¹ Aramo karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo svarbus vyras savo valdovui ir labai jo vertinamas, nes VIEŠPATS per jį buvo suteikęs Aramui pergalę. Bet vyras, nors ir didelis galiūnas, kentėjo nuo raupsų. ² Kartą per vieną antpuolį aramėjai paėmė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę, ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite. ³ „Kad nueitų mano šeimininkas Samarijon pas pranašą, ­ kalbėjo ji savo šeimininkei, ­ jis išgydytų jo raupsus.“ ⁴ Tad Naamanas nuėjo pas savo valdovą ir papasakojo, ką mergaitė iš Izraelio buvo sakiusi. ⁵ „Keliauk, ­ tarė Aramo karalius, ­ aš pasiųsiu kartu laišką Izraelio karaliui.“

Pasiėmęs dešimt sidabro talentų, šešis tūkstančius aukso šekelių ir dešimt drabužių pamainų, Naamanas leidosi į kelionę. ⁶ Izraelio karaliui jis nunešė šitokio turinio laišką: „Kai šis laiškas pasieks tave, žinok, kad pasiunčiau pas tave savo tarną Naamaną, kad išgydytumei jį nuo raupsų.“ ⁷ Perskaitęs tą laišką, Izraelio karalius persiplėšė drabužius ir sušuko: „Argi aš Dievas, kuris skiria mirtį ir duoda gyvybę, kad šis bičiulis siunčia man žodį išgydyti žmogų nuo raupsų? Supraskite! Patys galite matyti, kad jis ieško priekabių.“

⁸ Bet išgirdęs, kad Izraelio karalius persiplėšė drabužius, Dievo vyras Eliziejus pasiuntė jam žodį: „Kodėl persiplėšei drabužius? Teateina jis pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje.“ ⁹ Tad Naamanas atvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų durų. ¹⁰ Eliziejus nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti: „Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus; tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus.“ ¹¹ Bet Naamanas pyktelėjo ir nuėjo sau. „Aš maniau, ­ tarė, ­ kad jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys nuo raupsų! ¹² Argi Damasko upės ­ Abana ir Parparas ­ nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?“ Įtūžęs jis apsisuko ir nuėjo. ¹³ Bet tarnai, priėję prie jo, kalbėjo: „Tėve, ­ sakė jie, ­ jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau, kad jis tau pasakė: ‘Nusimaudyk ir būsi švarus?’“ ¹⁴ Tad jis nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje pagal Dievo vyro žodį; jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.

¹⁵ Tada, sugrįžęs pas Dievo vyrą su visa savo palyda, jis atsistojo priešais Eliziejų ir tarė: „Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. Tad prašyčiau priimti dovaną iš savo tarno.“ ¹⁶ Bet Eliziejus atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuriam tarnauju, aš neimsiu!“ Jis primygtinai ragino jį priimti, bet šis atsisakinėjo. ¹⁷ Tada Naamanas tarė: „Jeigu ne, tai prašyčiau man, tavo tarnui, duoti žemės, kiek gali panešti du mulai, nes tavo tarnas niekada daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus VIEŠPATĮ. ¹⁸ Bet VIEŠPATS teatleidžia tavo tarnui šiuo atveju: kai mano valdovas įeina, remdamasis ant mano rankos, į Rimono šventyklą ten jo pagarbinti žemai nusilenkdamas, tada ir aš Rimono šventykloje turiu žemai nusilenkti. Teatleidžia VIEŠPATS tavo tarnui šiuo atveju.“ ¹⁹ Eliziejus tarė jam: „Eik ramybėje.“

