. ¹⁹ Anyta paklausė: „Kur rinkai šiandien? Kur darbavaisi? Tebūna palaimintas tas, kuris buvo tau geraširdiškas!“ Ji papasakojo anytai, pas ką buvo dirbusi, ir sakė: „Tas žmogus, pas kurį šiandien darbavausi, vadinasi Boazas.“

²⁰ Noomė tarė marčiai: „Telaimina jį VIEŠPATS, kurio malonė nepaliko nei gyvųjų, nei mirusiųjų! Mat tas žmogus, ­ paaiškino Noomė, ­ yra mūsų giminaitis, vienas mūsų atpirkėjų“. ²¹ Tada Moabitė anytai pasakė: „Jis man net įsakė: ‘Laikykis prie mano darbininkų, kol jie baigs nuiminėti visą derlių!’“ ²² Noomė tarė savo marčiai Rūtai: „Gerai, mano dukterie, nes, būdama kartu su jo tarnais, nebūsi užgauliojama kitame lauke.“

²³ Rūta laikėsi prie Boazo tarnų iki baigėsi miežių ir kviečių pjūtis. Po to ji pasiliko prie anytos.

¹ Jos anyta Noomė kalbėjo: „Mano dukterie, argi neturėčiau paieškoti židinio, kuriame būtumei laiminga? ² Žiūrėk, argi Boazas, su kurio tarnaitėmis buvai, nėra mūsų giminaitis? Štai šį vakarą jis vėtys miežius klojime. ³ Nusimaudyk, išsikvėpink, apsirenk geriausiu apdaru ir nueik prie klojimo. Bet stenkis likti nepastebėta, kol jis baigs valgyti ir gerti. ⁴ Jam gulantis, įsidėmėk vietą, kur miegos. Tada prieik, atklok jo kojas ir atsigulk, o jis tau pasakys, ką daryti.“ ⁵ Ji atsakė: „Visa, ką sakai, padarysiu!“

⁶ Nusileidusi prie klojimo, ji padarė visa, kaip anyta buvo paliepusi. ⁷ Boazas pavalgė, išgėrė, buvo smagiai nusiteikęs ir nuėjo gulti už miežių krūvos. Tada ji prisiartino, atklojo jo kojas ir atsigulė. ⁸ Apie vidurnaktį žmogus pajuto drebulį, pradėjo grabinėtis aplinkui ir žiūri: prie jo kojų guli moteris! ⁹ Jis paklausė: „Kas tu?“ „Aš tavo tarnaitė Rūta, ­ atsakė ji, ­ uždenk drabužiu savo tarnaitę, nes esi atpirkėjas!“ ¹⁰ O jis tarė: „Būk VIEŠPATIES palaiminta, mano dukterie! Antrasis tavo ištikimybės darbas viršija pirmąjį, nes tu nebėgiojai paskui jaunesnius vyrus, ar jie būtų vargšai, ar turtingi. ¹¹ Tad dabar, mano dukterie, nesibaimink! Visa, ką sakai, padarysiu, nes visa miesto taryba žino, kad esi kilni moteris. ¹² Bet nors aš iš tikrųjų esu atpirkėjas, dar yra ir kitas atpirkėjas, artimesnis giminaitis negu aš. ¹³ Pasilik šią naktį čia, o ryto metą, jeigu jis norės atlikti atpirkėjo pareigą, gerai! Tebūna jis atpirkėjas. Bet jeigu nenorės tavęs atpirkti, tuomet ­ kaip VIEŠPATS gyvas! ­ aš atliksiu atpirkėjo pareigą. Prigulk iki ryto.“

¹⁴ Taip ji prigulė prie jo kojų iki ryto, bet atsikėlė anksčiau, negu žmonės gali pažinti vienas kitą. Boazas sakė: „Tenebūna žinoma, kad ši moteris buvo atėjusi į klojimą.“ ¹⁵ Jis sakė jai: „Duok šen skarą, kuria esi apsigaubusi, palaikyk ją!“ Ji tvirtai laikė skarą, o jis atseikėjo šešis saikus miežių ir užkėlė jai ant pečių. Tada ji sugrįžo į miestą.

