¹ Dovydas vėl surinko visus rinktinius Izraelio vyrus ­ trisdešimt tūkstančių. ² Tada Dovydas ir visi su juo buvę žmonės leidosi kelionėn į Baale Jehudą pargabenti iš ten Dievo Skrynios, kuri vadinama Galybių VIEŠPATIES, sėdinčio soste virš kerubų, vardu. ³ Jie užkėlė Dievo Skrynią ant naujo vežimo ir vežė iš Abinadabo namų, esančių ant kalvos. Abinadabo sūnūs Uza ir Achjojas varė naująjį vežimą ⁴ su Dievo Skrynia. Achjojas ėjo pirma Skrynios. ⁵ Dovydas ir visi Izraelio namai šoko VIEŠPATIES akivaizdoje, lydimi giesmių ir skambių instrumentų: lyrų, arfų, būgnelių su žvangučiais, tarškynių ir cimbolų.

⁶ Atėjus prie Nachono klojimo, Uza ištiesė ranką į Dievo Skrynią, norėdamas ją prilaikyti, nes jaučiai suklupo. ⁷ VIEŠPATS supyko ant Uzos. Dievas parbloškė jį ten dėl to, kad jis palietė ranka Skrynią, ir jis numirė ten šalia Skrynios. ⁸ Dovydas sielojosi dėl to, kad VIEŠPATS buvo taip užsiplieskęs ant Uzos. Užtat ta vieta vadinama Perec Uza iki šios dienos. ⁹ Tą dieną Dovydas pajuto VIEŠPATIES baimę ir sakė: „Kaip galiu leisti VIEŠPATIES Skryniai ateiti pas mane?“ ¹⁰ Dovydas nebenorėjo gabenti VIEŠPATIES Skrynios pas save į Dovydo miestą ir nugabeno ją į Obed Edomo Gatiečio namus. ¹¹ VIEŠPATIES Skrynia išbuvo Obed Edomo Gatiečio namuose tris mėnesius, ir VIEŠPATS laimino Obed Edomą ir visą jo šeimyną.

¹² Karaliui Dovydui buvo pranešta: „VIEŠPATS laimino Obed Edomo šeimyną ir visa, kas jam priklauso, dėl Dievo Skrynios.“ Tada Dovydas nuėjo ir pargabeno Dievo Skrynią iš Obed Edomo namų į Dovydo miestą su didele iškilme. ¹³ VIEŠPATIES Skrynią nešantiems pažengus šešis žingsnius, jis paaukodavo jautį ir nupenėtą veršį. ¹⁴ Dovydas šoko iš visų jėgų VIEŠPATIES akivaizdoje; Dovydas buvo apsijuosęs lininiu efodu. ¹⁵ Taip Dovydas ir visi Izraelio namai gabeno VIEŠPATIES Skrynią, lydėdami šauksmais ir rago gaudesiu.

¹⁶ Skryniai įžengiant į Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė, žiūrėdama pro langą, pamatė karalių Dovydą šokinėjant ir šokant VIEŠPATIES akivaizdoje. Už tai ji paniekino jį savo širdyje.

¹⁷ VIEŠPATIES Skrynia buvo įnešta ir padėta į vietą palapinėje, kurią Dovydas buvo jai pastatęs. Dovydas atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje. ¹⁸ Baigęs atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo aukas, Dovydas palaimino žmones Galybių VIEŠPATIES vardu. ¹⁹ Jis dalijo maistą žmonėms, visai Izraelio daugybei, ir vyrams, ir moterims ­ kiekvienam po kepalą duonos, po gabalą mėsos ir po razinų plokštainį. Po to visi sugrįžo į namus.

²⁰ Ir Dovydas sugrįžo savo šeimynos palaiminti. Sauliaus duktė Mikalė, išėjusi jo pasitikti, tarė: „Na ir šauniai šiandien pasirodė Izraelio karalius, apsinuogindamas savo dvariškių vergių akyse, kaip begėdiškai apsinuogina koks prasčiokas!“ ²¹ Dovydas atsakė Mikalei: „Tai buvo akivaizdoje VIEŠPATIES, kuris išrinko mane vietoj tavo tėvo bei visos jo šeimos ir paskyrė Izraelio, VIEŠPATIES tautos, valdovu! Aš šoksiu VIEŠPATIES akivaizdoje, ²² darysiu save dar niekingesnį ir būsiu menkas savo akyse, bet tarp vergių, apie kurias tu kalbi, būsiu garbingas.“ ²³ Užtat Sauliaus duktė Mikalė liko bevaikė iki savo mirties dienos.