Bet, Naamanui dar netoli nukeliavus, ²⁰ Dievo vyro Eliziejaus tarnas Gehazis pasakė sau: „Štai mano šeimininkas paleido tą aramėją Naamaną, neimdamas, ką jis buvo atnešęs! Kaip gyvas VIEŠPATS, bėgsiu jam iš paskos ir šį tą paimsiu.“ ²¹ Gehazis nuskubėjo paskui Naamaną. Pamatęs jį bėgantį iš paskos, Naamanas iššoko iš vežimo jo pasitikti ir tarė: „Ar viskas gerai?“ ­ ²² „Taip, ­ atsakė Gehazis, ­ bet mano šeimininkas pasiuntė mane tau pasakyti: ‘Du pranašų būrio mokiniai ką tik atėjo pas mane iš Efraimo aukštumų. Prašyčiau duoti jiems vieną sidabro talentą ir dvi drabužių pamainas.’“ ­ ²³ „Prašau paimti du talentus!“ ­ tarė Naamanas ir įtikinėjo jį. Įvyniojęs du sidabro talentus į du maišus kartu su dviem drabužių pamainomis, jis padavė juos nešti dviem savo tarnams. Jie nešė juos, eidami pirma Gehazio. ²⁴ Atėjęs prie tvirtovės, jis paėmė iš jų maišus ir pasidėjo namuose. Tada paleido vyrus, ir jie nuėjo savo keliu.

²⁵ Įėjęs į vidų, jis atsistojo priešais savo šeimininką. Eliziejus paklausė: „Kur buvai, Gehazi?“ Jis atsakė: „Tavo tarnas niekur nebuvo išėjęs.“ ²⁶ Tada Eliziejus tarė jam: „Argi aš nebuvau su tavimi dvasiškai, kai išlipo vyras iš vežimo tavęs pasitikti? Argi dabar metas imti pinigus ir drabužius, alyvmedžių sodus ir vynuogynus, avis ir jaučius, vergus ir verges? ²⁷ Todėl Naamano raupsai amžinai prilips tau ir tavo palikuonims.“ Ir Gehazis nuėjo raupsuotas kaip sniegas.

¹ Kartą pranašų mokiniai Eliziejui tarė: „Žiūrėk, vieta, kurioje gyvename tavo akivaizdoje, mums per ankšta. ² Prašom leisti mums nueiti prie Jordano, kiekvienam paimti ten po rąstą ir statytis sau vietą gyventi.“ ­ „Eikite“, ­ atsakė jis. ³ Tada vienas jų tarė: „Prašytume, kad eitum kartu su savo tarnais.“ ­ „Taip, eisiu“, ­ atsakė jis ir ⁴ palydėjo juos. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius. ⁵ Vienam kertant rąstą, geležinis kirvis nusmuko į vandenį. Jis sušuko: „Ak, viešpatie! Jis buvo skolintas.“ ­ ⁶ „Kur įkrito?“ ­ paklausė Dievo vyras. Jis parodė jam tą vietą. Nusikirtęs lazdą, įmerkė ten į vandenį ir iškėlė geležį į paviršių. ⁷ „Paimk“, ­ tarė Eliziejus. Jis ištiesė ranką ir paėmė.

⁸ Aramo karalius per karą su Izraeliu tardavosi su savo pareigūnais. „Mes statysimės stovyklą tokioje ir tokioje vietoje“, ­ sakydavo jis. ⁹ Bet Dievo vyras perduodavo žinią Izraelio karaliui: „Saugokis! Neik pro tą vietą, nes aramėjai ten turi stovyklą.“ ¹⁰ Tad Izraelio karalius duodavo žinią tai vietai, apie kurią jam buvo sakęs Dievo vyras. Ne kartą jis tokią vietą įspėjo, ir jie būdavo budrūs.

¹¹ Todėl Aramo karalius, apimtas didelio nerimo, sušaukė savo pareigūnus ir tarė jiems: „Sakykite man! Kas iš mūsų yra Izraelio karaliaus pusėje?“ ­ ¹² „Nė vienas, mano viešpatie karaliau, ­ tarė vienas pareigūnų, ­ Eliziejus, tas Izraelio pranašas, pasako Izraelio karaliui net žodžius, kuriuos tu ištari savo miegamajame.“ ­ ¹³ „Eikite ir sužinokite, kur jis, ­ paliepė jis, ­ kad galėčiau pasiųsti vyrus jį suimti.“ Jam buvo pranešta: „Eliziejus yra Dotane.“ ¹⁴ Ten jis išsiuntė raitelius bei kovos vežimus ir dideles pajėgas. Nužygiavę nakčia, jie apsupo miestą.

