1 [i1]Chorvedžiui. „Nesunaikink“[i2] melodija. Dovydo poema, kai pabėgo nuo Sauliaus į olą. I 2 Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs, nes pas tave ieškau prieglobsčio. Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos, kol praeis šėlstančios audros. 3 Šaukiuosi Dievo, Aukščiausiojo, – Dievo, kuris manimi rūpinasi. 4 Tesiunčia pagalbą iš dangaus ir mane teišgelbsti; tesugėdina tuos, kurie mane mindo; teatsiunčia Dievas savo gerumą ir ištikimybę. 5 Guliu kniūbsčia tarp priešų lyg ryjančių liūtų, – jų dantys yra ietys ir strėlės, o jų liežuviai aštrūs kalavijai. 6 Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve, ir savo šlovę visai žemei! II 7 Jie paspendė pinkles mano kojoms, norėdami mane pagauti; man jie iškasė duobę, bet patys į ją įkrito. {Sela} 8 [i3]Ištikima mano širdis, Dieve; mano širdis ištikima; giedosiu ir tave šlovinsiu! 9 Pabusk tad, mano siela! Pabuskite, lyra ir arfa! Pažadinsiu aušrą. 10 Tau dėkosiu tautose, Viešpatie, giedosiu tau šlovės giesmę tarp pagonių. 11 Juk tavo gerumas didis kaip dangus, o ištikimybė siekia debesis. 12 Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve, ir savo šlovę visoje žemėje! | 
