1 Ištarmė apie Babiloną – Amozo sūnaus Izaijo regėjimas. 2 Ant plikos kalvos iškelkite ženklą, garsiai šaukite jiems,[i1] mokite jiems ranka, tegu jie eina į Didžiūnų vartus.[i2] 3 Savo pašventintiems kariams[i3] daviau įsakymą, savo šauniuosius gynėjus – galiūnus pašaukiau, kad įgyvendintų mano įniršį. 4 Įsiklausykite! Dundesys kalnuose, tarsi plauktų minios žmonių! Įsiklausykite! Ūžesys karalystėse, – renkasi tautos! Galybių VIEŠPATS rikiuoja pulkus karui! 5 Jie atžygiuoja iš tolimo krašto, iš anapus akiračio, – VIEŠPATS ir jo pykčio įrankiai – nuniokoti visos žemės. 6 Vaitokite, nes VIEŠPATIES diena[i4] jau arti, ji ateis kaip sunaikinimas iš Visagalio. 7 Dėl to visų rankos svyra, kiekviena širdis tirpsta 8 iš siaubo. Skausmai ir kančios juos apims, raitysis kaip gimdyvė. Apstulbę vienas į kitą žvelgs, jų veidai degs iš gėdos. 9 Tikrai! VIEŠPATIES diena ateina, pilna įniršio ir degančio pykčio, pavers kraštą tyrlaukiais, sunaikins jame nusidėjėlius! 10 Nes dangaus žvaigždės ir žvaigždynai šviesos nebeduoda, teka saulė užtemusi, nebešvyti mėnulis. 11 Nubausiu pasaulį už jo blogį ir nedorėlius už jų kaltę. Sutramdysiu įžūliųjų didystę, pažeminsiu tironų įžūlybę. 12 Padarysiu mariuosius retesnius nei grynasis auksas, žmones – retesnius negu auksas Ofyro.[i5] 13 Tada aš sudrebinsiu dangų, – žemė bus išjudinta iš savo vietos nuo Galybių VIEŠPATIES įniršio tą jo degančio pykčio dieną. 14 Tada lyg gazelė, medžiotojo vejama, kaip banda be kerdžiaus jai ganyti, – kiekvienas atsigręš į savo tautą, kiekvienas bėgs į savo kraštą. 15 Kas tik bus pagautas, bus nudurtas, – visi, kurie bus pagauti, kris nuo kalavijo. 16 Jų kūdikiai bus sutraiškyti jųjų akyse, jų namai bus išplėšti, jų žmonos išniekintos. 17 Štai aš kurstau prieš juos medus, – jiems sidabras neturi vertės, auksu jie nesidžiaugia. 18 Jų lankai išguldys jaunus vyrus, jiems kūdikių nebus gaila, jie nepaliks gyvų vaikų. 19 Babilonas, karalysčių pažiba, kaldėjų šlovė ir pasididžiavimas, bus Dievo sunaikintas kaip Sodoma ir Gomora. 20 Niekas jame nebeįsikurs, niekas jame nebegyvens per kartų kartas. Ten joks arabas neskleis palapinės, ten piemenys neguldys savo kaimenių. 21 Vien dykumų žvėrys ten gulsis, namai bus pilni pelėdų. Ten veisis stručiai, ten šokinės satyrai.[i6] 22 Dykumų žvėrys stūgaus jo rūmuose, šakalai kauks jo puošniose menėse. Jo valanda jau čia pat, jo dienos jau suskaitytos. | 