¹⁵ Anksti rytą atsikėlęs Dievo vyro tarnas išėjo ir žiūri: kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. „Ak, šeimininke, ­ klausė jo tarnas, ­ ką darysime?“ ¹⁶ Jis atsakė: „Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau negu jų pusėje.“ ¹⁷ Tada Eliziejus meldėsi, tardamas: „O VIEŠPATIE, atmerk jam akis, kad pamatytų!“ VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Eliziejų pilnos raitelių ir ugninių vežimų. ¹⁸ Aramėjams lipant nuo kalvų prieš jį, Eliziejus meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: „Maldauju, ištik šiuos žmones apakinančia šviesa.“ Ir jis ištiko juos apakinančia šviesa, kaip Eliziejus buvo prašęs.

¹⁹ Eliziejus tarė jiems: „Tai ne tas kelias, tai ne tas miestas. Eikite paskui mane, aš nuvesiu jus pas vyrą, kurio ieškote.“ Ir jis vedė juos į Samariją.

²⁰ Vos jiems įėjus į Samariją, Eliziejus tarė: „O VIEŠPATIE, atmerk akis šiems vyrams, kad jie matytų.“ VIEŠPATS atmerkė jiems akis, ir jie pamatė atsidūrę Samarijos viduje. ²¹ O Izraelio karalius, pamatęs juos, Eliziejaus klausė: „Tėve, ar man juos užmušti? Ar man juos užmušti?“ ­ ²² „Ne, neužmušk, ­ atsakė jis. ­ Nejaugi savo kalaviju ir lanku paėmei tuos, kuriuos nori užmušti? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo ir teatsigeria, o po to tegrįžta pas savo valdovą.“ ²³ Taigi jis suruošė jiems dosnias vaišes ir, jiems pavalgius ir atsigėrus, paleido juos, o jie sugrįžo pas savo valdovą. Aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio kraštą.

Samarijos apgula

²⁴ Praėjus šiek tiek laiko, Aramo karalius Ben Hadadas pašaukė prie ginklų visą savo kariuomenę ir, nužygiavęs į Samariją, apgulė ją. ²⁵ Kadangi apgula užsitęsė, Samarijoje kilo toks nuožmus badas, kad asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabro šekelių, o ketvirtis kabo balandžio išmatų ­ už penkis sidabro šekelius. ²⁶ Kartą, karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris sušuko jam: „Gelbėk, mano viešpatie karaliau!“ ­ ²⁷ „Neprašyk manęs! ­ atkirto jis. ­ VIEŠPATS tau tepadeda! Iš kurgi aš galiu tau pagalbos imti? Nuo klojimo aslos ar iš vynuogių spaudyklos?“ ²⁸ Vis dėlto karalius jos paklausė: „O kas tave slegia?“ Ji atsakė: „Moteris man sakė: ‘Duok savo sūnų. Šiandien jį suvalgysime, o rytoj valgysime mano sūnų.’ ²⁹ Taigi išvirėme mano sūnų ir suvalgėme. Kitą dieną aš jai sakiau: ‘Duok savo sūnų, ir suvalgykime jį.’ Bet ji savo sūnų paslėpė.“ ³⁰ Išgirdęs moters žodžius, karalius persiplėšė drabužius. Kadangi jis vaikščiojo ant miesto sienos, žmonės galėjo matyti, kad jis vilkėjo ašutinę ant kūno po drabužiu. ³¹ Jis sušuko: „Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu šiandien Šafato sūnaus Eliziejaus galva pasiliks jam ant pečių!“ ³² Karalius išsiuntė vieną savo vyrų.

