| 1 Mak 15 | Antiocho laiškas Simonui 1 Karaliaus Demetrijaus sūnus Antiochas[i1] atsiuntė laišką iš jūros salų Simonui, kunigui bei žydų etnarchui, ir visai tautai. 2 Toks buvo jo turinys: „Karalius Antiochas Simonui, vyriausiajam kunigui bei žydų etnarchui, ir žydų tautai. Džiugus pasveikinimas! 3 Kadangi keletas niekšų pasigrobė mūsų protėvių karalystę, o aš esu nutaręs pareikšti į tą karalystę teises, kad atkurčiau ją, kaip ji yra anksčiau buvusi, ir esu sutelkęs dideles samdytų kareivių pajėgas bei apginklavęs daugybę karo laivų, 4 ir esu pasirengęs išsikelti į savo kraštą, kad galėčiau nubausti tuos, kurie sunaikino mūsų kraštą bei nuniokojo daugybę miestų mano karalystėje, 5 dabar tad aš patvirtinu tau atleidimą nuo visų mokesčių, suteiktą tau prieš mane buvusių karalių, ir visas lengvatas, kurias jie yra tau suteikę. 6 Aš suteikiu tau leidimą kalti savo paties monetas savo kraštui. 7 Jeruzalė ir šventovė turi būti laisvos. Visi ginklai, kuriuos pasidirbai, ir tvirtovės, kurias pasistatei ir dabar valdai, liks tavo nuosavybė. 8 Visos tavo skolos karaliaus iždui, dabartinės ar būsimos, yra dovanojamos nuo šiol visam laikui. 9 Be to, kai atgausime savo karalystę, mes suteiksime tokią didžią garbę ir tau, ir tavo tautai, ir Šventyklai, kad jūsų garbė bus žinoma visoje žemėje“. 10 Šimtas septyniasdešimt ketvirtaisiais metais[i2] Antiochas leidosi į žygį ir išsikėlė į savo protėvių šalį. Visos ginkluotos pajėgos pas jį taip susitelkė, kad Tryfonui jų mažai teliko. 11 Antiocho vejamas, Tryfonas nubėgo į Dorą[i3] prie jūros, 12 nes jis žinojo, kad jį buvo užgriuvusios didelės nelaimės ir kad jo pajėgos buvo jį palikusios. 13 Antiochas tad pasistatė stovyklą prie Doro su šimtu dvidešimčia tūkstančių kareivių ir aštuoniais tūkstančiais raitelių. 14 Jam puolant miestą, laivai parėmė mūšį iš jūros pusės. Taigi Antiochas puolė miestą iš sausumos ir iš jūros, neleisdamas niekam nei įeiti, nei išeiti. Atnaujinama sąjunga su romėnais 15 Tuo tarpu Numenijus su savo palyda parvyko iš Romos, atgabendamas laiškus karaliams ir šalims: 16 „Lucijus,[i4] romėnų konsulas, karaliui Ptolemėjui. Džiugus pasveikinimas! 17 Žydų pasiuntiniai atvyko pas mus kaip mūsų draugai ir sąjungininkai atnaujinti senos mūsų draugystės ir sąjungos. Jie buvo atsiųsti vyriausiojo kunigo Simono bei žydų tautos 18 ir atnešė tūkstantį minų sveriantį auksinį skydą. 19 Todėl mes nutarėme parašyti jums, įvairiems karaliams ir šalims, įspėdami nedaryti jiems skriaudos, nekelti karo prieš juos ar jų miestus, ar jų kraštą, ir nesidėti į sąjungą su tais, kurie su jais kariauja. 20 Mes nutarėme priimti iš jų tą auksinį skydą. 21 Taigi jeigu kas nors iš niekšų, ieškodami prieglaudos, yra atbėgę iš jų krašto pas jus, perduokite juos vyriausiajam kunigui Simonui, kad jie būtų nubausti pagal jų įstatymą“. 