Antrasis pranašavimas Babilonui 1 Taip kalbėjo VIEŠPATS. Štai! Pakelsiu Babilonui nuožmų vėją ir Leb-Kamai[i1] gyventojams. 2 Pasiųsiu vėtytojus į Babiloną, kad jį išvėtytų ir nuniokotų jo kraštą. Ai, jie puls jį nelaimės dieną iš visų pusių! 3 Tenetempia kilpininkas savojo lanko ir tenesigiria savo krūtinės šarvais! Nesigailėkit jo jaunų vyrų, sunaikinkit visą jo kariuomenę! 4 Nukauti jie gulės Kaldėjos krašte, sužeisti – jo gatvėse. 5 Izraelio ir Judo karalystės nebuvo paliktos jų Dievo, Galybių VIEŠPATIES, našlėmis, nors jų kraštas buvo pilnas nusikaltimų Izraelio Šventajam. 6 Bėkite iš Babilono, tegelbsti kiekvienas savo gyvybę! Nežūkit dėl jo kaltės, nes dabar yra VIEŠPATIES keršto metas, – jis atmoka jam, ko užsipelnė. 7 Babilonas buvo auksinė taurė VIEŠPATIES rankoje, nugirdanti visą žemę. Tautos gėrė jos vyno ir todėl išėjo iš proto. 8 Staiga krito Babilonas ir buvo sutriuškintas: apraudok jį! Atneškit balzamo jo žaizdai, galbūt ji dar išgydoma. 9 'Mėginome Babiloną gydyti, bet jis nepagydomas. Palikit jį! Grįžkim kiekvienas į savo kraštą!' Taip, jo teismas pasiekė dangų, pakilo iki pat debesų. 10 VIEŠPATS parodė mūsų teisumą, – ateikit, paskelbkime Zione, ką padarė VIEŠPATS, mūsų Dievas. 11 Aštrinkite strėles, pripildykite strėlines! VIEŠPATS pažadino Medijos karalių[i2] dvasią, nes nutarė sunaikinti Babiloną. Ai, tai VIEŠPATIES kerštas, – kerštas už jo Šventyklą. 12 Iškelkite mūšio vėliavą prie Babilono sienų! Padidinkite sargybą, pastatykite sargybinius, ruoškit pasalas, nes VIEŠPATS nutarė ir įvykdė, ką buvo kalbėjęs apie Babilono gyventojus. 13 Tu, kuri gyveni prie galingų vandenų, esi paskendusi turtuose, atėjo tavo galas, – tavo gyvenimo siūlas nutrauktas. 14 Galybių VIEŠPATS prisiekė pats savimi: 'Ai, užleisiu tave kareiviams kaip skėriais, – tave drebins jų pergalės šauksmai'. Himnas Dievui 15 ... Savo galybe jis padarė žemę, savo išmintimi pasaulį sukūrė ir savo išmanymu išskleidė dangų. 16 Jam sugriaudus, kyla vandenų sąmyšis danguje; jis pakelia garus nuo žemės pakraščių. Lietų jis pripildo žaibų, vėją paleidžia iš savo svirnų. 17 Kiekvienas marusis yra kvailas ir neišmanėlis; visus auksakalius gėdina jų stabai, nes ką jie nulieja, yra melas, – neturi gyvybės. 18 Jie yra nieko neverti, juoko darbas, – jų bausmės metu jie žus. 19 Ne kaip šitie – {VIEŠPATS}Jokūbo dalia, nes jis yra tas, kuris visa padarė, – Izraelis yra gentis jo paveldo, Galybių VIEŠPATS – jo vardas. Viešpaties vėzdas ir kalnas 20 „Tu esi mano vėzdas, manasis kovos ginklas: tavimi daužau tautas, tavimi triuškinu karalystes. 21 Tavimi daužau žirgą ir raitelį, tavimi daužau kovos vežimą ir vežiką. 22 Tavimi daužau vyrą ir žmoną, tavimi daužau senį ir vaiką, tavimi daužau jaunuolį ir merginą. 23 Tavimi daužau piemenį ir jo kaimenę, tavimi daužau artoją ir jo jaučių jungą, tavimi daužau valdytoją ir jo parankinius. 