Tuo tarpu Eliziejus sėdėjo savo namuose, ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Dar pasiuntiniui neatėjus, Eliziejus seniūnams tarė: „Ar nematote, kad tas žmogžudys pasiuntė žmogų man galvos nukirsti? Tad žiūrėkite, kad pasiuntiniui atėjus, uždarytumėte duris ir laikytumėte uždarytas. Argi negirdėti jo šeimininko kojų žingsnių jam už nugaros?“ ³³ Dar jam su jais tebesikalbant, karalius atėjo pas jį ir tarė: „Iš VIEŠPATIES ši nelaimė! Tad ko daugiau aš galiu tikėtis iš VIEŠPATIES?“

¹ Bet Eliziejus tarė: „Klausykitės VIEŠPATIES žodžio! Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Rytoj šiuo laiku geriausių miltų saikas bus parduodamas už šekelį, o miežių ­ du saikai už šekelį prie Samarijos vartų.’“ ² Tada pareigūnas, ant kurio rankos karalius rėmėsi, atsakė Dievo vyrui: „Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje atvertų, argi tai galėtų įvykti?“ Bet jis atkirto: „Savo akimis tai matysi, bet nevalgysi.“

³ Už miesto vartų buvo keturi raupsuoti vyrai. Jie tarėsi: „Kam gi turime, mirties laukdami, čia sėdėti? ⁴ Jeigu nutarsime eiti į miestą, turėsime ten mirti, nes mieste siaučia badas. O jeigu čia sėdėsime, irgi turėsime mirti. Tad imkime ir perbėkime į aramėjų stovyklą. Jeigu jie pasigailės mūsų, būsime gyvi, o jeigu užmuš, mirsime.“ ⁵ Temstant jie iškeliavo į aramėjų stovyklą. Atėję į aramėjų stovyklos pakraštį, žiūri: nėra nė vieno žmogaus! ⁶ Mat VIEŠPATS buvo padaręs, kad aramėjų kariuomenė girdėtų kovos vežimų ir raitelių bildesį ­ ūžesį milžiniškos kariuomenės. Jie sakė vieni kitiems: „Štai Izraelio karalius pasisamdė hetitų karalius ir Egipto karalius su mumis kovoti!“ ⁷ Tad temstant jie skubiai leidosi į kojas, palikę palapines, arklius bei asilus ­ visą stovyklą, kaip buvo, ir bėgo, gelbėdami savo gyvastį.

⁸ Atėję į stovyklos pakraštį, anie raupsuotieji įėjo į vieną palapinę, valgė ir gėrė. Paskui išnešę iš jos sidabrą, auksą ir drabužius paslėpė. Vėl sugrįžę, įėjo į kitą palapinę, išnešė iš jos daiktus ir paslėpė. ⁹ Tada sakė vienas kitam: „Negerai elgiamės. Ši diena ­ geros naujienos diena. Jeigu tylėsime ir lauksime ryto šviesos, užsitrauksime kaltę. Eikime ir praneškime karaliaus rūmams.“ ¹⁰ Tad jie nuėję pasišaukė miesto vartininkus ir papasakojo: „Mes buvome nuėję į aramėjų stovyklą. Žiūrime, ten nematyti ir negirdėti jokio žmogaus. Nieko nėra, išskyrus pririštus arklius bei asilus ir paliktas palapines.“ ¹¹ Tada miesto vartininkai tai paskelbė, ir žinia buvo perduota karaliaus rūmams. ¹² Nors buvo naktis, karalius atsikėlė. Savo dvariškiams jis kalbėjo: „Pasakysiu jums, ką aramėjai yra paruošę prieš mus. Žinodami, kad kenčiame badą, jie išėjo iš stovyklos ir pasislėpė laukuose, manydami: ‘Kai jie išeis iš miesto, gyvus juos paimsime ir į jų miestą įžengsime.’“ ¹³ Tačiau vienas dvariškių pasiūlė: „Tepaima vyrai penketą iš likusių mieste arklių, nes čia likusieji vis vien patirs likimą visos Izraelio daugybės, kuri jau yra žuvusi. Pasiųskime juos ir ištirkime.“

