¹ Mozė nuėjo ir kalbėjo visus šiuos žodžius visam Izraeliui. ² Jis sakė: „Šiandien man jau šimtas dvidešimt metų. Nebegaliu be vargo kilnotis iš vietos į vietą. Be to, VIEŠPATS man yra pasakęs: ‘Per šį Jordaną tu nepereisi.’ ³ Pats VIEŠPATS, tavo Dievas, pereis pirma tavęs. Jis pats nušluos visas anas tautas tau nuo kelio, kad galėtumei užimti jų vietą. Pirma tavęs pereis ir Jozuė, kaip VIEŠPATS pažadėjo. ⁴ VIEŠPATS pasielgs su jomis, kaip pasielgė su amoritų karaliais Sihonu ir Ogu bei jų kraštu, kai juos sunaikino. ⁵ VIEŠPATS atiduos jas jums, o jūs pasielgsite su jomis, kaip esu jums įsakęs. ⁶ Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite, nes pats VIEŠPATS, tavo Dievas, eina su tavimi; jis nepaliks tavęs vieno ir nepasitrauks nuo tavęs.“

⁷ Tada Mozė pasišaukė Jozuę ir viso Izraelio akyse tarė jam: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes eisi su šia tauta į kraštą, kurį jiems duoti VIEŠPATS yra prisiekęs jų tėvams. Tu turėsi jiems jį padalyti. ⁸ Pats VIEŠPATS eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, nepaliks tavęs vieno ir neapleis. Nebijok ir neišsigąsk!“

Įstatymo skaitymas

⁹ Tada Mozė surašė šį Įstatymą ir patikėjo jį Levio sūnums kunigams, kurie nešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, ir visiems Izraelio seniūnams. ¹⁰ Mozė įsakė jiems, tardamas: „Kas septinti metai paskirtu laiku, atleidimo metais, Palapinių iškilmėje ¹¹ visam Izraeliui atėjus pasirodyti VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje į tą vietą, kurią jis išsirinks, skaitysi šį Įstatymą garsiai visam Izraeliui. ¹² Surink žmones ­ vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų VIEŠPATIES, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Įstatymo žodžio. ¹³ Jų vaikai, kurie dar jo nežino, irgi išgirs ir mokysis bijoti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, kolei jūs gyvensite krašte, kurio paveldėti keliatės per Jordaną.“

Dievas įsako Mozei

¹⁴ VIEŠPATS tarė Mozei: „Štai artinasi tavo mirties diena. Pasišauk Jozuę ir ateikite abu į Susitikimo Palapinę, idant jį įpareigočiau.“ Mozė ir Jozuė nuėjo ir atsistojo Susitikimo Palapinėje, ¹⁵ o VIEŠPATS pasirodė Palapinėje debesies stulpe. Debesies stulpas stovėjo prie Palapinės įėjimo.

¹⁶ VIEŠPATS tarė Mozei: „Netrukus tu užmigsi su savo protėviais. Tada ši tauta nueis ir ištvirkaus su svetimais dievais krašte, į kurį eina ir, laužydama mano su ja sudarytą Sandorą, paliks mane. ¹⁷ Mano įniršis užsidegs tą dieną ant jų, paliksiu juos ir paslėpsiu savo veidą nuo jų. Jie bus lengvai sunaikinami, ištiks juos daug baisių nelaimių. Tą dieną jie sakys: ‘Argi ne dėl to, kad mūsų Dievo nėra su mumis, ištiko mus šios nelaimės?’ ¹⁸ Tą dieną tikrai paslėpsiu savo veidą dėl visų nedorybių, kurias jie padarė, kreipdamiesi į svetimus dievus. ¹⁹ Todėl dabar užsirašykite šią giesmę, mokykite jos izraelitus, dėdami ją jiems į lūpas, idant ši giesmė būtų mano liudijimas prieš izraelitus. ²⁰ Juk kai aš juos įvesiu į žemę, tekančią pienu ir medumi, kurią pažadėjau prisiekdamas jų protėviams, kai turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą. ²¹ Kai juos ištiks daug baisių nelaimių, ši giesmė bus liudijimas prieš juos, nes ji niekad nepradings iš jų palikuonių lūpų. Juk aš žinau, ką jie linkę daryti net dabar, prieš man juos įvedant į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau.“ ²² Tą pačią dieną Mozė užsirašė šią giesmę ir mokė jos izraelitus.

