¹ Atsitiko taip, kad ten buvo vienas niekšas, vardu Šeba, Bichrio sūnus, benjaminas. Jis pūtė ragą, šaukdamas:

„Nėra Dovyde mums dalies, nėra Jesės sūnuje mums paveldo! Izraeli, visi į savo palapines!“

² Visi Izraelio vyrai pasitraukė nuo Dovydo ir sekė Bichrio sūnų Šebą, bet Judo vyrai liko ištikimi savo karaliui nuo Jordano iki Jeruzalės.

³ Dovydas parvyko į savo rūmus Jeruzalėje. Karalius paėmė anas dešimt sugulovių, paliktų rūpintis rūmais, uždarė jas į saugomus namus ir ten jas aprūpino, bet pas jas nebeidavo. Taigi jos liko atskirtos iki savo mirties dienos kaip gyvanašlės.

⁴ Tada karalius tarė Amasai: „Per tris dienas sušauk Judo vyrus pas mane. Ateik ir pats!“ ⁵ Amasa išvyko sušaukti Judo, bet užtruko ilgiau negu jam buvo paskirta. ⁶ Tad Dovydas tarė Abišajui: „Dabar Bichrio sūnus Šeba padarys mums daugiau žalos už Abšalomą. Paimk savo valdovo tarnus ir vykis, kad kartais jis nesusirastų įtvirtintų miestų ir nepabėgtų nuo mūsų.“ ⁷ Joabo vyrai, keretai bei peletai, ir visi galiūnai išžygiavo jam iš paskos. Vydamiesi Bichrio sūnų Šebą, jie išžygiavo iš Jeruzalės. ⁸ Kai jau buvo netoli didžiojo akmens Gibeone, Amasa atėjo jų pasitikti. Joabas vilkėjo karišką drabužį, viršum jo buvo prisijuosęs kalaviją, pritvirtintą makštyje prie juosmens. Jam žengiant pirmyn, jis išslydo. ⁹ Joabas tarė Amasai: „Kaip tau einasi, mano broli?“ ­ ir dešine ranka suėmė Amasą už barzdos, lyg bučiuodamas. ¹⁰ Amasa kalavijo Joabo kairėje rankoje nepastebėjo. Joabas taip smogė jam į pilvą, kad jo viduriai išsivertė ant žemės, ir jis mirė. Antro smūgio jam suduoti nebereikėjo.

Po to Joabas ir jo brolis Abišajas leidosi vytis Bichrio sūnaus Šebos. ¹¹ O vienas Joabo vyrų, atsistojęs prie Amasos lavono, sušuko: „Kas palankus Joabui ir kas už Dovydą, teseka Joabą!“ ¹² Amasa gulėjo kelio viduryje, permirkęs savo kraujyje, ir tas žmogus pastebėjo, kad kiekvienas sustodavo. Pamatęs, kad visi praeinantieji stoviniuoja, jis nuvilko Amasą nuo kelio į lauką ir apdengė jį drabužiu. ¹³ Pašalinus jį nuo kelio, visi žygiavo toliau, vydamiesi Bichrio sūnų Šebą.