¹⁴ Paruošus du kovos vežimus ir arklius, karalius išsiuntė juos paskui aramėjų kariuomenę, tardamas: „Leiskitės į žygį ir ištirkite!“ ¹⁵ Jie sekė paskui aramėjus iki pat Jordano. Žiūri, visas kelias pilnas drabužių ir daiktų, kuriuos aramėjai skubėdami buvo išmėtę. Pasiuntiniams sugrįžus ir papasakojus karaliui, ¹⁶ žmonės išėjo ir apiplėšė aramėjų stovyklą. Taigi geriausių miltų saikas buvo parduodamas už šekelį, o miežių ­ du saikai už šekelį, kaip VIEŠPATS buvo sakęs. ¹⁷ Pareigūną, ant kurio rankos rėmėsi, karalius buvo paskyręs vadu prie miesto vartų. Minia jį sumindžiojo vartuose, kaip buvo pasakęs Dievo vyras, kai karalius buvo pas jį nuėjęs. ¹⁸ Mat kai Dievo vyras karaliui sakė: „Du miežių saikai bus parduodami už šekelį, o geriausių miltų saikas ­ už šekelį maždaug šiuo laiku rytoj prie Samarijos vartų“, ­ ¹⁹ pareigūnas Dievo vyrui atsakė, tardamas: „Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje atvertų, argi tai galėtų įvykti?“ O Eliziejus buvo atkirtęs: „Savo akimis tai matysi, bet nevalgysi!“ ²⁰ Taip jam iš tikrųjų ir atsitiko. Žmonės jį sumindžiojo vartuose, ir jis mirė.

¹ Moteriai, kurios sūnų buvo atgaivinęs, Eliziejus kartą pasakė: „Pasiruošk! Keliauk su savo šeima ir apsigyvenk kur nors kitur, nes VIEŠPATS paskelbė kraštui septynerių metų badą.“ ² Moteris pasiruošė ir darė, kaip Dievo vyras buvo sakęs. Iškeliavo su savo šeima ir gyveno filistinų krašte septynerius metus. ³ Pasibaigus septyneriems metams, moteris sugrįžo iš filistinų krašto ir atėjo pas karalių reikalauti savo namų ir lauko. ⁴ O karalius kalbėjosi su Dievo vyro tarnu Gehaziu. Jis sakė: „Prašau man papasakoti apie visus Eliziejaus atliktus nuostabius darbus.“ ⁵ Jam pasakojant karaliui, kaip Eliziejus sugrąžino mirusiam gyvastį, žiūri, ta moteris, kurios sūnų Eliziejus buvo atgaivinęs, reikalauja iš karaliaus savo namų ir lauko. „Mano viešpatie karaliau, ­ tarė Gehazis, ­ čia ta moteris, ir štai jos sūnus, kurį Eliziejus atgaivino.“ ⁶ Karalius moterį klausinėjo, ir ji papasakojo jam. Tad karalius paskyrė vieną pareigūną, tardamas: „Sugrąžink jai visą jos nuosavybę ir visas pajamas iš ūkio nuo to laiko, kai ji paliko kraštą, iki dabar.“

Eliziejus Damaske

⁷ Eliziejus nuvyko į Damaską tuo metu, kai Aramo karalius Ben Hadadas sirgo. Kai jam buvo pranešta: „Dievo vyras atėjo“, ⁸ karalius tarė Hazaeliui: „Pasiimk dovaną ir nueik Dievo vyro pasitikti. Pasiteirauk VIEŠPATIES per jį, ar aš iš šios ligos išgysiu.“ ⁹ Tad Hazaelis, pasiėmęs kaip dovaną visokių Damasko gėrybių, kiek keturiasdešimt kupranugarių galėjo panešti, nuėjo jo pasitikti. Atėjęs ir atsistojęs prieš jį, tarė: „Tavo sūnus Aramo karalius Ben Hadadas atsiuntė mane pas tave, tardamas: ‘Ar pagysiu iš šios ligos?’“ ¹⁰ Eliziejus jam tarė: „Eik ir pasakyk: ‘Tu tikrai pagysi.’ Tačiau VIEŠPATS yra man apreiškęs, kad jis tikrai mirs.“ ¹¹ Įbedęs akis, Eliziejus įdėmiai žiūrėjo į jį, kol tam pasidarė nesmagu. Tada Dievo vyras pravirko. ¹² „Kodėl mano viešpats verkia?“ ­ paklausė Hazaelis. „Verkiu, ­ atsakė jis, ­ nes žinau, kokią žalą padarysi izraelitams: sudeginsi jų tvirtoves, išžudysi kalaviju jaunus vyrus, ištaškysi mažylius ir perskrosi nėščias moteris.“ ¹³ „Bet, ­ klausė Hazaelis, ­ kaip gali tavo tarnas, toks šuva kaip aš, taip padaryti?“ Eliziejus atsakė: „Tave VIEŠPATS man parodė Aramo karaliumi.“