²³ Tada VIEŠPATS įpareigojo Nūno sūnų Jozuę ir tarė: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu įvesi izraelitus į kraštą, kurį aš jiems pažadėjau. Aš būsiu su tavimi.“

²⁴ Baigęs rašyti visus šio Įstatymo žodžius knygoje, ²⁵ Mozė įsakė levitams, nešusiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, tardamas: ²⁶ „Imkite šią Įstatymo knygą ir padėkite ją šalia VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave. ²⁷ Gerai žinau, koks esi maištingas ir kietasprandis. Net dabar, man dar gyvam tarp jūsų tebesant, maištavote prieš VIEŠPATĮ. O kas bus man mirus! ²⁸ Surinkite prie manęs visus savo giminių seniūnus ir apskaitininkus, kad jiems klausantis perskaityčiau šiuos žodžius ir pašaukčiau dangų ir žemę prieš juos liudyti. ²⁹ Gerai žinau, kad jūs, man mirus, iš tikrųjų nedorai elgsitės, nukrypsite nuo kelio, kuriuo eiti esu jums įsakęs. Ištiks jus nelaimė ateityje, nes darote, kas nedora VIEŠPATIES akyse, pykdote jį savo darbais.“

Mozės giesmė

³⁰ Tada Mozė ištarė šios giesmės žodžius, visai Izraelio bendrijai girdint, iki pat galo:

¹ „Klausykitės, dangūs, leiskite man kalbėti,

tegirdi žemė mano lūpų žodžius!

² Tekrinta mano mokymas kaip lietus,

telaša mano kalba kaip rasa,

tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos,

tarsi rasos lašeliai ant žolės.

³ Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu:

duokite garbę mūsų Dievui!

⁴ Tai Uola! Jo darbai tobuli,

visi jo keliai iš tikrųjų teisingi.

Ištikimas Dievas, be apgaulės,

teisus ir patikimas!

⁵ Tačiau neverti jo vaikai,

ta sukta, nedora karta,

pasielgė su juo apgaulingai.

⁶ Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI,

paika ir neišmintinga tauta?

Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė,

padarė ir įkurdino?

⁷ Prisimink senovės dienas,

apsvarstyk praeities amžių metus;

klausk savo tėvo, jis tau paaiškins,

savo senolių, jie tau pasakys.

⁸ Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą,

kai dalijo Adomo palikuonis,

jis nustatė tautų ribas

pagal Dievo sūnų skaičių,

⁹ bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta,

Jokūbas yra jo paveldas.

¹⁰ Jis rado jį dykumoje ­

tyruose vaitojančios dykumos.

Priglobė jį, rūpinosi,

saugojo kaip savo akies vyzdį.

¹¹ Kaip erelis drąsina savo jauniklius,

plazdendamas virš lizdo,

taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį,

nešė pirmyn ant savo sparnų.

¹² Vienas VIEŠPATS jį tevedė,

nebuvo su juo jokio svetimo dievo.

¹³ Jis atvedė jį ant krašto aukštumų

ir maitino laukų derliumi,

duodamas čiulpti medaus iš uolų

ir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,

¹⁴ varškės iš bandų, pieno iš kaimenių

su taukais ėriukų ir avinų,

Bašano jaučių ir ožių,

drauge su geriausiais kviečiais;

putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.

¹⁵ Ješurūnas nutuko ir spardėsi.

Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs!­

Jis paliko Dievą, kuris jį padarė,

ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.

¹⁶ Jie pykdė jį svetimais dievais,

erzino bjauriais dalykais.

¹⁷ Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas,

dievams, kurių niekada nebuvo pažinoję,

naujiems, neseniai atėjusiems,

kurių jūsų protėviai niekada nebuvo bijoję.

¹⁸ Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo,

užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.

¹⁹ VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykdytas,

jis atmetė savo sūnus ir dukteris.

²⁰ Jis tarė:

‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą,

žiūrėsiu, koks bus jų galas,

nes tai nedora karta, neištikimi vaikai.