¹ Įsikūręs savo rūmuose, VIEŠPAČIUI suteikus jam ramybę iš visų pusių nuo priešų, ² karalius kalbėjo pranašui Natanui: „Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose, o Dievo Skrynia pasilieka palapinėje!“ ³ Natanas tarė karaliui: „Eik ir daryk visa, kas tavo širdyje, nes VIEŠPATS su tavimi.“

⁴ Bet tą pačią naktį Nataną pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁵ „Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ⁶ ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Argi tu man pastatysi namus gyventi? Juk nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šiandien aš negyvenau namuose, bet keliavau palapinėje ir padangtėje. ⁷ Kilnodamasis, kur tik ėjo izraelitai, argi aš kada priekaištavau kokiam Izraelio giminių vadui, kurį buvau paskyręs rūpintis mano Izraelio tauta, tardamas: ‘Kodėl nepastatėte man kedro namų?’

⁸ Be to, taip sakysi mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, būti mano tautos Izraelio valdovu; ⁹ buvau su tavimi, kur tik tu ėjai, ir sunaikinau visus tavo priešus ant tavo kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą tokį garsų, koks garsus yra vardas didžiūnų žemėje. ¹⁰ O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir tvirtai įkurdinsiu, kad saugiai gyventų ir daugiau nebebūtų varginami. Nedori žmonės nebeengs jų daugiau kaip kadaise ¹¹ nuo to laiko, kai savo tautai Izraeliui paskyriau teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų.

VIEŠPATS pareiškia tau, kad jis, VIEŠPATS, padarys tau namus. ¹² Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atsigulsi su savo protėviais, aš iškelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. ¹³ Jis pastatys namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. ¹⁴ Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nedorai pasielgs, bausiu jį žmonių lazdomis ir žmonių smūgiais. ¹⁵ Bet savo ištikimos meilės neatimsiu, kaip atėmiau iš Sauliaus, kurį pašalinau, kad padaryčiau tau vietos. ¹⁶ Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje; tavo sostas bus amžinai tvirtas.’“

¹⁷ Natanas perdavė Dovydui visus tuos žodžius ir visą tą regėjimą.

Dovydo malda

¹⁸ Tada Dovydas nuėjo, atsisėdo VIEŠPATIES akivaizdoje ir tarė: „Kas aš, Viešpatie DIEVE, ir kas mano namai, kad tu mane taip toli nuvedei? ¹⁹ Bet ir tai per maža tavo akyse, Viešpatie DIEVE, nes tu kalbėjai apie savo tarno namus dar ir tolimoje ateityje. Tai pamokymas žmonijai, Viešpatie DIEVE! ²⁰ Ką daugiau begali Dovydas tau pasakyti? Juk tu, Viešpatie DIEVE, savo tarną pažįsti! ²¹ Savo žodžio dėlei ir savo širdies polėkiu tu padarei šį nepaprastą dalyką ir savo tarnui jį apreiškei. ²² Iš tikrųjų esi didis, VIEŠPATIE Dieve! Nėra nė vieno kaip tu, nėra kito Dievo, išskyrus tave, kaip mes visuomet esame girdėję. ²³ Kokia kita tauta yra tokia, kaip tavo tauta, kaip Izraelis? Argi yra žemėje kita tauta, kurios Dievas atėjo atpirkti kaip tautos ir pasidaryti sau vardą, darydamas jiems didžius ir nuostabius darbus, nuvarydamas tautas ir jų dievus savo tautai nuo kelio? ²⁴ Tu padarei savo tautą Izraelį amžinai ypatinga tauta, ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievas.

²⁵ Tad dabar, VIEŠPATIE Dieve, vykdyk per amžius žodį, kurį apreiškei apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, kaip pažadėjai. ²⁶ Tebūna amžinai šlovinamas tavo vardas, sakant: ‘Galybių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas!’ Tebūna tavo tarno Dovydo namai tvirti tavo akivaizdoje! ²⁷ Kadangi tu, Galybių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, apreiškei savo tarnui, tardamas: ‘Aš pastatysiu tau namus’, ­ tavo tarnas išdrįso kreiptis į tave šia malda. ²⁸ Dabar, Viešpatie DIEVE, tu esi Dievas, tavo žodžiai yra tiesa, ir tu davei savo tarnui šį malonų pažadą. ²⁹ Užtat dabar būk maloningas ir palaimink savo tarno namus, kad jie liktų amžinai tvirti tavo akivaizdoje, nes tu, Viešpatie DIEVE, pažadėjai. Tebūna tavo tarno namai amžinai palaiminti tavo palaiminimu!“

¹ Po tam tikro laiko Dovydas nugalėjo filistinus ir pavergė juos. Dovydas atėmė iš filistinų rankų Meteg Amą.

² Jis nugalėjo ir moabitus. Suguldęs žemėje, jis išmatavo juos virve. Dvi virves atmatavo užmušti ir vieną virvę palikti gyvus. Ir moabitai tapo Dovydo tarnais ir nešė jam duoklę.

