^1 [i1]Chorvedžiui. Dovydo poema.

² Kai Doegas Edomietis atėjo ir pranešė Sauliui: „Dovydas buvo atėjęs į Ahimelecho namus“.

I

³ Kodėl didžiuojies, negarbingas galiūne,

savo darbu nedoru?

Ištikima Dievo meilė yra amžina!

⁴ Tavo liežuvis lyg aštrus skustuvas, klastos meistre!

⁵ Tu labiau mėgsti pikta, negu gera,

meluoti, negu tiesą sakyti. {Sela}

⁶ Tu mėgsti visa, kas neša žūtį, –

tu, klastingasis liežuvi!

II

⁷ Bet pats Dievas pražudys tave amžinai;

jis parblokš tave ir ištrauks iš tavo palapinės,

išraus tave iš gyvųjų šalies.

III

⁸ Teisieji, tai matydami,

bus apimti pagarbios baimės,

jie juoksis, sakydami:

⁹ „Pasižiūrėkite į žmogų,

kuris neieškojo užuovėjos pas Dievą,

bet pasitikėjo savo didžiais turtais

ir rėmėsi nedorais darbais!“

^10 [i2]Bet aš esu lyg vešlus alyvmedis,

augantis Dievo Namuose.

Aš pasitikiu ištikima Dievo meile

per amžių amžius.

¹¹ Tau dėkosiu amžinai už visa,

ką tu padarei.

Ištikimųjų akivaizdoje skelbsiu tavo vardą,

nes jis yra geras.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>