| Tob 11 | Tobijas sugrįžta 1 Prisiartinus prie Kaserino, esančio prieš pat Ninevę, Rafaelis tarė: 2 „Tu žinai, kokioje nelaimėje mudu palikome tavo tėvą. 3 Nueikime mudu paskubom pirma tavo žmonos ir paruoškime namus, kitiems dar neatvykus“. 4 Jiedviem einant drauge, Rafaelis jam tarė: „Ar turi po ranka žuvies tulžį?“ Ir šuo neatsiliko nuo jųdviejų, bėgdamas iš paskos.[i1] 5 Tuo tarpu Ana sėdėjo, atidžiai stebėdama kelią, kuriuo turėjo pareiti jos sūnus. 6 Pamačiusi jį pareinant, ji tarė jo tėvui: „Tikėk manimi, tavo sūnus pareina! Ir vyras, kuris su juo iškeliavo!“ 7 Prieš Tobijui prieinant prie tėvo, Rafaelis tarė: „Aš esu tikras, kad jo akys bus atvertos. 8 Patepk jo akis žuvies tulžimi. Baltuosius šlakus vaistas sutrauks, ir jie nukris jam nuo akių. Tavo tėvas atgaus regėjimą ir matys šviesą“. Tobito akys išgyja 9 Ana, pribėgusi prie sūnaus, puolė jam ant kaklo ir tarė: „Dabar tave pamačiusi, mano vaikeli, galiu mirti“. Ji apsiverkė. 10 Tada Tobitas atsikėlė ir apgraibomis išėjo pro kiemo vartus. Tobijas priėjo prie jo 11 su žuvies tulžimi rankoje ir, jį tvirtai prilaikydamas, papūtė jam į akis, tardamas: „Tėve, nebijok!“ Tada jis patepė jam akis vaistais ir truputį palaukė. 12 Paskui jis abiem rankomis nutraukė, pradėdamas nuo akių kampų, baltuosius šlakus. 13 Tobitas, pamatęs savo sūnų, apkabino jį abiem rankomis ir 14 verkdamas kartojo: „Tave, mano sūnau, savo akių šviesą, aš matau!“ Tada jis tarė: „Tebūna pašlovintas Dievas, tebūna pašlovintas jo didingas vardas, tebūna palaiminti visi jo šventieji angelai! Tebūna pašlovintas jo šventasis vardas per visus amžius! 15 Nors jis mane ir nuplakė, bet jis manęs ir pasigailėjo. Štai dabar matau savo sūnų Tobiją!“ Tada Tobitas sugrįžo į vidų, džiaugsmingai visu balsu šlovindamas Dievą. Tobijas papasakojo savo tėvui, kad kelionė buvo sėkminga, kad jis parnešė pinigus, kad jis vedė Raguelio dukterį Sarą ir kad iš tikrųjų ji yra pakeliui į čia, labai arti Ninevės vartų. 16 Džiaugdamasis ir šlovindamas Dievą, Tobitas nuėjo prie Ninevės vartų savo marčios pasitikti. Ninevės gyventojai, matydami, kad jis judriai vaikščioja ir niekas už rankos jo neveda, buvo nustebinti. 17 Tobitas visų akivaizdoje papasakojo, kaip Dievas buvo jam gailestingas ir kaip jam atvėrė akis. Tobitas, pamatęs savo sūnaus Tobijo žmoną Sarą, ją palaimino, tardamas: „Eikš, mano dukra! Sveikinu atvykusią! Tebūna pašlovintas Dievas, kuris atvedė tave pas mus, mano dukra. Tebūna palaimintas tavo tėvas ir tavo motina, tebūna palaimintas mano sūnus Tobijas, būk palaiminta tu, mano dukra! Įeik į savo židinį! Su palaiminimu ir džiaugsmu sveikinu atvykusią! Įeik, mano dukra!“ Taigi ta diena buvo džiaugsminga visiems Ninevėje gyvenantiems žydams. 18 Ahikaras ir jo sūnėnas Nadabas atėjo dalytis Tobito džiaugsmu. Tobijo vestuvės buvo smagiai atšvęstos per septynias dienas.[i2] Jis gavo daug dovanų. |