¹⁴ Hazaelis paliko Eliziejų ir parėjo pas savo valdovą Ben Hadadą. „Ką pasakė Eliziejus?“ ­ klausė Ben Hadadas. Jis atsakė: „Jis pasakė, kad tu tikrai pagysi.“ ¹⁵ Bet kitą dieną Hazaelis paėmė antklodę ir, sumirkęs ją vandeniu, užklojo karaliui ant veido. Taip Ben Hadadas mirė, o vietoj jo karaliumi tapo Hazaelis.

Jehoramas ­ Judo karalius

¹⁶ Penktais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Jehoramo metais ­ Juozapatas buvo buvęs Judo karaliumi ­ pradėjo karaliauti Judo karaliaus Juozapato sūnus Jehoramas. ¹⁷ Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje aštuonerius metus. ¹⁸ Jis ėjo Izraelio karalių keliais, kaip buvo darę Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse. ¹⁹ Tačiau sunaikinti Judo VIEŠPATS nenorėjo dėl savo tarno Dovydo, kadangi buvo pažadėjęs amžinai išlaikyti žiburį jam ir jo palikuonims.

²⁰ Jo dienomis Edomas pakėlė maištą prieš Judo valdžią ir pasiskyrė sau karalių. ²¹ Tada Jehoramas persikėlė į Cayrą su visais savo kovos vežimais. Pakilęs nakčia į žygį, jis puolė jį apsupusius edomitus ir kovos vežimų vadus. Bet jo kariuomenė pabėgo į savo namus. ²² Iki šios dienos Edomas maištavo prieš Judo valdžią. Ir Libna sukilo tuo pačiu metu.

²³ O kiti Jehoramo darbai ­ visa, ką jis padarė ­ argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose? ²⁴ Jehoramas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ahazijas.

Ahazijas ­ Judo karalius

²⁵ Dvyliktais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Jehoramo metais karaliumi tapo Judo karaliaus Jehoramo sūnus Ahazijas. ²⁶ Ahazijas buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje vienerius metus. Jo motina, vardu Atalija, buvo Izraelio karaliaus Omrio dukraitė. ²⁷ Ir Ahazijas ėjo Ahabo namų keliu, darydamas, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip Ahabo namai buvo elgęsi, nes jis buvo Ahabo namų žentas.

²⁸ Jis žygiavo su Ahabo sūnumi Jehoramu į mūšį su Aramo karaliumi Hazaeliu prie Ramot Gileado, bet aramėjai nugalėjo Jehoramą. ²⁹ Karalius Jehoramas pasitraukė į Jezreelį gydytis žaizdų, kuriomis kovojant prieš Aramo Hazaelį prie Ramos aramėjai buvo jį ištikę. Judo karalius Jehoramo sūnus Ahazijas nuvyko į Jezreelį aplankyti Ahabo sūnaus Jehoramo, nes tas buvo sužeistas.