³ Dovydas nugalėjo Cobos karalių Rehobo sūnų Hadadezerą, kai jis žygiavo susigrąžinti savo valdų prie Eufrato upės. ⁴ Dovydas paėmė iš jo tūkstantį septynis šimtus raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų. Dovydas suluošino visus karo vežimų arklius, bet paliko iš jų pakankamai šimtui karo vežimų. ⁵ Damasko aramėjams atžygiavus pagelbėti Cobos karaliui Hadadezerui, Dovydas užmušė dvidešimt du tūkstančius aramėjų. ⁶ Tada Dovydas įrengė įgulas tarp Damasko aramėjų, ir aramėjai tapo Dovydo tarnais ir nešė jam duoklę. VIEŠPATS davė Dovydui pergales, kur tik jis žygiavo. ⁷ Dovydas paėmė Hadadezero palydos nešiotus aukso skydus ir pargabeno į Jeruzalę. ⁸ O iš Betacho ir Berotajo, Hadadezero miestų, Dovydas paėmė daug žalvario.

⁹ Išgirdęs, kad Dovydas nugalėjo visą Hadadezero kariuomenę, ¹⁰ Hamato karalius Tojas pasiuntė savo sūnų Jehoramą pas Dovydą palinkėti jam sveikatos ir pasveikinti su pergale prieš Hadadezerą. Mat Hadadezeras buvo dažnai kariavęs su Toju. Jehoramas atsinešė sidabro, aukso ir vario daiktų. ¹¹ Ir juos karalius Dovydas pašventė VIEŠPAČIUI drauge su sidabru ir auksu, paimtais iš visų pavergtų tautų: ¹² Edomo, Moabo, Amono, filistinų, Amaleko ir Cobos karaliaus Rehobo sūnaus Hadadezero grobio.

¹³ Dovydas tapo garsus. Sugrįžęs jis nukovė aštuoniolika tūkstančių edomitų Druskos slėnyje. ¹⁴ Jis įrengė įgulas Edome ­ visame Edome įrengė įgulas ­ ir visi edomitai tapo Dovydo tarnais. VIEŠPATS davė Dovydui pergales, kur tik jis žygiavo.

¹⁵ Dovydas karaliavo visam Izraeliui ir vykdė teisingumą ir teisumą visiems savo žmonėms. ¹⁶ Cerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas, Ahiludo sūnus Juozapatas ­ raštinės viršininkas, ¹⁷ Ahitubo sūnus Cadokas ir Abjataro sūnus Ahimelechas ­ kunigai, Seraja ­ raštininkas, ¹⁸ Jehojados sūnus Benajas ­ keretų ir peletų galva, o Dovydo sūnūs ­ kunigai.

¹ Dovydas teiravosi: „Ar yra dar kas nors išlikęs iš Sauliaus namų, kam galėčiau parodyti savo ištikimą gerumą dėl Jehonatano?“ ² Sauliaus šeimyna buvo turėjusi tarną, vardu Ciba. Jis buvo pašauktas pas Dovydą. „Ar tu esi Ciba?“ ­ klausė Dovydas. Šis atsakė: „Tavo paslaugoms!“ ³ Karalius tarė: „Ar yra dar kas nors išlikęs iš Sauliaus namų, kam galėčiau parodyti ištikimą Dievo gerumą?“ Ciba atsakė karaliui: „Taip, dar yra Jehonatano sūnus sužalotomis kojomis.“ ­ ⁴ „Kur jis?“ ­ klausė karalius. Ciba atsakė karaliui: „Jis yra Lo Debare, Amielio sūnaus Machyro namuose.“ ⁵ Tada karalius paliepė atvesti jį iš Amielio sūnaus Machyro namų Lo Debare. ⁶ Atėjęs pas Dovydą, Jehonatano sūnus Mefi Bošetas išreiškė pagarbą, puldamas veidu į žemę. „Mefi Bošetai!“ ­ tarė jam Dovydas. Jis atsakė: „Tavo paslaugoms!“ ⁷ Dovydas tarė: „Nebijok, nes tau tikrai parodysiu ištikimą gerumą dėl tavo tėvo Jehonatano. Atiduosiu tau visą tavo senelio Sauliaus žemę. Be to, tu visuomet valgysi prie mano stalo.“ ⁸ Puldamas kniūbsčias, šis tarė: „Kas tavo tarnas, kad tu rodytumei palankumą tokiam nustipusiam šuniui kaip aš?“

⁹ Tada karalius, pasišaukęs Sauliaus tarną Cibą, tarė: „Visa, kas priklausė Sauliui ir visiems jo namams, aš atidaviau tavo šeimininko vaikaičiui. ¹⁰ Tu bei tavo sūnūs ir tavo tarnai dirbsite jam žemę ir nuiminėsite derlių, kad tavo šeimininko vaikaitis turėtų iš ko gyventi. Bet tavo šeimininko vaikaitis Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo.“ Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų. ¹¹ Ciba atsakė karaliui: „Kaip mano viešpats karalius įsakė, taip jo tarnas ir darys.“ Mefi Bošetas valgė prie karaliaus stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų. ¹² Mefi Bošetas turėjo jauną sūnų, vardu Michėjas. Visi gyvenę Cibos namuose tapo Mefi Bošeto tarnais. ¹³ Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje, nes visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo raišas abiem kojomis.

