| Rom 1 | Kreipimasis 1 [i1]Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas[i2], išskirtas [skelbti] gerąją Dievo naujieną, 2 kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose. 3 O ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, 4 šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.[i3] 5 Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą[i4] visose pagonių tautose. 6 Kartu ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti. 7 Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! Padėka ir prašymas 8 Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą. 9 Man gali paliudyti Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu, 10 visuomet savo maldose prašydamas, kad, Dievui leidus, man pavyktų kaip nors atkeliauti pas jus. 11 Aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti, 12 tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu. 13 Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus, – deja, iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių, – kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir kitose tautose. 14 Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems.[i5] 15 Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją. NUTEISINIMAS TIKĖJIMU Įžanginės mintys 16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.[i6] 17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.[i7] Pagonys ir žydai slegiami Dievo rūstybės Pagonių nusikaltimas Dievui 18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. 19 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. 20 Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. 21 Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. 22 Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. 23 Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. 24 Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė[i8] juos tokiam neskaistumui, kad jie patys teršė savo kūnus. 25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! 26 Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. 27 Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama. 28 Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. 29 Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. 30 Jie – Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, 31 neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. 32 Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius. |