¹⁴ Šeba perėjo visas Izraelio gimines iki pat Abel Bet Maakos. Visa bichrių kiltis susirinko ir nusekė paskui jį į miestą. ¹⁵ Joabo pajėgos apgulė jį Abel Bet Maakoje ir prieš išorinę miesto sieną supylė apgulos pylimą. Joabo kareiviai puolė su mūrdaužiais sieną, norėdami ją pralaužti. ¹⁶ Tada viena išmintinga moteris sušuko nuo sienos: „Klausykite! Klausykite! Prašau pasakyti Joabui: ‘Prieik, aš noriu su tavimi pasikalbėti.’“ ¹⁷ Jam priėjus artyn, moteris paklausė: „Ar tu Joabas?“ ­ „Taip“, ­ atsakė jis. Tuomet ji tarė jam: „Klausyk savo tarnaitės žodžių.“ ­ „Klausau“, ­ šis atsakė. ¹⁸ Ji tęsė: „Senovėje žmonės sakydavo: ‘Tegu jie teiraujasi Abelyje’, ­ ir taip išspręsdavo reikalą. ¹⁹ Aš esu viena taikiųjų ir ištikimųjų Izraelyje, o tu nori sunaikinti Izraelio motiniškąjį miestą! Kodėl turėtumei sunaikinti VIEŠPATIES paveldą?“ ²⁰ Joabas atsakė: „Jokiu būdu, jokiu būdu! Aš nei naikinu, nei griaunu! ²¹ Tai visiškai netiesa! Bet vienas vyras iš Efraimo aukštumų, vadinamas Bichrio sūnumi Šeba, pakėlė ranką prieš karalių Dovydą. Atiduokite jį mums, ir aš pasitrauksiu nuo miesto.“ Moteris patikino Joabą: „Tikėk manimi, jo galva bus išmesta tau per mūrą.“ ²² Moteris nuėjo pas visus miesto žmones su savo išmintimi. Jie nukirto Bichrio sūnui Šebai galvą ir numetė Joabui. Jis liepė pūsti ragą. Visi pasitraukė nuo miesto ir nuėjo į savo namus, o Joabas grįžo į Jeruzalę pas karalių.

²³ Joabas buvo visos Izraelio kariuomenės vadas, o Jehojados sūnus Benaja ­ keretų ir peletų galva; ²⁴ Adoramas vadovavo lažo darbams, Ahiludo sūnus Juozapatas buvo raštinės viršininkas, ²⁵ Ševa ­ raštininkas, o Cadokas ir Abjataras ­ kunigai. ²⁶ Ir Ira iš Jayro palikuonių buvo Dovydo kunigas.

¹ Dovydui valdant badas tęsėsi metai po metų trejus metus. Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS tarė: „Saulius ir jo namai užsitraukė kraujo kaltę, nes žudė gibeoniečius.“ ² Tad karalius pasišaukė gibeoniečius ir kalbėjosi su jais. Gibeoniečiai buvo ne izraelitai, o likutis amoritų, kuriuos izraelitai buvo prisiekę apsaugoti, o Saulius, stengdamasis Izraelio ir Judo žmonių labui, buvo bandęs juos sunaikinti. ³ Dovydas klausė gibeoniečių: „Ką turiu daryti dėl jūsų? Kaip turiu permaldauti, kad laimintumėte VIEŠPATIES paveldą?“ ⁴ Gibeoniečiai atsakė jam: „Mūsų ginčas su Sauliumi ir jo namais negali būti išspręstas sidabru ar auksu nei nubaudžiant mirtimi bet kokį žmogų Izraelyje.“ Dovydas atsakė: „Ką tik sakysite, tą padarysiu.“ ⁵ Tada jie tarė karaliui: „Už tą žmogų, skerdusį mus ir ketinusį išnaikinti, kad neišliktume niekur Izraelio žemėje, ⁶ tebūna mums perduoti septyni jo vyriški palikuonys, ir mes pamausime juos ant baslių VIEŠPATIES akivaizdoje Sauliaus, VIEŠPATIES išrinktojo, Gibėjoje.“ Karalius atsakė: „Perduosiu.“

⁷ Karalius pasigailėjo Sauliaus sūnaus Jehonatano sūnaus Mefi Bošeto dėl priesaikos tarp jų VIEŠPATIES akivaizdoje, tarp Dovydo ir Sauliaus sūnaus Jehonatano. ⁸ Bet karalius paėmė du Ajos dukters Ricpos sūnus ­ Armonį ir Mefi Bošetą, kuriuos ji pagimdė Sauliui, bei penkis Sauliaus dukters Merabos sūnus, kuriuos ji pagimdė Barzilajo Meholiečio sūnui Adrieliui, ⁹ ir perdavė juos gibeoniečiams. Jie pamovė juos ant baslių ant kalno VIEŠPATIES akivaizdoje. Visi septyni mirė tuo pačiu metu. Jie buvo nužudyti pirmomis pjūties dienomis ­ miežiapjūtės pradžioje.