¹ Praėjus šiek tiek laiko, mirė Amono karalius, ir karaliumi tapo jo sūnus Hanūnas. ² Dovydas manė: „Nahašo sūnui Hanūnui turiu būti taip ištikimai geras, kaip jo tėvas buvo man ištikimai geras.“ Tad Dovydas pasiuntė savo dvariškius pareikšti užuojautos dėl jo tėvo. Dovydo dvariškiams atvykus į Amono kraštą, ³ Amono didžiūnai kalbėjo savo valdovui Hanūnui: „Nejau tu iš tikrųjų manai, kad Dovydas, norėdamas pagerbti tavo tėvą, atsiuntė pasiuntinius su užuojauta tau? Argi Dovydas neatsiuntė savo dvariškių pas tave išžvalgyti miesto, iššnipinėti ir sunaikinti jo?“ ⁴ Tad Hanūnas suėmė Dovydo dvariškius, nuskuto kiekvienam po pusę barzdos, nukirpo po pusę drabužių jiems prie šlaunų ir išsiuntė atgal. ⁵ Kai Dovydui buvo apie tai pranešta, jis pasiuntė jų pasitikti, nes tie vyrai buvo labai įžeisti. Karalius paliepė: „Pabūkite Jeriche, kol ataugs barzdos. Tada sugrįžkite.“

⁶ Amonitai suprato užsitraukę Dovydo pyktį. Taigi Amonas pasiuntė atstovus ir pasamdė Bet Rehobo aramėjus bei Cobos aramėjus ­ dvidešimt tūkstančių pėstininkų, Maakos karalių su tūkstančiu vyrų ir dvylika tūkstančių vyrų iš Tobo. ⁷ Tai išgirdęs, Dovydas pasiuntė Joabą ir visą kariuomenę su galiūnais. ⁸ Amonitai išžygiavo ir sustojo į kovos rikiuotę prie miesto vartų, o Cobos bei Rehobo aramėjai ir Tobo bei Maakos vyrai buvo atskirai atvirame lauke.

⁹ Joabas matė, kad prieš jį stovi kovos rikiuotė iš priekio ir už nugaros. Tad, surinkęs būrį iš rinktinių Izraelio vyrų, jis išrikiavo juos prieš aramėjus, ¹⁰ o likusius kareivius, pavedęs savo broliui Abišajui vadovauti, išrikiavo prieš amonitus. ¹¹ Jis tarė: „Jei aramėjai būtų stipresni už mane, tu turi man padėti, bet jei amonitai būtų stipresni už tave, aš ateisiu tau į pagalbą. ¹² Būk narsus! Būkime drąsūs dėl savo tautos ir dėl savo Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas gera jo akyse!“ ¹³ Joabas ir su juo buvę kariai žengė pirmyn į kovą su aramėjais. O tie bėgo nuo jo. ¹⁴ Pamatę, kad aramėjai bėga, ir amonitai bėgo nuo Abišajo ir pasitraukė į miestą. Tad Joabas nutraukė kovą su amonitais ir sugrįžo į Jeruzalę.

¹⁵ Bet aramėjai, pamatę, kad Izraelis juos nugalėjo, susibūrė į viena. ¹⁶ Hadadezeras pakvietė ir patraukė į savo pusę aramėjus iš Užupio. Jie atžygiavo į Helamą, vedami Hadadezero kariuomenės vado Šobacho. ¹⁷ Apie tai buvo pranešta Dovydui. Sutelkęs visą Izraelį, jis perėjo Jordaną ir atžygiavo į Helamą. Aramėjai išrikiavo savo pajėgas prieš Dovydą ir puolė jį, ¹⁸ bet Izraelis privertė aramėjus bėgti. Dovydas užmušė septynis šimtus aramėjų karo vežimų vežėjų bei keturiasdešimt tūkstančių raitelių, sužeidė kariuomenės vadą Šobachą, ir jis ten mirė. ¹⁹ Pamatę, kad Izraelis nugalėjo, Hadadezerui pavaldūs karaliai sudarė taiką su Izraeliu ir tapo jam pavaldūs. O aramėjai bijojo toliau padėti amonitams.