1 Ištarmė Damaskui:[i1] Tikėk manimi, Damaskas liausis buvęs miestas, – jis virs griuvėsiais. 2 Aroerio miestai bus ištuštėję, – priklausys jie kaimenėms, ten jos ramiai gulinės, nebus kam jų baidyti. 3 Efraimas[i2] praras savo tvirtoves, o Damaskas – karalystę. Aramo likutis turės tą pačią didybę, kaip ir izraeliečiai, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis! 4 Tą dieną Jokūbo didybė sunyks, jo apkūnumas bus suliesintas. 5 Tarsi tik glėbys šiaudų pjovėjui, kai jis ims pjūties metu dirvos derlių ar kai bus renkamos varpos Refajimų slėnyje.[i3] 6 Iš jo liks tik parinkos! Panašiai kaip raškant alyvmedį,[i4] užsilieka dvi ar trys alyvos pačioje viršūnėje, keturios ar penkios žemiau ant šakų, – tai žodis VIEŠPATIES, Izraelio Dievo. 7 Tą dieną žmonės kreips žvilgsnį į savo Kūrėją, jų akys kryps į Izraelio Šventąjį. 8 Jie nebežvelgs į aukurus, savo rankų darbus, nebesikliaus tuo, ką jų pirštai padarė šventaisiais stulpais[i5] ar smilkalų aukurais. 9 Tą dieną jų galingieji miestai bus tušti, kaip miestai, kuriuos paliko amoriečiai ir hivitai, pabūgę izraeliečių. Nusiaubti bus visi! 10 Nes pamiršai Dievą, kuris tave gelbsti, neatsimeni Uolos, savo priebėgos. Todėl veiski, jeigu nori, šventuosius sodus[i<6]> ir sodink juose svetimų vynuogių atžalas! 11 Nors ir užaugintum jas tą pačią dieną, kai sodinai, ir padarytum, kad kitą rytą tavo daigai pražystų, derlius pradings baisios nelaimės ir tikros pražūties dieną. 12 Ai, koks ūžmas nesuskaitomų tautų,[i7] jų šniokštimas tarsi marių mūša! Triukšmauja, ūžia tautos kaip galingos bangos – toks ūžmas tautų! 13 {Nerimsta, ūžia tautos, kaip šėlstantis potvynis}, bet VIEŠPATS pagrūmos joms, ir visos išlakstys, išsklaidytos bus, kaip išsklaido vėjas šapus kalnuose, kaip dulkių verpetą nuneša vėtra. 14 Koks klaikas vakare! Nors rytas dar neišaušo – jo jau nėra! Tokia dalia bus tų, kurie mus siaubia, toks likimas tų, kurie mus plėšia. | 