24 Aš atmokėsiu jūsų akyse Babilonui ir visiems Kaldėjos gyventojams už visas blogybes, kurias jie padarė Zione, – tai VIEŠPATIES žodis. 25 Tikėk manimi! Aš esu prieš tave, niokotojų kalne, visos žemės niokotojau, – tai VIEŠPATIES žodis. – Aš ištiesiu savo ranką į tave, nuritinsiu tave nuo uolų ir paversiu perdegusiu kalnu. 26 Iš tavo griuvėsių nebus imamas nei kertinis akmuo, nei akmuo pamatams. Liksi amžina dykyne, – tai VIEŠPATIES žodis“. Tautos žygiuoja į Babiloną 27 „Duokite ženklą kraštui, pūskite ragą tautoms! Pašventinkite tautas karui su juo, pašaukite prieš jį visas karalystes – Araratą, Minį ir Aškenazą![i3] Paskirkite jo priešams vadą, rikiuokite žirgus kaip skėrių knibždynę. 28 Pašventinkite tautas karui su juo: Medijos karalių drauge su jo valdytojais bei visais jų parankiniais ir kiekvieną jam pavaldų kraštą. 29 Žemė dreba ir raitosi, nes išsipildo VIEŠPATIES užmojis Babilonui paversti Babilono kraštą tyrlaukiais, kur nėra nė gyvos dvasios. 30 Babilono galiūnai liovėsi kovoję, lindi savo tvirtovėse. Išseko jų drąsa, elgiasi kaip moterys. Dega jo pastatai, sulaužyti jo vartų skląsčiai. 31 Lekia pasiuntinys paskui pasiuntinį, šauklys paskui šauklį pranešti karaliui, kad visas jo miestas paimtas: 32 brastos užimtos, pelkės padegtos ir kareiviai apimti klaiko. 33 Nes taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Dukra Babilonas yra kaip klojimas per kūlę, dar truputis, ir ateis jos pjūties metas'“. Babilono nusikaltimas Jeruzalei 34 „Babilono karalius Nebukadnezaras surijo mane,[i4] sugriovė mane, padarė iš manęs tartum tuščią indą. Kaip slibinas prarijo mane, pripildė savo pilvą mano skanėstų, mane išvarė... 35 'Tebūna atkeršyta Babilonui už mano žaizdas!' – sakys Ziono miestas. 'Tebūna atkeršyta Kaldėjos žmonėms už mano kraują!'“ – sakys Jeruzalė. 36 O dabar taip kalbėjo VIEŠPATS: „Tikėk manimi! Aš ginsiu tavąją bylą, atkeršysiu už tave. Nusausinsiu jo jūrą, išsekinsiu jo šaltinį, – 37 Babilonas virs griuvėsių krūva, šakalų lindyne, siaubo reginiu ir pajuoka, be gyvo žmogaus. 38 Kaip liūtai jie drauge riaumos, kaip liūtukai jie urgs. 39 Jiems nerimstant, aš sutaisysiu gėrimą ir girdysiu juos, kol pralinksmės. Tuomet jie užmigs amžinu miegu ir niekad neatsibus, – tai VIEŠPATIES žodis. 40 Nuvesiu juos į skerdynių vietą kaip ėriukus, kaip avinus ir ožius“. Babilono likimas 41 Taip Šešakas buvo užimtas, į nelaisvę paimtas visos žemės gyrius! Kokiu pasibaisėjimu tapo Babilonas tautoms! 42 Jūra apsėmė Babiloną, – šniokščiančios bangos jį užliejo. 43 Jo miestai virto siaubo reginiu, sausros šalim ir tyrais, kur niekas negyvena nei joks marusis nekelia kojos. 44 „Aš nubausiu Babilone Belį ir ištrauksiu iš jo nasrų, ką buvo prarijęs. Daugiau niekad tautos pas jį nebeplūs, – sugriuvo Babilono siena! 