¹⁰ Ajos duktė Ricpa, paėmusi ašutinę, pasitiesė ją ant uolos. Ji buvo ten nuo pjūties pradžios, neleisdama dieną padangių paukščiams tūpti ant kūnų, o naktį laukiniams žvėrims prieiti, kol ant jų pradėjo lietus lyti iš dangaus. ¹¹ Dovydui buvo pranešta, ką Ajos duktė Ricpa, Sauliaus sugulovė, buvo padariusi. ¹² Ir Dovydas nuvyko paimti Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulų iš Jabeš Gileado gyventojų, kurie buvo pavogę juos iš aikštės Bet Šeane, kur filistinai buvo juos pakorę tą dieną, kai užmušė Saulių ant Gilbojos. ¹³ Iš ten jis pargabeno Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus, surinkdamas ir kaulus tų, kurie buvo pamauti ant baslių. ¹⁴ Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulai buvo palaidoti Celoje, Benjamino žemėje, jo tėvo Kišo kape. Ir kai buvo padaryta visa, ką karalius buvo įsakęs, Dievas suteikė atgaivą kraštui.

Karas su filistinais

¹⁵ Vėl kilo karas tarp filistinų ir Izraelio. Dovydas nužygiavo į mūšį su savo vyrais ir kovojo su filistinais. Dovydas pavargo. ¹⁶ Vienas iš milžinų palikuonių, Išbi Benobas, bandė Dovydą užmušti. Jo bronzinė ietis svėrė tris šimtus šekelių, ir jis turėjo prisijuosęs naują kalaviją. ¹⁷ Bet Cerujos sūnus Abišajas atėjo jam į pagalbą, puolė filistiną ir užmušė. Tuomet Dovydo vyrai prisiekdami jam kalbėjo: „Į mūšį su mumis daugiau neisi, kad neužgesintumei Izraelio žiburio.“

¹⁸ Po šio įvyko kitas mūšis su filistinais prie Gobo. Tuomet Sibechajas Hušietis užmušė Safą, kilusį iš milžinų palikuonių. ¹⁹ Buvo ir dar vienas mūšis su filistinais prie Gobo. Betliejiečio Jaare Oregimo sūnus Elhananas užmušė Galijotą Gatietį, kurio ieties kotas buvo kaip audėjo riestuvas. ²⁰ Vėl įvyko mūšis, šį kartą ­ prie Gato. Ten buvo vyras milžinas, turintis šešis pirštus ant kiekvienos rankos ir šešis pirštus ant kiekvienos kojos, iš viso dvidešimt keturis. Ir jis buvo kilęs iš milžinų. ²¹ Jam tyčiojantis iš Izraelio, Dovydo brolio Šimos sūnus Jehonatanas užmušė jį. ²² Tie keturi buvo kilę iš milžinų Gate. Jie krito nuo Dovydo ir jo vyrų rankų.

¹ Dovydas kreipėsi į VIEŠPATĮ šios giesmės žodžiais po to, kai VIEŠPATS buvo išgelbėjęs jį iš visų priešų ir iš Sauliaus rankų.

² Jis tarė:

„VIEŠPATIE, mano Uola,

mano tvirtove, mano gelbėtojau!

³ Mano Dieve, mano Uola,

kur randu pastogę!

Mano skyde ir mano išganymo jėga,

mano pilie ir priebėga!

Tu, mano išganytojau,

gelbsti mane nuo smurto!

⁴ Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo,

ir buvau išvaduotas iš visų priešų.

⁵ Mat mirties bangos

supo mane iš visų pusių,

pražūties srautai

mane valdė. ⁶ Šeolo pančiai mane apraizgė,

mirties pinklės mane pasitiko.

⁷ Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES,

šaukiausi savo Dievo.

Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje,

jo ausis pasiekė mano šauksmas.

⁸ Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,

virpėjo dangaus pamatai ir

svirduliavo, nes jį apėmė pyktis.

⁹ Jam iš šnervių ritosi dūmai,

ryjanti ugnis­ iš burnos;

žarijos virto liepsnomis.

¹⁰ Pravėrė dangų ir nužengė;

perkūnijos debesys buvo jam po kojų.

¹¹ Sėdosi ant kerubo ir skrido,

vėjo sparnų nešamas.

