Žmogaus laikai ir Dievo amžinybė

¹ Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.

^2 [i1]Laikas gimti ir laikas mirti;

laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

³ Laikas žudyti ir laikas gydyti;

laikas griauti ir laikas statyti.

⁴ Laikas verkti ir laikas juoktis;

laikas gedėti ir laikas šokti.

⁵ Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti;

laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti.

⁶ Laikas ieškoti ir laikas pamesti;

laikas turėti ir laikas išmesti.

⁷ Laikas perplėšti ir laikas susiūti;

laikas tylėti ir laikas kalbėti.

⁸ Laikas mylėti ir laikas nekęsti;

laikas karui ir laikas taikai.

⁹ Kokia tad nauda dirbančiajam iš jo triūso? ¹⁰ Stebėjau užsiėmimus, kuriuos Dievas žmonėms lėmė. ¹¹ Viskas, ką jis daro, yra tinkama savo laikui. Be to, jis taip įdiegė amžinybę į jų širdį,^[i2] kad žmogus negali perprasti nei pradžios, nei galo to, ką Dievas daro.

¹² Taip tad suvokiau, kad žmogus neturi nieko geresnio, kaip būti laimingas ir patirti malonumo savo gyvenime. ¹³ Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir iš savo užsiėmimo rasti pasitenkinimo, tai yra Dievo dovana. ¹⁴ Suvokiau, kad visa, ką Dievas daro, išliks amžinai: nieko negalima prie to pridėti, nieko negalima nuo to atimti. Taip Dievas veikia, kad žmonės jam pagarbą jaustų. ¹⁵ Tai, kas jau buvo, dabar vyksta; tai, kas dar turi būti, jau seniai yra buvę. Dievas pasirūpina tuo, kas reikalauja jo dėmesio.

Keliama atpildo problema

¹⁶ Be to, mačiau po saule, kad teisingumo vietoje buvo nedorybė ir teisumo vietoje buvo nedorybė. ¹⁷ Širdyje sau tariau: „Ir teisuolį, ir nedorėlį teis Dievas, nes yra paskirtas laikas kiekvienam reikalui ir kiekvienam įvykiui“. ¹⁸ Tada apie žmones širdyje sau tariau: „Tai Dievo kelias juos ištirti ir parodyti, kad savyje jie yra tik gyvuliai. ¹⁹ Juk likimas žmonių ir likimas gyvulių yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes jie turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus neviršija gyvulio, nes abu yra nykstantis rūkas. ²⁰ Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių ir į dulkes jiedu abu sugrįžta. ²¹ Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas nueina į žemę? ²² Suvokiau tad, kad nėra nieko geresnio žmogui, kaip rasti pasitenkinimą iš savo užsiėmimo, nes tai yra jo dalia. Kas jam leis pamatyti, kas po jo bus?

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>