²¹ Jie mane įerzino tuo, kas nėra Dievas,

įpykdė savo stabais.

Aš erzinsiu juos tuo, kas nėra tauta,

pykdysiu juos kvaila tauta.

²² Taip, mano įniršis sukėlė ugnį,

ji degs iki pat Šeolo gelmių,

rys žemę bei jos derlių

ir padegs kalnų pamatus.

²³ Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių,

svaidysiu į juos visas savo strėles.

²⁴ Alins badas, niokos karštligė

ir nuožmus maras.

Paleisiu tarp jų žvėris su iltimis

ir nuodingus dulkių šliužus.

²⁵ Lauke kalavijas,

o viduje siaubas naikins jaunuolį ir jaunuolę,

žinduklį ir seną žilagalvį.

²⁶ Maniau juos visiškai sunaikinti

ir ištrinti žmonėse jų atminimą,

²⁷ bet bijojau priešo patyčių,

nes jų priešininkai gali nesuprasti

ir šaukti: ‘Mūsų ranka nugalėjo!

Visa tai ne VIEŠPATS padarė!’

²⁸ Juk tai tauta, stokojanti proto,

neturinti supratimo.

²⁹ Jei išmintingi būtų,

apie tai pagalvotų

ir suprastų, koks bus jų galas.

³⁰ Kaip būtų galėjęs vienas vytis tūkstantį

ar du priversti bėgti dešimt tūkstančių,

jeigu Uola nebūtų jų įdavusi,

VIEŠPATS nebūtų jų atidavęs?’

³¹ Iš tikro jų uola neprilygsta mūsų Uolai;

net patys mūsų priešai tai liudija.

³² Ak! Jų vynmedis kyla iš Sodomos vynmedžio,

iš Gomoros vynuogynų;

jų vynuogės nuodingos,

o kekės karčios.

³³ Jų vynas ­ slibinų nuodai,

nuožmūs gyvačių apdavai.

³⁴ Argi tai ne pas mane paslėpta,

užantspauduota mano ižduose?

³⁵ Man priklauso kerštas;

atlyginsiu tą dieną, kai jų koja paslys.

Jų nelaimės diena arti,

atskuba jų pražūtis.

³⁶ VIEŠPATS tikrai apgins savo tautą,

pasigailės savo tarnų,

kai matys nusilpus jų galybę,

nelikus nei vergo, nei laisvo.

³⁷ Tada jis tars:

‘Kur jų dievai ­ uola,

kurioje jie ieškojo prieglaudos?

³⁸ Kur dievai, valgę jų atnašų taukus

ir gėrę jų liejamųjų aukų vyną?

Tepakyla ir tepadeda jums!

Tebūna jums prieglauda!

³⁹ Dabar įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu tas,

ir nėra kito Dievo be manęs.

Aš daliju mirtį ir gyvastį,

sužeidžiu ir išgydau;

niekas nepajėgia išsigelbėti iš mano rankos.

⁴⁰ Taip, aš keliu ranką į dangų ir prisiekiu,

kaip esu amžinai gyvas:

⁴¹ kai išgaląsiu savo tviskantį kalaviją,

ir mano ranka ims vykdyti teisingumą,

atkeršysiu savo priešams,

atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.

⁴² Nugirdysiu krauju savo strėles,

o mano kalavijas mis mėsa,

krauju užmuštųjų ir belaisvių,

ilgaplaukių priešo vadų.’

⁴³ Džiūgaukite, tautos, dėl jo tautõs,

nes jis atkeršys už savo tarnų kraują,

išlies kerštą savo priešams,

atlygins tiems, kurie jo nekenčia,

ir nuvalys savo tautos žemę.“

⁴⁴ Mozė atėjo drauge su Nūno sūnumi Jozue ir, žmonėms girdint, ištarė visus šios giesmės žodžius. ⁴⁵ Baigęs sakyti visus šiuos žodžius visam Izraeliui, ⁴⁶ Mozė tarė: „Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus. Liepkite savo vaikams ištikimai laikytis visų šio Įstatymo žodžių, ⁴⁷ nes tai ne tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis. Per juos ilgai gyvensite žemėje, kurios paveldėti pereinate per Jordaną.“