¹² Tamsos skliautu jis apsiautė save,

vandens telkiniu,

perkūnijos debesimi.

¹³ Nuo jo Artumo spindesio

suliepsnojo žarijos.

¹⁴ VIEŠPATS sugriaudė iš dangaus,

Aukščiausiasis prabilo balsu.

¹⁵ Paleido strėles ir juos išvaikė,

žaibą ir juos sutriuškino.

¹⁶ Atsivėrė jūros šaltiniai,

buvo atidengti pasaulio pamatai,

VIEŠPAČIUI galingai prabilus

savo pykčio viesulu.

¹⁷ Jis ištiesė ranką iš aukštybių,

paėmė mane;

jis ištraukė mane iš galingų vandenų.

¹⁸ Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo,

nuo tų, kurie manęs nekentė,

nes buvo stipresni už mane.

¹⁹ Mane užpuolė jie negandos dieną,

bet VIEŠPATS man buvo atrama.

²⁰ Jis išvedė mane į laisvę

ir išgelbėjo,

nes mane pamėgo.

²¹ VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą,

atmokėjo man pagal mano rankų švarumą.

²² Juk laikiausi VIEŠPATIES kelių

ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau;

²³ visi jo įsakai buvo man prieš akis,

ir nuo jo įstatų nenuklydau.

²⁴ Buvau prieš jį švarus

ir saugojaus kaltės.

²⁵ Užtat VIEŠPATS atmokėjo man

pagal mano teisumą,

pagal mano nuoširdumą jo akyse.

²⁶ Su ištikimu tu elgiesi ištikimai,

su tauriu galiūnu ­ tauriai.

²⁷ Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai,

o su sukčiumi ­ gudriai.

²⁸ Juk tu gelbsti nuolankiuosius,

bet su panieka žiūri į išdidžiuosius.

²⁹ Juk esi man žiburys, VIEŠPATIE;

tu, VIEŠPATIE, švieti, kai man tamsu.

³⁰ Juk su tavimi galiu paimti užkardą,

su savo Dievu galiu peršokti mūrą.

³¹ Dievo kelias tobulas,

VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi;

jis skydas visiems,

ieškantiems jame pastogės.

³² Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS?

Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?

³³ Dievas, mano galingoji tvirtovė,

saugojo mano kelią.

³⁴ Jis davė man kojas kaip stirnos

ir nuvedė mane į saugias aukštumas.

³⁵ Jis taip lavino mano rankas mūšiui,

kad mano žastai galėtų įtempti bronzinį lanką!

³⁶ Tu davei man savo apsaugos skydą,

ir tavo apvaizda padarė mane didį.

³⁷ Tu leidai man laisvam daug pasiekti,

ir mano kojos nepaslydo.

³⁸ Vijau priešus ir dorojau,

negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.

³⁹ Sunaikinau juos, taip parbloškiau,

kad jie daugiau nebepakilo; jie krito man po kojų.

⁴⁰ Juk tu davei man jėgų mūšiui,

privertei priešus suklupti prieš mane.

⁴¹ Tu privertei priešus atsukti man nugarą ­

tuos, kurie manęs nekenčia, ­

ir sudorojau juos.

⁴² Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų išgelbėti;

jie šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis jiems neatsakė.

⁴³ Sutryniau juos kaip žemės dulkes,

sutraiškiau ir sutrypiau kaip gatvės purvą.

⁴⁴ Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo mano tautoje,

saugojai mane kaip tautų galvą;

tauta, kurios nepažinau, man tarnavo.

⁴⁵ Svetimšaliai atėjo pas mane gūždamiesi ir,

vos apie mane išgirdę, reiškė pagarbą.

⁴⁶ Svetimšaliai apstulbo iš baimės

ir drebėdami bėgo iš savo tvirtovių.

⁴⁷ Teviešpatauja VIEŠPATS!

Tebūna pašlovinta mano Uola!

Tebūna išaukštintas mano Dievas,

Uola, duodanti man pergalę,

⁴⁸ Dievas, kuris mane apgynė,

pajungė man tautas,

⁴⁹ padėjo man išsigelbėti nuo priešų,

išaukštino prieš maištininkus,

išgelbėjo nuo nuožmiųjų!

