¹ Tada Jobas atsakė. Jis tarė:

² „Taip, aš žinau, kad šitaip yra:

bet kaip gali žmogus būti teisus prieš Dievą?

^3 [i1]Jei kas užsispirtų į teismą su juo stoti,

negalėtų atsakyti jam nė į vieną kaltinimą iš tūkstančio.

⁴ Jis yra išmintingos širdies, galingas savo jėga, –

kas kada nors jam priešinosi

ir išliko sveikas?

⁵ Jis perkelia kalnus jiems nežinant,

nuverčia juos, kai supyksta;

⁶ pajudina iš vietos žemę,

ir jos šulai sudreba.

⁷ Jis sako saulei: 'Netekėk!'

ir žvaigždėms: 'Nešvieskite!'

⁸ Jis vienas padėjo dangaus skliautą į vietą

ir žengia Jūros bangomis.

⁹ Jis padarė Grįžulo Ratus ir Šienpjovius,

Sietyną ir pietų skliauto žvaigždynus.

¹⁰ Jis nuveikia didžius darbus, –

suprasti jų neįmanoma, –

daugiau nuostabių darbų,

nei gali žmogus suskaičiuoti.

¹¹ Štai jis praeina pro šalį,

bet aš jo nematau;

jis pražingsniuoja,

bet aš jo nepajuntu.

¹² Tikėk manimi, jis atima –

ir kas gali jam uždrausti?

Niekas negali jo klausti: 'Ką tu darai?'

¹³ Dievas neslopina savo pykčio;

po juo kniūbsčia tebeguli Rahabo kariauna.^[i2]

¹⁴ Kaip tad galiu aš jam atsakyti

ar žodžiais jam priešgyniauti?

¹⁵ Nors ir esu teisus, negaliu jam atsakyti;

aš maldaučiau savo teisėją pasigailėjimo.

¹⁶ Jeigu į jį kreipčiausi ir jis teiktųsi atsakyti,

netikiu, kad jis klausytųsi mano žodžių.

¹⁷ Juk mane jis audra plėšo

ir mane žaizdomis nusėja be priežasties.

¹⁸ Atsikvėpt man neleidžia,

aitrina mane kartėliu.

¹⁹ Jeigu tai jėgų išbandymas,

Dievas sako: 'Štai aš!'

Jei tai teismo klausimas –

kas gali pašaukt jį stoti į teismą?

²⁰ Nors ir esu nekaltas,

mano burna pasmerktų mane;

nors esu be priekaištų,

jis durtų pirštu į mano ydas.

²¹ Esu be priekaištų? Nė pats to nebežinau;

aš nebenoriu gyventi!

²² Tai vis tiek pat! Užtat ir sakau:

'Abu – ir nekaltą, ir kaltą – jis sunaikina!'

²³ Nelaimei staiga atnešus žūtį,

jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos.

²⁴ Žemė atiduota į nedorėlių rankas;

jos teisėjų rankas jis uždengia.

Jeigu ne jis, kas tad?

²⁵ Mano dienos eiklesnės už bėgiką,

prabėga ir laimės man neatneša.

²⁶ Jos praskuba kaip nendrinės valtelės,

kaip erelis, leisdamasis žemyn ant grobio.

²⁷ Jei sakau: 'Užmiršiu savo skundą,

atsikratysiu savo liūdno veido

ir būsiu linksmas', –

^28 [i3]baisu darosi dėl visos mano kančios,

nes žinau, kad tu manęs neišteisinsi.

²⁹ Jeigu turiu būti laikomas kaltu,

kam tad turėčiau veltui stengtis?

^30 [i4]Jei net apsiplaučiau sniegu

ir nusivalyčiau rankas šarmu,

³¹ tu taip panardintumei mane į purvus,

kad net mano drabužiai manimi bjaurėtųsi.

³² Juk jis nėra mirtingas, panašus į mane,

kad galėčiau jam atsakyti

ar stoti kartu į teismą!

³³ O, kad atsirastų taikintojas

savo rankai uždėti ant mudviejų!

³⁴ Tenuima nuo manęs savo rykštę,

tenegąsdina manęs daugiau jo klaikas.

³⁵ Tada kalbėčiau jo nebijodamas,

nes žinau, kad šitoks nesu“.^[i5]

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>