1Alef [i1]Kaip nublanko auksas,[i2] kaip pakitėjo aukso grynuolis! Kaip išmėtyti guli šventieji akmenys[i3] kiekviename gatvės kampe! 2Bet Brangieji Ziono vaikai, kadaise vertingi kaip grynas auksas, kaip jie nūn laikomi moliniais indais, puodžiaus rankų darbu! 3Gimel Net šakalai duoda tešmenį žįsti savo jaunikliams, bet dukra mano tautos tapo žiauri, panaši į dykumos stručius.[i4] 4Dalet Kūdikio liežuvis limpa jam prie gomurio nuo troškulio; maži vaikai prašo duonos, bet niekas nė kąsnelio jiems neduoda. 5He Lepintieji skanėstais guli išbadėję gatvėse; išaugintieji purpuro drabužiuose laikosi prie šiukšlyno. 6Vau Kaltė dukters mano tautos buvo didesnė už Sodomos nuodėmę. O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu, nepakėlus prieš ją rankos. 7Zajin Jos nazirai buvo tyresni už sniegą, baltesni už pieną; jų kūnai rausvesni už koralą, kaip safyro spalvos. 8Het Nūnai jų veidas juodesnis už suodžius, gatvėse jų nebeatpažinsi. Jų oda, dengianti kaulus, susiraukšlėjusi, išdžiūvusi kaip medis. 9Tet Geriau žūti nuo kalavijo, negu nuo bado. Išsenka jų gyvastis, tarsi sužeistųjų, stokojant laukų derliaus. 10Jod Geraširdės moterys pačios išvirė savo vaikus, – jie tapo joms maistu, kai duktė mano tautos buvo sunaikinta. 11Kaf VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį, išliejo visą degantį įniršį ir Zione užkūrė ugnį, surijusią jo pamatus. 12Lamed Niekad netikėjo nei žemės karaliai, nei kas nors iš pasaulio gyventojų, kad engėjas ar priešas įsiveržtų pro Jeruzalės vartus. 13Mem [i5]Už nuodėmes jos pranašų ir už kaltes jos kunigų, išliejusių joje teisiųjų kraują. 14Nun Aklai jie klajojo po gatves, taip susitepę krauju, kad žmonės negalėjo paliesti net jų drabužių. 15Samech „Eikit šalin! Nešvarieji! – jiems žmonės šaukė. – Šalin! Šalin! Nelieskite!“ Todėl jie tapo bėgliai ir klajokliai, nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“ 16Pe Pats VIEŠPATS juos išblaškė, į juos daugiau neatsižvelgs. Jie nerodė pagarbos kunigams nei malonės seniūnams. 17'Ajin Akis pražiūrėjome laukdami pagalbos, bet tuščiai. Laukte laukėme tautos,[i6] kuri negalėjo mūsų išgelbėti. 18Zade Mūsų žingsnius įkandin sekiojo, nebegalėjome net savo gatvėmis eiti. Artinosi mūsų galas. Mūsų dienos buvo suskaitytos, tikrai buvo atėjęs mums galas. 19Qof Mūsų persekiotojai buvo greitesni už padangių arus. Jie vijosi mus per kalnus, dykumoje tykojo mūsų. 20Reš Mūsų gyvasties alsavimas,[i7] VIEŠPATIES pateptasis, buvo pagautas jų spąstais, o mes apie jį sakėme: „Jo paunksnėje gyvensime tarp tautų“. 21Šin Džiūgauk ir linksminkis, Edomo dukra, gyvenanti Uzo šalyje![i8] Bet ir tau teks taurė, – pasigersi ir apsinuoginsi. 22Tav Tavo kaltė, Ziono dukra, išpirkta, tavęs tremtyje jis daugiau nebelaikys. Bet už tavo kaltę, Edomo dukra, jis nubaus, parodys tavo nuodėmes. | 
