¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė. Giesmė.

² Pakyla Dievas, išsisklaido jo priešai;

bėga nuo jo veido tie, kurie jo neapkenčia.

³ Kaip blaškomi dūmai

jie pradingsta;

kaip prieš ugnį tirpstantis vaškas

nedorėliai pražūva prieš Dievą.

⁴ O teisieji linksminasi;

jie džiūgauja Dievo Artume,

jie laimingi ir krykštauja iš džiaugsmo.

⁵ Giedokite Dievui,

giedokite šlovės giesmes jo vardui;

aukštinkite tą, kuris joja ant debesų,

kurio vardas yra VIEŠPATS;

džiūgaukite jo Artume.

⁶ Našlaičių tėvas ir našlių gynėjas ­

tai Dievas savo šventoje buveinėje.

⁷ Dievas duoda benamiams namus,

išlaisvina kalinius gyvus ir sveikus;

o maištingieji lieka gyventi dykynėje.

⁸ Dieve, kai tu vedei savo tautą,

kai žygiavai per dykumą, Sela

⁹ žemė drebėjo, dangus prapliupo lietumi

Artume Dievo, Sinajaus Dievo,

Artume Dievo, Izraelio Dievo.

¹⁰ Siuntei gausų lietų, Dieve,

atgaivinai savo nualintą paveldą;

¹¹ tavo žmonės ten rado namus;

iš savo gerumo, Dieve,

tu pasirūpinai vargstančiais.

¹² VIEŠPATS ištaria žodį,

ir didis būrys moterų neša gerą žinią:

¹³ „Bėga, bėga kariuomenių karaliai!

Moterys namie dalijasi grobiu,

¹⁴ nors jos likosi tarp avidžių,

balandžio pasidabruotais sparnais,

geriausiu auksu paauksuotomis jo plunksnomis.

¹⁵ Visagaliui ten blaškant karalius,

krito sniegas ant Calmono kalno.“

¹⁶ O didingasis kalne, Bašano kalne,

daugelio viršūnių kalne, Bašano kalne!

¹⁷ Daugelio viršūnių kalne,

kodėl žvairuoji į kalną,

kurį Dievas išsirinko savo buveine

ir kuriame VIEŠPATS gyvens amžinai?

¹⁸ Dievo kovos vežimų dusyk po dešimt tūkstančių ­

tūkstančių tūkstančiai;

VIEŠPATS žygiuoja iš Sinajaus į šventąją vietą.

¹⁹ Tu kopei į aukštąjį kalną,

vedeisi belaisvius su palyda

ir priėmei dovanas iš žmonių,

net iš tų, kurie maištauja.

VIEŠPATS Dievas ten gyvens!

²⁰ Tebūna pagarbintas Viešpats!

Kasdien jis neša mūsų naštas,

Dievas ­ mūsų išganymas. Sela.

²¹ Mūsų Dievas yra Dievas, kuris išgano;

jis VIEŠPATS, mūsų Viešpats,

kuris gelbsti mus nuo mirties.

²² Dievas sutrupins savo priešams galvas,

gauruotą pakaušį einančio savo kaltės keliais.

²³ VIEŠPATS tarė: „Parvesiu juos iš Bašano,

parvesiu juos iš jūros gelmių,

²⁴ kad tu galėtumei braidyti jų kraujyje

ir kad tavo šunys prisilaižytų jo iki soties.“

²⁵ Dieve, visi mato tavo pergalės eitynes,

Dievo, mano Karaliaus, žygiavimą į savo šventovę.

²⁶ Giesmininkai priekyje, muzikantai gale,

tarp jų merginos muša būgnelius su žvangučiais.

²⁷ „Susirinkę į sueigą, garbinkite Dievą ­ VIEŠPATĮ,

kurie esate iš Izraelio šaltinio!“

²⁸ Antai Benjamino žmonės, mažiausia kiltis, juos veda;

Judo didžiūnai savo būryje,

Zabulono vadai, Naftalio didikai.

²⁹ Siųsk, Dieve, savo jėgą,

jėgą, Dieve, kurią parodei dėl mūsų

³⁰ iš savo šventovės Jeruzalėje,

kur karaliai neša tau dovanas.

³¹ Drausk nendrių laukinį žvėrį, drausk tautas,

tą stiprių jaučių ir veršių bandą,

kol ateis gūždamiesi su sidabro luitais.

Išblaškyk tautas, kurios džiaugiasi karais!

³² Nešini duoklėmis ateis iš Egipto,

Kušas atskubės su dovanomis Dievui.