¹ Tada pranašas Eliziejus, pasišaukęs vieną iš pranašų mokinių, tarė: „Pasiruošk kelionei! Pasiimk aliejaus ąsotį ir eik į Ramot Gileadą. ² Ten nuėjęs, surask Nimšio sūnaus Juozapato sūnų Jehuvą. Įėjęs liepk jam atsikelti ir palikti savo bičiulius ir nusivesk į nuošalų kambarį. ³ Paėmęs ąsotį aliejaus, išpilk jam ant galvos, tardamas: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš patepu tave Izraelio karaliumi.’“ Po to, atidaręs duris, bėk! Nedelsk!“ ⁴ Jaunuolis, pranašo tarnas, iškeliavo į Ramot Gileadą. ⁵ Atėjęs žiūri, kad kariuomenės vadai tariasi. Jis tarė: „Vade, turiu tau žinią!“ ­ „Kuriam iš mūsų?“ ­ paklausė Jehuvas. „Tau, vade.“ ⁶ Jehuvas atsikėlė ir įėjo į vidų. Jaunuolis išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš patepu tave VIEŠPATIES tautos Izraelio karaliumi. ⁷ Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus. Taip aš atkeršysiu Jezabelei už savo tarnų pranašų ir už visų VIEŠPATIES tarnų kraują. ⁸ Visi Ahabo namai žus. Aš atkirsiu nuo Ahabo visus vyriškius ­ vergus ir laisvus ­ Izraelyje. ⁹ Su Ahabo namais elgsiuosi, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir su Ahijos sūnaus Bašos namais. ¹⁰ Šunys ės Jezabelę Jezreelio laukuose, nebus kam palaidoti.’“ Tada, atidaręs duris, jis pabėgo.

¹¹ Jehuvui sugrįžus pas savo valdovo pareigūnus, šie klausinėjo: „Ar viskas gerai? Ko tas kvaiša buvo atėjęs pas tave?“ Jis tarė jiems: „Jūs gi žinote tą vyrioką ir jo šneką!“ ¹² „Meluoji! ­ šūkavo jie. ­ Prašome pasakyti ir mums!“ Tada jis tarė: „Taip ir taip jis kalbėjo: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: aš patepu tave Izraelio karaliumi.’“ ¹³ Visi paskubomis nusiėmė skraistes, suklojo jam po kojų ant plikų laiptų, papūtė ragą ir paskelbė: „Jehuvas karalius!“ ¹⁴ Taip Nimšio sūnaus Juozapato sūnus Jehuvas surengė sąmokslą prieš Jehoramą.

Jehoramas ir visas Izraelis buvo budėję prie Ramot Gileado dėl Aramo karaliaus Hazaelio. ¹⁵ Bet karalius Jehoramas sugrįžo į Jezreelį gydytis žaizdų, kuriomis aramėjai jį ištiko mūšyje su Aramo karaliumi Hazaeliu.

Jehuvas tarė: „Jeigu toks jūsų noras, tai neleiskite niekam ištrūkti iš miesto, nueiti į Jezreelį ir apie tai pranešti.“ ¹⁶ Tada Jehuvas, įlipęs į kovos vežimą, leidosi į Jezreelį, nes ten sirgo Jehoramas. Judo karalius Ahazijas buvo atvykęs Jehoramo aplankyti.

¹⁷ Sargybinis stovėjo bokšte Jezreelyje. Pastebėjęs artėjantį Jehuvo būrį, jis sušuko: „Matau būrį!“ Jehoramas tarė: „Pasiųsk raitelį jų pasitikti. Tepaklausia: ‘Ar viskas gerai?’“ ¹⁸ Taigi raitelis, nujojęs pasitikti, tarė: „Taip kalbėjo karalius: ‘Ar viskas gerai?’“ Jehuvas atsakė: „Koks tau reikalas rūpintis, ar viskas gerai? Rikiuokis paskui mane!“ Sargybinis pranešė: „Pasiuntinys juos pasiekė, bet nebegrįžta.“ ¹⁹ Tada jis išsiuntė kitą raitelį. Pasiekęs juos, jis tarė: „Taip kalbėjo karalius: ‘Ar viskas gerai?’“ ­ „Koks tau reikalas rūpintis, ar viskas gerai? ­ atsakė Jehuvas. ­ Rikiuokis paskui mane!“ ²⁰ Sargybinis pranešė: „Jis pasiekė juos, bet nebegrįžta. Iš važiavimo būdo atrodo, kad tai Nimšio sūnus Jehuvas. Paprastai jis važiuoja kaip pasiutęs!“

