¹ Pranašo^[i1] Habakuko malda. Pagal raudos melodiją.

² VIEŠPATIE, girdėjau apie tavo gyrių,

esu apstulbęs, VIEŠPATIE, nuo tavo darbų.

Atnaujink jį mūsų laikais,

padaryk jį žinomą mūsų laikais!

Būk gailestingas, net kai pyksti!

^3 [i2]Dievas atėjo iš Temano,^[i3]

Šventasis iš Parano kalno^[i4].

(Sela – pauzė)

Jo garbė pripildė dangų,

ir žemė buvo sklidina jo garbės.

⁴ Žėresys kaip saulė;

spinduliai švysčiojo iš jo rankos, –

iš ten, kur slypi jo galybė.

⁵ Maras žygiavo pirm jo,

o mirtis sekė įkandin.

⁶ Kai sustojo, supurtė žemę;

kai pažvelgė, drebėjo tautos.

Amžinieji kalnai skeldėjo;

palei jo senuosius kelius

įdubo pirmykštės kalvos.

⁷ Mačiau nelaimės užpultas Kušano palapines,

virpančias midjaniečių krašto palapinių dangas.

⁸ Argi užsidegė tavo pyktis ant upių, VIEŠPATIE?

Nejau tavo įniršis virė ant upių

ir įpykis ant jūros,

kai valdei savo žirgus,

vežei karo vežimus į pergalę?

⁹ Švytavai iš dėklo ištrauktu lanku,

tavo žodžio prisotintos buvo strėlės.

(Sela – pauzė)

Upėmis vagojai žemę.

¹⁰ Kalnai, tave matydami, drebėjo;

pratrūko liūties srautas;

suriaumojo jūrų bedugnė.

Saulė iškėlė aukštai savo rankas,

¹¹ mėnulis sustojo savo didingoje buveinėje

nuo šviesos tavo eiklių strėlių,

nuo spindesio tavo žaibuojančios ieties.

¹² Įniršęs per žemę žengei,

įpykęs sutrypei tautas.

¹³ Išėjai gelbėti savo tautos,

gelbėti savo pateptojo.^[i4]

Sutriuškinai galvą nedorųjų namų,

apnuoginai juos nuo pamatų ligi stogo.

(Sela – pauzė)

¹⁴ Pervėrei jo paties strėlėmis

galvą jo karių,

ėjusių kaip viesulas mūsų išblaškyti,

džiūgavusių, kad galės praryti

besislapstančius vargšus.

¹⁵ Savo žirgais sutrypei jūrą,

išjudinai galingus vandenis.

¹⁶ Girdžiu ir drebu visu kūnu;

išgirdus balsą, mano lūpos virpa.

Pašlijo mano kaulai,

netikri tapo mano žingsniai.

Vis dėlto ramiai laukiu dienos,

kuri atneš nelaimę

mus puolančiai tautai.

¹⁷ Nors figmedis nežydėtų

ir nebūtų vaisių ant vynmedžių;

nors alyvmedis neneštų derliaus

ir laukai neduotų maisto;

nors avių kaimenė dingtų iš avidės

ir galvijų banda iš tvarto,

¹⁸ tačiau aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE,

džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano.

¹⁹ Mano stiprybė – Dievas VIEŠPATS, –

jis daro mano kojas kaip stirnų

ir leidžia man žengti aukštumomis.

(CHORO VADOVUI: PALYDINT STYGINIAMS INSTRUMENTAMS)

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>