Mordekajo malda 1 Tada Mordekajis, atsimindamas visa, ką VIEŠPATS buvo padaręs, meldėsi VIEŠPAČIUI, 2 tardamas: „VIEŠPATIE Dieve, visagalis Karaliau, visata yra tavo galioje! Nėra kas galėtų tau pasipriešinti, kai tu nori išgelbėti Izraelį. 3 Tu padarei dangų ir žemę ir visa, kas nuostabu po dangumi. 4 Tu esi visatos VIEŠPATS! VIEŠPATIE, nėra kas galėtų tau atsispirti! 5 Tu visa žinai! Tu žinai, VIEŠPATIE, kad ne įžūlumas, ne puikybė, ne tuščia garbė paskatino mane daryti, ką padariau, – atsisakyti pulti kniūbsčia prieš išdidųjį Hamaną. 6 Noriai būčiau bučiavęs jo kojų padus Izraeliui išgelbėti. 7 Bet tai padariau, idant nestatyčiau žmogaus garbės aukščiau už Dievo garbę. Nepulsiu kniūbsčia nė prieš vieną, tik, VIEŠPATIE, prieš tave. Ne iš puikybės taip elgiuosi! 8 Dabar tad, VIEŠPATIE Dieve, Karaliau, Abraomo Dieve, pasigailėk savo tautos, nes mūsų priešai rengia mums pražūtį ir nori sunaikinti tavo senąjį paveldą. 9 Neatstumk savo dalies, kurią atpirkai sau iš Egipto žemės. 10 Išklausyk mano maldą, pasigailėk savo paveldo ir paversk mūsų gedulą džiaugsmu, kad išliktume gyvi, VIEŠPATIE, giesme šlovintume tavo vardą. Nenutildyk burnos tų, kurie tave šlovina!“ 11 Ir visas Izraelis šaukė iš visų jėgų, nes mirtis įžūliai žiūrėjo jiems į akis. Esteros malda 12 Ir karalienė Estera, mirtino sielvarto apimta, šaukėsi VIEŠPATIES. 13 Nusivilkusi savo puošnius drabužius, apsivilko skurdo ir gedulo apdaru. Vietoj brangių kvepalų apibarstė sau galvą pelenais ir atmatomis. Savo kūną ji nepaprastai marino. Visi šventiški papuošalai buvo padėti į šalį, ir jos plaukai buvo labai sutaršyti. 14 Ji maldavo VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, tardama: „Mano VIEŠPATIE, mūsų Karaliau, tu esi Vienintelis! Padėk man, esu viena, neturiu kas man padėtų, išskyrus tave, 15 nes į savo rankas imu savo gyvastį. 16 Nuo mažumės girdėjau savo šeimos skreite, kad tu, VIEŠPATIE, išsirinkai Izraelį iš visų tautų, o mūsų tėvus ir visų jų protėvius būti tavo amžinu paveldu ir kad įvykdei visus jiems duotus pažadus. 17 Bet dabar mes esame nusidėję tau, ir tu esi atidavęs mus į rankas mūsų priešams, 18 nes mes garbinome jų dievus. VIEŠPATIE, tu esi teisus! 19 Mūsų karti vergija jų nepatenkina: jie yra savo stabams pažadėję[i1] 20 panaikinti tavo lūpomis ištartą įsaką, sunaikinti tavo paveldą, nutildyti burną tų, kurie tave šlovina, užgesinti tavo Namų ir aukuro garbę, 21 atverti burną pagonių jų stabų garbei ir amžinai dievinti mirtingą karalių. 22 VIEŠPATIE, nepalik savo skeptro tiems, kurie yra niekas. Neleisk jiems džiaugtis mūsų žūtimi, nugręžk jų sąmokslą prieš juos pačius ir padaryk pamoką iš žmogaus, kuris visa tai pradėjo. 23 Rūpinkis mumis, VIEŠPATIE! Mums, šio sielvarto ištiktiems, apsireikšk! Duok man drąsos, dievų Karaliau ir visų galybių Valdove! 24 Įdėk įtaigius žodžius man į burną, kai būsiu pas liūtą, ir nuteik jo širdį taip nekęsti mūsų priešo, kad gautų galą jis ir visi, kurie jam pritaria! 25 Išgelbėk mus savo ranka ir ateik man padėti, nes esu viena ir neturiu kito, vien tik tave, VIEŠPATIE! Tu visa žinai. 26 Žinai tad, jog nekenčiu nedorėlių garbės ir bjauriuosi lova neapipjaustytųjų ar bet kokio svetimtaučio. 27 Žinai tad, jog esu priversta, jog bjauriuosi didybės ženklu, esančiu man ant galvos, kai pasirodau dvare. Bjauriuosi juo tarsi nešvariu skuduru, – jo nenešioju savo laisvomis dienomis. 28 Tavo tarnaitė nėra niekad valgiusi prie Hamano stalo nei džiūgavusi karaliaus puotoje ar gėrusi liejamųjų aukų vyno.[i2] 29 Nuo tos dienos, kai buvo čia atvesta, iki šiol tavo tarnaitė nėra turėjusi kito džiaugsmo, vien tik tave, VIEŠPATIE, Abraomo Dieve. 30 Dieve, kurio galybė visus nustelbia, išgirsk bevilčių balsą, išgelbėk mus iš nedorėlių rankos ir apsaugok mane nuo baimės“. | 