³³ Visų tautų žmonės, giedokite Dievui,

giedokite šlovės giesmę Viešpačiui, Sela

³⁴ kuris joja dangaus skliautu,

sukurtu pasaulio pradžioje.

Štai griaudžia jo balsas ­ galingas balsas:

³⁵ „Pripažinkite Dievo galybę!“

Jo didybė gaubia Izraelį,

o jo galybė ­ dangaus skliaute.

³⁶ Pagarbią baimę kelia savo šventovėje Dievas,

Izraelio Dievas;

jis teikia galybę ir jėgą tautai.

Žmonės, garbinkite Dievą!

¹ Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Dovydo.

² Gelbėk mane, Dieve,

nes vandenys siekia man kaklą!

³ Klimpstu į dumbliną gelmę,

nėra kur koja pasiremti.

Patekau į gilius vandenis,

ir bangos mane skandina.

⁴ Pavargau besišaukdamas pagalbos,

išdžiūvo man gerklė.

Akis pražiūrėjau,

belaukdamas tavo pagalbos.

⁵ Daugiau negu plaukų man ant galvos yra žmonių,

kurie nekenčia manęs be priežasties.

Mano priešai juodina mane melais;

jie stiprūs ir nori mane užmušti.

Argi turiu grąžinti, ko nesu pavogęs?

⁶ Dieve, tu pažįsti mano kvailybę,

mano nuodėmės tau ne paslaptis.

⁷ Tenebūna sugėdinti dėl manęs tie,

kurie pasitiki tavimi, Viešpatie, Galybių DIEVE;

tenebūna gėdos dėl manęs tiems,

kurie tave garbina, Izraelio Dieve!

⁸ Juk dėl tavęs kentėjau užgaulę,

ir gėda dengė mano veidą.

⁹ Tapau benamis tarp savo giminių,

svetimas savo motinos vaikams.

¹⁰ Mat uolumas tavo Namams ryja mane lyg ugnis,

ir tau metami užgauliojimai krinta ant manęs.

¹¹ Už tai, kad verkiau ir pasninkavau,

žmonės šmeižia mane.

¹² Kad padariau ašutinę savo drabužiu,

jie juokiasi iš manęs.

¹³ Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas,

smuklės lankytojai tyčiojasi iš manęs dainomis.

¹⁴ O aš meldžiuosi tau, VIEŠPATIE.

Malonės metu, Dieve, išklausyk manęs,

paisydamas savo didžio gerumo.

Savo ištikima pagalba

¹⁵ trauk mane iš liūno, kad nenugrimzčiau,

gelbėk mane nuo priešų ir vandens gelmių.

¹⁶ Neleisk tvano bangoms manęs paskandinti,

neleisk gelmėms manęs praryti,

neleisk kapui virš manęs užsiverti.

¹⁷ Atsiliepk man, VIEŠPATIE,

nes gera tavo ištikimoji meilė;

atsigręžk į mane iš savo didžio gailestingumo.

¹⁸ Neslėpk veido nuo savo tarno.

Aš kenčiu, tad skubėk man atsiliepti.

¹⁹ Prieik prie manęs, atpirk mane,

išlaisvink mane nuo priešų!

²⁰ Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę;

tau pažįstami visi mano priešai.

²¹ Užgaulės drasko širdį, ir aš nevilties pagautas;

laukiu užuojautos, bet jos nėra,

ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.

²² Man į maistą jie deda nuodų,

troškuliui numalšinti man jie duoda acto.

²³ Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai,

pinklės jų bendrams.

²⁴ Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti;

tedreba nuolat jų strėnos.

²⁵ Išliek ant jų savo pyktį,

tepasiveja juos tavo degantis įniršis.

²⁶ Tebūna nusiaubta jų stovykla;

neleisk niekam gyventi savo palapinėse.

²⁷ Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja;

tam, kurį tu sužeidei, jie didina skausmą.

²⁸ Krauk jiems kaltę ant kaltės,

neduok jiems savo išganymo dalies.

²⁹ Tebūna jie ištrinti iš gyvųjų knygos,

į teisiųjų sąrašą tenebūna įtraukti!

³⁰ O aš nuskriaustas ir kenčiu;

pakelk mane, Dieve, ir gelbėk!

³¹ Šlovinsiu Dievo vardą giesme,

aukštinsiu jį ir dėkosiu.

³² Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai,

negu raguoti jaučiai skeltanagiai.