45 Išeik iš jo, mano tauta! Gelbėkit kiekvienas savo gyvybę nuo VIEŠPATIES degančio pykčio!“ 46 Nuo šiol nenustokit drąsos ir nenuogąstaukit dėl gandų, kurie sklinda krašte, nes vienoks gandas ateina vienais metais, kitoks kitais, gandai apie smurtą krašte ir apie valdovą, kuris kovoja su valdovu. 47 „Tikėk manimi! Jau artėja dienos, kai aš nubausiu Babilono stabus. Jo visas kraštas bus sugėdintas, ir visi jo užmuštieji gulės jame. 48 Tuomet dangus ir žemė, – jie ir visa, kas juose, – džiūgaus dėl Babilono žuvimo, kai iš šiaurės ateis jo niokotojai“, – tai VIEŠPATIES žodis. 49 Taip, Babilonas turi žūti už Izraelio užmuštuosius, kaip visos žemės užmuštieji kad žuvo per Babiloną. 50 Jūs, pabėgėliai nuo kalavijo, skubėkit, negaiškit! Prisiminkit VIEŠPATĮ iš tolo, Jeruzalė teateina jums į širdį. 51 Esame sugėdinti, nes patyrėme pajuoką. Veidai iš gėdos mums kaista, nes svetimieji įėjo į mūsų VIEŠPATIES Namų šventovę. 52 „Todėl, tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš nubausiu jo stabus ir visame jo krašte dejuos sužeistieji. 53 Nors Babilonas ir pakiltų į dangų, nors ir įsitvirtintų galingoj aukštybėj, tačiau mano niokotojai jį pasieks, – tai VIEŠPATIES žodis“. 54 Klausykitės! Sklinda riksmas iš Babilono, baisus bildesys iš Kaldėjos krašto! 55 Ai, VIEŠPATS niokoja Babiloną, tildo jo siaubingą ūžesį. Šniokščia jo bangos kaip galingi vandenys, plinta jų siautėjantis ūžmas, 56 nes niokotojas atėjo į jį – į Babiloną. Jo galiūnai paimti nelaisvėn, lankai jų sulaužyti, nes VIEŠPATS yra atpildo Dievas, – jis tikrai atlygins. 57 „Taip nugirdysiu jo didžiūnus ir išminčius, jo valdytojus, parankinius ir galiūnus, kad jie užmigs amžinu miegu ir niekad nepabus, – tai žodis Karaliaus, kurio vardas – Galybių VIEŠPATS“. 58 Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: „Plačioji Babilono siena bus sulyginta su žeme, jo aukštieji vartai bus sudeginti ugnimi. Taigi tautos veltui triūsia ir gentys dėl liepsnų varginasi“. Pranašavimas pasiunčiamas į Babiloną 59 Reikalas, kurį pranašas Jeremijas patikėjo Mahsėjo sūnaus Nerijo sūnui Serajui,[i5] kai tas ėjo į Babiloną drauge su Judo karaliumi Zedekiju ketvirtaisiais jo valdymo metais. Serajas buvo stovyklų tvarkytojas. 60 [i6]Jeremijas atskiroje knygoje buvo aprašęs visas nelaimes, kurios turėjo ištikti Babiloną, ir visus anuos žodžius, kurie buvo užrašyti Babilonui. 61 Jeremijas tarė Serajui: „Kai pasieksi Babiloną, žiūrėk, kad perskaitytum garsiai visus šituos žodžius. 62 Tada tarsi: 'VIEŠPATIE, tu pats grasinai sunaikinti tą vietą taip, kad nei žmonės, nei gyvuliai joje nebegyventų, kad ji amžinai liktų tyrais'. 63 Pabaigęs skaityti knygą, pririšk prie jos akmenį, įmesk į Eufratą 64 ir tark: 'Taip Babilonas nuskęs! Nebepakils iš nelaimės, kurią jam atsiųsiu'“. {Iki „varginasi“ yra Jeremijo žodžiai.}[i7] | 