⁵⁰ VIEŠPATIE, už tai šlovinsiu tave visoms tautoms,

giedosiu psalmes tavo vardui.

⁵¹ Jis pergalės bokštas savo karaliui,

rodo ištikimą meilę savo pateptajam ­

Dovydui ir jo palikuonims per amžius.“

¹ Štai paskutiniai Dovydo žodžiai:

„Dovydo, Jesės sūnaus, ištarmė,

ištarmė Dievo išaukštinto vyro,

Jokūbo Dievo pateptojo,

Izraelio tvirtovės numylėtinio.

² Per mane kalba VIEŠPATIES Dvasia,

ant mano liežuvio jo žodis.

³ Izraelio Dievas kalbėjo,

Izraelio Uola apie mane pasakė:

‘Kas valdo žmones teisingai,

valdo Dievo baimėje,

⁴ yra tarsi ryto šviesa,

saulei tekant giedrą rytą

žėrinti po lietaus žemės žolėje.’

⁵ Tikrai tokie yra mano namai su Dievu!

Juk jis sudarė su manimi amžiną sandorą,

visada tvirtą ir laiduotą.

Argi jis nepadarys, kad pražystų

kiekviena mano pergalė ir troškimas?

⁶ O visi bedieviai tarsi dagiai

nubloškiami šalin,

nes jų negalima paimti į rankas.

⁷ Kas nori juos paliesti,

turi pasiimti geležinę kartį

ar ieties kotą.

Vietoje jie bus ugnimi visiškai sunaikinti.“

Dovydo karžygiai

⁸ Karžygių, kuriuos turėjo Dovydas, vardai yra šie: Jošebas Basšebetas Tachkemonietis. Jis buvo trejeto galva. Viena proga jis švaistėsi savo ietimi prieš aštuonis šimtus ir užmušė juos.

⁹ Kitas po jo buvo ahoacho sūnaus Dodojo sūnus Eleazaras. Jis buvo vienas iš trejeto su Dovydu, kai jie metė iššūkį filistinams, susirinkusiems į mūšį prie Efes Damimų. Izraelitai traukėsi, ¹⁰ o jis kovojo, guldydamas filistinus, kol pavargo jo žastai ir ranka sustingo prie kalavijo. Tą dieną VIEŠPATS suteikė didelę pergalę. Tada visi pabėgusieji kariai sugrįžo pas jį, bet jau tik apiplėšti negyvųjų.

¹¹ Kitas po jo buvo hararo Agės sūnus Šama. Filistinai susirinko prie Lehio. Ten buvo žemės sklypas, pilnas lęšių žemės sklypas. Kariuomenė pabėgo nuo filistinų. ¹² Bet jis kovojo sklypo viduryje ir, gindamas jį, nugalėjo filistinus. Taip VIEŠPATS suteikė didelę pergalę.

¹³ Kartą per pjūtį trisdešimtuko vadų trejetas nuėjo pas Dovydą prie Adulamo olos. O filistinų būrys buvo pasistatęs stovyklą Refajų slėnyje. ¹⁴ Tuo metu Dovydas buvo kalnų tvirtovėje, o filistinų įgula ­ Betliejuje. ¹⁵ Dovydas aistringai kalbėjo: „O kad man kas duotų atsigerti vandens iš Betliejaus šaltinio prie miesto vartų!“ ¹⁶ Tada anie trys galiūnai įsiveržė į filistinų stovyklą, pasėmė vandens iš Betliejaus šaltinio prie miesto vartų ir parnešė jo Dovydui. Tačiau jo gerti jis nenorėjo ir išpylė liejamąją atnašą VIEŠPAČIUI. ¹⁷ „Tesaugo mane VIEŠPATS, ­ tarė jis, ­ kad aš tai daryčiau! Argi galiu gerti kraują vyrų, kurie statė savo gyvastį į pavojų?“ Užtat jis jo ir negėrė. Tokie buvo trijų galiūnų žygdarbiai.

