BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2024 03 29 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Izaijo knygaSkyrius: 57

 Izaijo knyga
  
Iz 57

1 Teisusis žūva,

bet niekas to neima į širdį.

Geri žmonės paglemžiami,

ir niekas nesuvokia,

kad teisųjį paglemžė siautėjantis blogis.

2 Teisieji pasiekia ramybę, – randa poilsį

ant savųjų gultų, kas eina teisingu keliu.

Neištikima tauta

3 Bet jūs, burtininkės sūnūs,

svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys,

ateikite čionai!

4 Iš ko jūs šaipotės,

prieš ką jūs laidote gerklę,

kam rodote liežuvį?

Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos?

5 Jūs, kurie degate gašla ąžuolyne

ir po kiekvienu žaliu medžiu;

jūs, kurie pjaunate vaikus upių vagose

ir uolų plyšiuose?

6 Tavo dalis yra tarp slidžiųjų upės akmenų,[i1]

taip, jie yra tavo dalia.

Jiems liejai liejamąsias aukas ir aukojai atnašas!

Ar dėl šitų aukų aš galiu pasigailėti?

7 Ant aukšto ir didingo kalno sau gultą įsitaisei,

ir ten kopdavai aukos aukoti.

8 Už durų ir staktų

pasistatei savo nešvankųjį ženklą.

Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą,

į jį lipai ir jį padidinai.

Su jais, gultą mėgdama, sandėrį padarei,

kad jie būtų tau dažni priegulai, –

ir taip tenkinai savo gašlumą.

9 Tu ėjai pas Molechą[i2] nešina aliejumi

ir gausiai liejai kvapius tepalus.

Tu siuntei savo pasiuntinius[i3] toli,

vertei juos eiti net į patį Šeolą.

10 Nuo tolimo kelio labai pavargai,

bet niekados nepratarei: „Liausiuos!“

Surasdavai patenkinimo savo gašlumui,

todėl niekuomet ir nesisielojai.

11 Ir ko taip pabūgai?

Ko bijojai, kad tapai melagė?

Kodėl manęs neatsiminei, į širdį manęs neėmei?

Ar ne todėl, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs,

manęs tu nebijojai?

12 Aš parodysiu, koks yra tavo teisumas[i4]

ir kokie yra tavo darbai, –

tau jie nenaudingi.

13 Kai šauksies pagalbos,

tepadeda tau tavasis pulkas stabų!

Visus juos[i5] vėjas išnešios,

vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs.

Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą,

paveldės mano šventąjį kalną.

Bausmė ir atleidimas

14 Pasigirsta balsas:

„Tieskite, tieskite vieškelį!

Taisykite kelią, pašalinkite kliūtis

nuo kelio mano tautai!“

15 Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis,

kurio vardas – Šventasis, sako taip:

„Šventose aukštybėse gyvenu

ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais buvoju,

kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią

ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.

16 Aš nekaltinsiu amžinai,

nei visuomet pyksiu,

nes mano akivaizdoje dvasia išblėstų,

net ir gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau.

17 Dėl jo {Izraelio} kaltės pykau kurį laiką,

plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą,

bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu.

18 Mačiau, kuriuo keliu jis eina,

bet aš jį pagydysiu ir vesiu, –

paguosiu jį gausiai. Jo raudotojams

19 aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių.

Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! –

sako VIEŠPATS, – aš jį pagydysiu!“

20 Nedorėliai – kaip jūra, audros pašiaušta

ir negalinti nurimti.

Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus.

21 „Neras ramybės nedorėliai!“ – sako mano Dievas.

  
Išnašos:
1Iz 57,6: Slidūs akmenys: hebrajiškasis žodis turi tas pačias priebalses kaip ir žodis dalis. Užuot turėję Viešpatį savo dalimi (žr. Ps 16,5), izraeliečiai garbina akmens luitus, kuriuos jie paėmė iš upės vagos ir pasidarė iš jų stabus (žr. Jer 3,9). Izraeliečius užklups nelaimė, kuri, lyg staigus upės potvynis, nuneš į pražūtį ir mirtį be laidotuvių.
2Iz 57,9: Molechas: pagonių dievas.
3Iz 57,9: Pasiuntiniai: vaikai, kuriuos izraeliečiai pasiuntė pas Molechą kaip kruviną auką.
4Iz 57,12: ... teisumas: ironiška prasme.
5Iz 57,13: Visus juos: nedorėlius, minimus Iz 57,3-10.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Izaijo knygaSkyrius: 57