Mozė pamato Kanaaną

⁴⁸ Tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei: ⁴⁹ „Užkopk į šį Abarimų virtinės Nebojo kalną, esantį Moabo krašte priešais Jerichą, ir pasižiūrėk į Kanaano kraštą, kurį duodu izraelitams kaip paveldą. ⁵⁰ Ant kalno, į kurį kopsi, mirsi ir tenai būsi sujungtas su savo gimine, kaip kad tavo brolis Aaronas mirė ant Horo kalno ir buvo sujungtas su savo gimine, ⁵¹ dėl to, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraelitų prie Meribat Kadešo vandenų Cino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraelitų tautoje. ⁵² Kraštą iš tolo pamatysi, tačiau neįžengsi į jį; į tą kraštą, kurį duodu izraelitams, neįžengsi.“

¹ Štai palaiminimas, kuriuo Dievo vyras Mozė prieš mirdamas palaimino izraelitus. ² Jis tarė:

„VIEŠPATS atėjo nuo Sinajaus,

užtekėjo jiems nuo Seyro;

jis pasirodė nuo Parano kalno,

dėl jų atkeliavo nuo Rebibot Kadešo,

žaibams tvyksint iš jo dešinės.

³ Iš tikrųjų jis myli savo tautą!

Tavo šventieji visi tavo rankoje;

žygiavo jie paskui tave,

sekdami tavo nurodymais.

⁴ Kai Mozė įpareigojo mus Įstatymu,

kaip paveldu Jokūbo bendrijai,

⁵ tada [VIEŠPATS] tapo karaliumi Ješurūne,

tautos galvoms į draugę surinkus Izraelio gimines.

⁶ Teišlieka gyvas Rubenas ir teneišmiršta,

nors skaičiumi jis yra mažas.“

⁷ Apie Judą jis sakė:

„VIEŠPATIE, išgirsk Judo balsą

ir parvesk jį pas savo tautą.

Sustiprink jo rankas

ir padėk jam susidūrus su priešais.“

⁸ O apie Levį sakė:

„Tebūna tavo Tumimai ir Urimai

ištikimajam vyrui,

išmėgintam prie Masos,

su kuriuo grūmeisi prie Meribos vandenų.

⁹ Apie savo tėvą ir motiną jis sakė:

‘Nepažįstu jų!’

Į savo gimines nekreipė dėmesio,

savo vaikus atsisakė pažinti,

nes laikėsi tik tavo žodžio

ir nenutolo nuo tavo Sandoros.

¹⁰ Jokūbą jie moko tavo įsakų

ir Izraelį tavo Įstatymo;

smilkalus jie deda tavo akivaizdoje

ir deginamąsias aukas ant tavo aukuro.

¹¹ Laimink, VIEŠPATIE, jo nuosavybę

ir maloniai priimk jo rankų tarnybą.

Taip smok į strėnas jo priešams,

nekenčiantiems jo,

kad jie daugiau nebeatsikeltų.“

¹² Apie Benjaminą jis sakė:

„VIEŠPATIES numylėtinis saugiai ilsisi;

Aukščiausiasis globoja jį visą dieną,

mylimasis ilsisi ant jo pečių.“

¹³ O apie Juozapą sakė:

„Tebūna VIEŠPATIES palaimintas jo kraštas

rinktine rasos dovana iš dangaus

ir iš bedugnės, glūdinčios po žeme,

¹⁴ geriausiais saulės vaisiais

ir geriausiais mėnesių vaisiais,

¹⁵ geriausiu senųjų kalnų derliumi

ir amžinųjų kalvų dosnumu,

¹⁶ geriausiomis žemės dovanomis

bei jos pilnatve

ir malone Apsireiškusiojo krūme.

Teapvainikuoja visa tai Juozapo galvą,

viršugalvį pašvęstojo tarp brolių.

¹⁷ Kaip pirmagimis jautis savo didybėje,

jis turi ragus tarsi laukinio jaučio;

subado jais tautas

iki pat žemės pakraščių.