¹⁸ O Cerujos sūnus Joabo brolis Abišajas buvo trisdešimtuko galva. Kovojo ietimi prieš tris šimtus vyrų ir išmušė juos, įgydamas vardą šalia trejeto. ¹⁹ Iš trisdešimtuko jis buvo labiausiai gerbiamas ir tapo jų vadu, tačiau trejetui neprilygo.

²⁰ Jehojados sūnus Benajas iš Kabceelio buvo narsus karys, atlikęs žygdarbių. Jis užmušė du Moabo Arielio sūnus. Kartą sniegingą dieną jis įlipo į vandens talpyklą ir užmušė liūtą. ²¹ Jis užmušė ir egiptietį ­ didelio ūgio vyrą. Egiptietis turėjo rankoje ietį, bet Benajas, stojęs prieš jį su lazda, išplėšė egiptiečiui iš rankos ietį ir užmušė jo paties ietimi. ²² Tokie buvo Jehojados sūnaus Benajo žygdarbiai. Ir jis įgijo vardą šalia trejeto galiūnų. ²³ Trisdešimtuko jis buvo labai gerbiamas, bet trejetui neprilygo. Dovydas padarė jį savo asmens sargybos vadu.

²⁴ Trisdešimtuke buvo Joabo brolis Asaelis, Dodojo iš Betliejaus sūnus Elhananas, ²⁵ Šama Harodietis, Elika Harodietis, ²⁶ Helecas Paletietis, Ikešo Tekojiečio sūnus Ira, ²⁷ Abiezeras Anatotietis, Mebunajas Hušietis, ²⁸ Calmonas Ahoachas, Mahrajas Netofietis, ²⁹ Baanos Netofiečio sūnus Helebas, Ribajo iš benjaminų Gibėjos sūnus Itajas, ³⁰ Benajas Piratonietis, Hidajas iš Nahale Gaašo, ³¹ Abi Albonas Arabietis, Azmavetas Bahurimietis; ³² Eljachba Šaalbonietis, Jašenas iš gūnių, ³³ Jehonatanas, Šamos iš hararų sūnus; Šararo iš hararų sūnus Ahiamas, ³⁴ Ahasbajo iš Maakos sūnus Elifeletas, Ahitofelio Gilojiečio sūnus Eliamas, ³⁵ Hecrajas Karmelietis, Paarajas Arabietis, ³⁶ Natano iš Cobos sūnus Igalas, Banis Gadas, ³⁷ Celekas Amonitas, Cerujos sūnaus Joabo ginklanešys Nachrajas Beerotietis, ³⁸ Ira Itras, Garebas Itras, ³⁹ Ūrija Hetitas. Iš viso ­ trisdešimt septyni.

¹ VIEŠPATS vėl supyko ant Izraelio. Jis paskatino Dovydą prieš izraelitus, tardamas: „Eik ir suskaityk Izraelio ir Judo žmones.“ ² Tad karalius tarė savo kariuomenės vadui Joabui: „Pereik visas Izraelio gimines nuo Dano iki Beer Šebos ir surašyk žmones, kad žinočiau jų skaičių.“ ³ Joabas atsakė karaliui: „Tepadaugina VIEŠPATS, tavo Dievas, šimteriopai žmonių skaičių, kol mano viešpaties karaliaus akys dar gali matyti! Tačiau kam gi mano viešpats karalius nori tai daryti?“ ⁴ Bet karaliaus įsakymas Joabui ir kariuomenės viršininkams liko tvirtas. Tad Joabas ir kariuomenės viršininkai po pasimatymo su karaliumi leidosi į kelionę surašyti Izraelio tautos. ⁵ Perėję Jordaną, jie pradėjo nuo Aroero ir nuo miesto slėnio viduryje ir ėjo Gado link ir Jazero kryptimi. ⁶ Po to nuėjo į Gileadą ir Kadešą hetitų srityje, į Dan Jaaną ir apėjo Sidono apylinkes, ⁷ nuėjo į Tyro tvirtovę bei visus hivų ir kanaaniečių miestus ir užbaigė prie Beer Šebos Judo Negebe. ⁸ Perėję visą kraštą, po devynių mėnesių ir dvidešimt dienų jie sugrįžo į Jeruzalę. ⁹ Joabas pranešė karaliui surašytų į sąrašą žmonių skaičių: Izraelyje buvo aštuoni šimtai tūkstančių karių, pasiruošusių pakelti kalaviją, o Judo vyrų skaičius buvo penki šimtai tūkstančių.