²¹ Jehoramas įsakė: „Pakinkyk kovos vežimą!“ Vežimas buvo pakinkytas. Tada Izraelio karalius Jehoramas ir Judo karalius Ahazijas, kiekvienas savo kovos vežimu, išvažiavo pasitikti Jehuvo. Jie susitiko prie Naboto Jezreeliečio lauko. ²² Pamatęs Jehuvą, Jehoramas paklausė: „Ar viskas gerai, Jehuvai?“ Bet Jehuvas atsakė: „Kaip gali būti viskas gerai, jei tavo motina Jezabelė tęsia savo nesuskaitomus kekšavimo ir žyniavimo darbus?“ ²³ Jehoramas apsuko arklius ir bėgo, šaukdamas Ahazijui: „Išdavystė, Ahazijau!“ ²⁴ Jehuvas įtempė lanką ir pataikė Jehoramui į tarpumentį, strėlė pervėrė jam širdį, ir jis sukniubo vežime. ²⁵ Jehuvas paliepė savo pareigūnui Bidkarui: „Iškelk jį ir numesk Naboto Jezreeliečio lauke. Atsimeni, kai mudu jojome vienas šalia kito paskui jo tėvą Ahabą, VIEŠPATS paskelbė jam šią ištarmę: ²⁶ ‘Už Naboto kraują ir jo vaikų kraują, kurį mačiau vakar ­ tai VIEŠPATIES žodis ­ aš atlyginsiu tau tame pačiame lauke ­ tai VIEŠPATIES žodis.’ Tad iškelk jį ir išmesk tame lauke pagal VIEŠPATIES žodį.“

Ahazijo mirtis

²⁷ Tai pamatęs, Judo karalius Ahazijas gelbėjosi, bėgdamas keliu Bet Gano link. Jehuvas vijosi jį, šaukdamas: „Ir jį nušaukite!“ Jis buvo pašautas savo kovos vežime ant Gūro šlaito netoli Ibleamo. Pabėgo į Megidą ir ten numirė. ²⁸ Jo tarnai pargabeno jį vežimu į Jeruzalę ir palaidojo jo kape Dovydo mieste su jo protėviais. ²⁹ Ahazijas buvo tapęs Judo karaliumi vienuoliktais Ahabo sūnaus Jehoramo metais.

Jezabelės mirtis

³⁰ Jehuvas atvyko į Jezreelį. Tai išgirdusi, Jezabelė pasidažė blakstienas, dailiai susišukavo plaukus ir žiūrėjo pro langą. ³¹ Jehuvui įeinant pro vartus, ji tarė: „Ar viskas gerai, Zimri, savo valdovo žudike?“ ³² Akį užmetęs į langą, jis paklausė: „Kas su manimi? Kas?“ Du ar trys pareigūnai pažvelgė pro langą. ³³ „Meskite ją žemyn!“ ­ tarė jis. Jie numetė ją. Jos krauju buvo aptaškyta siena ir arkliai. Jehuvas pervažiavo jos kūną.

³⁴ Įėjęs į vidų, jis valgė ir gėrė. „Prašau pasirūpinti ta prakeikta moterimi ir palaidoti ją, ­ tarė jis, ­ nes ji karaliaus duktė.“ ³⁵ Bet, nuėję jos laidoti, jie rado tik kaukolę, kojas ir rankų galūnes. ³⁶ Kai jie sugrįžo ir pranešė, jis pasakė: „Tai VIEŠPATIES žodis, kurį jis tarė per savo tarną Eliją Tišbietį: ‘Jezreelio lauke šunys ės Jezabelės kūną. ³⁷ Jezabelės lavonas bus tarsi mėšlas žemei Jezreelio lauke, ir niekas nebegalės pasakyti: tai Jezabelė.’“