¹⁶ Atėjus pas anytą, ši klausė: „Kaip tau sekasi, mano dukterie?“ Ji papasakojo visa, ką dėl jos buvo padaręs Boazas. ¹⁷ Po to pridūrė: „Davė jis man šešis saikus miežių, sakydamas: ‘Tau nedera sugrįžti pas anytą tuščiomis rankomis!’“ ¹⁸ Noomė atsakė: „Palauk, mano dukterie, dar sužinosi, kaip susiklostys reikalas, nes tas žmogus nieku būdu nenurims, kol šiandien pat neužbaigs reikalo.“

¹ Tuo tarpu Boazas nuėjo prie vartų ir ten atsisėdo. Kaip tik tuo metu pro šalį ėjo tas atpirkėjas, apie kurį Boazas buvo kalbėjęs. Boazas kreipėsi į jį: „Užsuk čionai, bičiuli, ir prisėsk!“ Jis užsuko ir prisėdo. ² Boazas pasirinko dešimt vyrų iš miesto seniūnų ir paprašė: „Prisėskite čia!“ Ir tie susėdo.

³ Jis kreipėsi į atpirkėją: „Noomė, nūnai grįžusi iš Moabo lygumų, nori parduoti žemės sklypą, kuris priklausė mūsų giminaičiui Elimelechui. ⁴ Pagalvojau, kad svarbu apie tai pranešti tau ir pareikšti: ‘Įsigyk jį čia sėdinčiųjų ir mano tautos seniūnų akivaizdoje. Jei nori atpirkti, atpirk, o jei nenorėtum atpirkti, pasakyk man, kad žinočiau, nes be mudviejų nėra kam atpirkti.’“­ „Aš noriu jį atpirkti“, ­ atsakė tas. ⁵ Bet Boazas kalbėjo toliau: „Tą dieną, kai įsigysi lauką iš Noomės rankų, taip pat privalai įsigyti ir Rūtą Moabitę, mirusiojo žmoną, kad įamžintum mirusiojo vardą jo pavelde.“ ⁶ Tas atpirkėjas tarė: „Tokiu atveju aš negaliu atpirkti žemės dėl savęs, nes pakenkčiau savo paties paveldui. Perimk mano atpirkimo pareigą, nes aš negaliu atpirkti.“

⁷ Anksčiau Izraelyje gyvavo toks paprotys dėl atpirkimo ir mainų: patvirtindamas sandorį, žmogus nusiaudavo sandalą ir atiduodavo kaimynui. Taip Izraelyje būdavo tvirtinamas sandoris prie liudytojų. ⁸ Tad anas atpirkėjas ir pareiškė Boazui: „Įsigyk pats sau!“ ­ ir nusiavė sandalą.

⁹ O Boazas pareiškė seniūnams ir visiems žmonėms: „Šiandien esate liudytojai, kad aš įsigijau iš Noomės rankų visa, kas priklausė Elimelechui, ir visa, kas priklausė Kiljonui ir Machlonui. ¹⁰ Kartu aš įsigyju Machlono našlę Rūtą Moabitę kaip žmoną, kad būtų įamžintas mirusiojo vardas jo pavelde, kad nebūtų išdildytas mirusiojo vardas tarp jo brolių ir jo tėviškės vartuose. Jūs esate šiandien liudytojai!“

¹¹ Visi vartuose buvę žmonės ir seniūnai atsakė: „Mes esame liudytojai! Tegu VIEŠPATS padaro moterį, ateinančią į tavo namus, panašią į Rachelę ir Lėją, kurios kartu kūrė Izraelio namus. Klestėk Efratoje ir įamžink savo vardą Betliejuje! ¹² Tegu per palikuonis, tau VIEŠPATIES duotus iš šios jaunos moters, tavo namai būna panašūs į namus Pereco, kurį Tamara pagimdė Judui!“

¹³ Taigi Boazas vedė Rūtą, ir ji tapo jo žmona. Taip jis pradėjo su ja vedybinį gyvenimą. VIEŠPATS leido jai tapti nėščiai, ir ji pagimdė sūnų. ¹⁴ Tada moterys sakė Noomei: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, kuris šią dieną nepaliko tavęs be atpirkėjo! Tebūna amžinas jo vardas Izraelyje! ¹⁵ Tebūna jis tau paguoda ir parama senatvėje, nes jį pagimdė tavo marti, kuri tave myli ir yra geresnė negu septyni sūnūs!“

¹⁶ Noomė paėmė kūdikį, pasisodino ant kelių ir tapo jo augintoja. ¹⁷ Kaimynės davė jam vardą, sakydamos: „Noomei gimė sūnus!“ Jos pavadino jį Jobedu. Jis buvo Dovydo tėvo Jesės tėvas.

¹⁸ Štai Pereco palikuonys: Perecui gimė Hecronas, ¹⁹ Hecronui ­ Ramas, Ramui ­ Aminadabas. ²⁰ Aminadabui ­ Nachšonas, Nachšonui ­ Salma, ²¹ Salmai ­ Boazas, Boazui ­ Jobedas, ²² Jobedui ­ Jesė, o Jesei gimė Dovydas.