Tokie tat yra Efraimo miriadai,

tokie tat yra Manaso tūkstančiai.“

¹⁸ Apie Zabuloną jis sakė:

„Džiaukis, Zabulonai, savo kelionėse,

o tu, Isacharai, savo palapinėse!

¹⁹ Į kalną jie kviečia tautas,

ten atnašauja teisias aukas,

nes jie ragauja jūrų pertekliaus

ir smėlyje slypinčių gėrybių.“

²⁰ O apie Gadą sakė:

„Tebūna palaimintas, kuris plečia Gadą!

Gadas guli kaip liūtas,

nuplėšia aukai ranką ir galvą.

²¹ Pirmienas sau pasirinko,

nes ten buvo vadui paskirta dalis;

jis atėjo tautos priekyje,

įvykdė VIEŠPATIES teisumą

ir jo įsakus Izraeliui.“

²² Apie Daną jis sakė:

„Danas yra liūtukas,

puolantis iš Bašano.“

²³ O apie Naftalį sakė:

„O, Naftali, esi sotus palaimos

ir kupinas VIEŠPATIES palaiminimo;

paveldėk jūrą ir pietus!“

²⁴ Apie Ašerą jis sakė:

„Tebūna Ašeras laimingiausias tarp sūnų;

tebūna jis brolių mėgstamas,

temirko aliejuje savo kojas!

²⁵ Tebūna tavo durų velkės iš geležies ir vario;

būk saugus visas savo dienas!“

²⁶ „O, Ješurūnai, nėra kito tokio, kaip Dievas,

atskriejantis dangumi tau padėti

savo didybėje virš debesų!

²⁷ Dievas ­ prieglobstis nuo seno,

žemėje jo amžinos rankos.

Nuvarė priešą tau nuo kelio

ir tarė: ‘Sunaikink!’

²⁸ Užtat Izraelis saugiai gyvena,

rami Jokūbo buveinė

grūdų ir vyno krašte,

po rasa lynojančiu dangumi.

²⁹ Laimingas tu, Izraeli!

Kas panašus į tave ­

tautą, išgelbėtą VIEŠPATIES,

tave globojančio skydo,

tavo pergalingojo kalavijo!

Tavo priešai gūždamiesi ateis pas tave,

o tu trypsi jų viršūnes.“

¹ Tada Mozė užkopė iš Moabo lygumų į Nebojo kalną, Pisgos viršūnę, esančią priešais Jerichą, ir VIEŠPATS parodė jam visą kraštą: Gileadą iki pat Dano, ² visą Naftalį, Efraimo ir Manaso kraštą, visą Judo kraštą iki pat Vakarų jūros, ³ Negebą ir Lygumą, Jericho, Palmių miesto, slėnį iki pat Coaro. ⁴ VIEŠPATS sakė jam: „Tai kraštas, kurį prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tardamas: ‘Aš duosiu jį tavo palikuonims.’ Leidau tau jį pamatyti savo akimis, bet tu ten nenueisi.“

⁵ Taigi VIEŠPATIES tarnas Mozė numirė ten, Moabo krašte, pagal VIEŠPATIES žodį. ⁶ Jis buvo palaidotas slėnyje, Moabo krašte, priešais Bet Peorą, bet jo kapo vietos niekas nežino iki šios dienos. ⁷ Mozė mirė, turėdamas šimtą dvidešimt metų; akys dar nebuvo jam aptemusios, jėgos dar nebuvo išsekusios. ⁸ Izraelitai raudojo Mozės Moabo lygumose trisdešimt dienų.

Mozės gedulo metas pasibaigė. ⁹ Nūno sūnus Jozuė buvo kupinas išminties dvasios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo savo rankas, o izraelitai jo klausė, kaip Mozė buvo įsakęs.

¹⁰ Niekada nuo tol Izraelyje nebekilo toks pranašas, kaip Mozė, su kuriuo VIEŠPATS susitiko tiesiogiai. ¹¹ Niekas jam neprilygo ženklais ir nuostabiais darbais, kuriuos atlikti VIEŠPATS jį siuntė Egipto žemėn prieš faraoną, visus dvariškius bei visą žemę, ¹² ir galinga ranka bei visiems pagarbią baimę keliančiais darbais, atliktais viso Izraelio akyse.