22 Konsulas parašė panašius laiškus karaliui Demetrijui ir Atalui,[i5] ir Ariaratui,[i6] ir Arsakui,[i7] 23 ir visoms šalims, įskaitant Sampsamą, Spartą, Delosą, Myndosą, Sikyoną, Kariją, Samosą, Pamfiliją, Lykiją, Halikarnasą, Rodesą, Faselį, Kosą, Sidą, Aradosą, Gortyną, Knidą, Kiprą ir Kirenę. 24 Laiško nuorašas buvo atsiųstas ir vyriausiajam kunigui Simonui. Antiocho priešiškumas Simonui 25 Tuo tarpu karalius Antiochas, būdamas stovykloje prieš Dorą, be perstojo jį puolė, siųsdamas prieš jį savo pajėgas ir statydamas kovos pabūklus. Uždaręs mieste Tryfoną, užkirto kelią bet kam išeiti ar įeiti. 26 Ir Simonas atsiuntė du tūkstančius rinktinių vyrų padėti jam kariauti, aukso bei sidabro ir daug karinės aprangos. 27 Bet Antiochas atsisakė priimti pagalbą, sulaužė susitarimą, kurį jis anksčiau buvo padaręs su Simonu, ir tapo jam priešiškas. 28 Jis nusiuntė Atenobijų, vieną iš savo Bičiulių, su Simonu derėtis, tardamas: „Valdote Jopę, Gazarą ir tvirtovę Jeruzalėje. Tai yra mano karalystės miestai. 29 Nuniokojote jų žemes, esate padarę daug žalos kraštui, užvaldėte daug vietovių mano karalystėje. 30 Dabar tad atiduokite miestus, kuriuos esate pagrobę, ir duoklės mokestį vietovių, kurias esate užėmę už Judėjos ribų. 31 O jei ne, mokėkite man penkis šimtus sidabrinių talentų už padarytą žalą ir kitus penkis šimtus talentų miestų duoklės mokesčio. Kitaip mes ateisime ir su jumis kariausime“. 32 Taigi karaliaus Bičiulis Atenobijus atvyko į Jeruzalę. Pamatęs Simono didybę, auksines bei sidabrines taures jo indaujoje ir jo didingą palydą, Atenobijus buvo nustebintas. Kai jis perdavė Simonui karaliaus žodžius, 33 Simonas, jam atsakydamas, tarė: „Jokios svetimos žemės mes nesame užėmę nei svetimos nuosavybės nesame pagrobę. Mes atsiėmėme tik savo protėvių paveldą, kuris kadaise buvo iš mūsų neteisėtai priešų atimtas. 34 Dabar tad, turėdami palankią progą, mes atkakliai pareiškiame savo teisę į mūsų protėvių paveldą. 35 O dėl Jopės ir Gazaros, kurių tu reikalauji, tų vietų vyrai padarė labai daug žalos mūsų žmonėms ir kraštui. Už jas duosime šimtą talentų“. Atenobijus neatsakė jam nė žodžio, 36 bet, sugrįžęs piktas pas karalių, persakė jam tuos žodžius ir papasakojo apie Simono didybę, ir apie visa, ką jis buvo matęs. Tai girdint, karalių pagavo nuožmus pyktis. Pajūrio srities valdytojas vargina Judėją 37 Tuo tarpu Tryfonas pabėgo laivu į Ortosiją.[i8] 38 Karalius tad paskyrė Kendebėjų vyriausiuoju pajūrio srities valdytoju ir davė jam pėstininkų ir raitininkų. 39 Jam įsakė pradėti karo žygį prieš Judėją, atstatyti Kedroną,[i9] įtvirtinti jo vartus ir kovoti su žydų tauta, o pats karalius leidosi vytis Tryfoną. 40 Kendebėjus tad nužygiavo į Jamniją, pradėjo erzinti tautą, užpuldinėti Judėją, imti žmones į nelaisvę ir juos žudyti. 41 Kaip karalius buvo įsakęs, jis atstatė Kedroną ir apgyvendino – paliko jame raitelių bei pėstininkų įgulą, kad darytų išpuolius ir saugotų Judėjos kelius. |