¹⁰ Bet vėliau Dovydą apėmė širdgėla dėl to, kad jis buvo skaičiavęs žmones. Dovydas kreipėsi į VIEŠPATĮ: „Tai darydamas, VIEŠPATIE, sunkiai nusidėjau. Maldauju atleisti savo tarno kaltę, nes pasielgiau labai kvailai.“ ¹¹ Kitą rytą, Dovydui atsikėlus, Dovydo regėtoją pranašą Gadą pasiekė VIEŠPATIES žodis: ¹² „Eik ir pasakyk Dovydui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Siūlau tau tris dalykus, pasirink vieną iš jų, ir juo tave ištiksiu.“ ¹³ Tad Gadas atėjo pas Dovydą ir pasakė. Klausė jo: „Ar ištiks tave septynerių metų badas tavo krašte? Ar būsi bėglys nuo priešų, tris mėnesius jiems tave persekiojant? Ar bus trijų dienų maras tavo krašte? Dabar apsvarstyk ir nuspręsk, kokį atsakymą turiu duoti mane siuntusiam.“ ¹⁴ Tada Dovydas tarė Gadui: „Man labai skaudu! Pulkime į VIEŠPATIES rankas, nes didis jo gailestingumas; į žmonių rankas aš nepulsiu.“

¹⁵ Tad VIEŠPATS siuntė Izraeliui marą nuo to ryto iki nustatyto laiko, ir septyniasdešimt tūkstančių žmonių mirė nuo Dano ligi Beer Šebos. ¹⁶ Bet kai angelas ištiesė ranką Jeruzalės sunaikinti, VIEŠPATS apgailėjo nelaimę ir tarė angelui, naikinančiam žmones: „Gana! Sulaikyk savo ranką!“ Tuomet VIEŠPATIES angelas buvo prie Araunos Jebusiečio klojimo. ¹⁷ Pamatęs žmones naikinantį angelą, Dovydas tarė VIEŠPAČIUI: „Aš vienas kaltas, aš vienas nedorai pasielgiau! O ką padarė šios avys? Maldauju, kad kristų tavo ranka ant manęs ir mano tėvo namų.“

¹⁸ Tą dieną Gadas, atėjęs pas Dovydą, tarė: „Nueik ir pastatyk aukurą VIEŠPAČIUI ant Araunos Jebusiečio klojimo.“ ¹⁹ Vykdydamas Gado nurodymus, Dovydas nuėjo, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. ²⁰ Arauna apsižvalgęs pamatė besiartinantį karalių ir jo dvariškius. Jis išėjo ir puolė kniūbsčias ant žemės karaliui prie kojų. ²¹ „Ko mano viešpats karalius atėjo pas savo tarną?“ ­ paklausė Arauna. Dovydas atsakė: „Pirkti iš tavęs klojimo, kad galėčiau pastatyti aukurą VIEŠPAČIUI, ir liautųsi žmonių maras.“ ²² Tada Arauna tarė Dovydui: „Teima mano viešpats karalius ir teatnašauja, kas gera jo akyse. Štai čia jaučiai deginamajai aukai ir kūlimo velenas bei jaučių pakinktai malkoms. ²³ Visa tai, karaliau, Arauna atiduoda karaliui. VIEŠPATS, tavo Dievas, ­ pridūrė Arauna, ­ tepriima tavo atnašą!“

²⁴ Bet karalius atsakė Araunai: „Ne! Turiu pirkti juos iš tavęs už kainą. VIEŠPAČIUI, savo Dievui, aš neatnašausiu deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja.“ Tad Dovydas nupirko klojimą ir jaučius už penkiasdešimt sidabro šekelių. ²⁵ Ten Dovydas pastatė aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas. VIEŠPATS išklausė jo maldavimo už kraštą, ir maras Izraelyje liovėsi.