1 Aš tariau: – Klausykitės jūs, Jokūbo vadai, jūs, Izraelio namų valdovai! Jūs turėtumėte žinoti, kas teisinga! 2 Bet jūs nekenčiate, kas gera, ir mylite, kas pikta, jūs lupate nuo mano žmonių odą ir raumenis nuo jų kaulų. 3 Jūs ėdate mano tautos kūną, – plėšiate jų odą, laužote jų kaulus, kapojate juos kaip puode, lyg mėsą katile. 4 Kada nors jie šauksis VIEŠPATIES, bet jis neatsilieps, – paslėps nuo jų savo veidą tuo metu, nes jie nedorai elgiasi. 5 [i1]Taip kalbėjo VIEŠPATS apie pranašus, klaidinančius mano tautą, šaukiančius: „Taika“, – kai turi ką nors pavalgyti, bet skelbiančius karą tiems, kurie nieko nekiša jiems į burnas. 6 Todėl bus jums naktis, – negalėsite regėti, ir bus jums tamsu, – negalėsite burti. Pranašams nusileis saulė, aptems jiems diena. 7 Regėtojai bus sugėdinti, žyniai apstulbinti, – sumišę užsidengs lūpas, nes iš Dievo nesulauks atsakymo. 8 Ogi aš – aš esu pertekęs jėgų, VIEŠPATIES dvasios, teisingumo ir drąsos skelbti Jokūbui jo nusikaltimą ir Izraeliui jo nuodėmę. 9 Klausykitės to, Jokūbo namų valdovai, ir Izraelio namų vadai! Jūs neapkenčiate teisingumo ir iškraipote visa, kas tiesu! 10 Jūs statote Zioną krauju ir Jeruzalę neteisingumu! 11 Jos valdovai teisia už kyšį, jos kunigai moko už užmokestį, jos pranašai buria už pinigą, betgi jie šaukiasi VIEŠPATIES ir sako: „Tikrai VIEŠPATS yra su mumis! Nepasieks mūsų jokia nelaimė“. 12 Todėl per jūsų kaltę Zionas taps ariamas laukas, Jeruzalė virs griuvėsių krūva ir Šventyklos kalnas – mišku apaugusia aukštuma. | 