³³ Nuskriaustieji matys tai ir nudžiugs;

jūs, kurie ieškote Dievo, turėkite drąsos!“

³⁴ Juk VIEŠPATS girdi vargšus

ir neatstumia savųjų, esančių nelaisvėje.

³⁵ Tešlovina jį dangus ir žemė,

jūros ir visa, kas jose gyva!

³⁶ Tikrai Dievas išgelbės Sioną

ir atstatys Judo miestus.

Jo tarnai ten gyvens ir užvaldys kraštą;

³⁷ jo tarnų vaikai jį paveldės,

ir mylintys jo vardą ten gyvens.

¹ Choro vadovui. Dovydo. Priminimo aukai.

² Dieve, ateik manęs gelbėti!

VIEŠPATIE, skubėk man padėti!

³ Tebūna nugalėti ir apstulbinti,

kurie kėsinasi į mano gyvastį.

Tesitraukia ir tebūna sugėdinti,

kurie nori man pakenkti.

⁴ Tebūna apstulbinti dėl savo pralaimėjimo,

kurie sako: „Še tau! Še tau!“

⁵ Tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi,

kurie tavęs ieško,

⁶ ir tavo išganymą branginantys tekartoja be paliovos:

„Koks didis Dievas!“

⁷ Esu vargšas ir beturtis,

skubėk man padėti, Dieve!

Tu mano pagalba ir gelbėtojas;

nedelsk, VIEŠPATIE!

¹ Tavyje, VIEŠPATIE, ieškau užuovėjos;

neleisk man niekada nusivilti!

² Kadangi tu teisus, ateik į pagalbą ir išgelbėk,

atkreipk į mane savo ausį ir padėk man!

³ Būk mano užuovėjos uola,

stipri tvirtovė man išgelbėti,

nes tu mano Uola ir tvirtovė.

⁴ Mano Dieve, išvaduok mane iš nedorėlio rankų,

iš neteisingo ir žiauraus žmogaus nagų.

⁵ Juk tu mano viltis, Viešpatie;

nuo pat jaunystės tavimi pasitikiu, VIEŠPATIE.

⁶ Net dar negimęs, tau priklausiau;

mano motinos įsčiose tu buvai mano jėga.

Visada giedu tave šlovinančias giesmes.

⁷ Tapau daugeliui iškalbingu ženklu; tu man esi stipri užuovėja.

⁸ Mano lūpos, kupinos tavo šlovės,

garbina tave visą dieną.

⁹ Neatstumk manęs senatvėje;

mano jėgoms senkant, nepalik manęs.

¹⁰ Juk mano priešai kalba prieš mane,

tariasi tykodami mano gyvasties.

¹¹ Jie sako: „Vykitės ir čiupkite jį,

nes nėra nė vieno, kuris jį gelbėtų!

Dievas jį paliko!“

¹² Dieve, neatsitolink nuo manęs;

mano Dieve, skubėk man padėti!

¹³ Težūva mano užpuolikai nusivylę;

tesvilina panieka ir gėda tuos,

kurie ieško mano pražūties!

¹⁴ O aš visados turėsiu vilties

ir nuolat didinsiu tavo šlovę.

¹⁵ Mano lūpos pasakos tavo teisius darbus,

visada kalbėsiu apie tavo išgelbėjimą,

nors ir nepajėgsiu jų apsakyti.

¹⁶ Ateisiu šlovindamas didžius Viešpaties DIEVO darbus;

minėsiu vien tavo gerumą.

¹⁷ Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės,

ir aš iki šiol skelbiu tavo nuostabius darbus.

¹⁸ Tad nepalik manęs,

Dieve, net žilos senatvės sulaukusio;

būk su manimi, kol skelbiu tavo galybę

visoms būsimoms kartoms. Tavo jėga

¹⁹ ir teisumas, Dieve, siekia dangų.

Tu padarei didžių dalykų,

Dieve; kas tau gali prilygti?

²⁰ Tu siuntei man daug vargų ir kančių,

bet vėl mane atgaivinsi,

iš žemės gelmių iškelsi.

²¹ Suteiksi man daugiau garbės,

nuolat mane guosi.

²² Ir aš šlovinsiu tave arfa

dėl tavo ištikimybės, mano Dieve,

skambinsiu tau šlovės giesmę lyra, Izraelio Šventasis.

²³ Kai giedosiu šlovės giesmę tau,

džiūgaus mano lūpos

ir visa mano gyvastis, kurią tu atpirkai.

²⁴ Per visą dieną mano liežuvis pasakos

apie tavo teisumą, kaip ieškojusieji mano žūties

buvo nugalėti ir sugėdinti.