BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2024 03 28 Ketvirtad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 8

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 8

Skrynia atnešama į Šventyklą

1 [i1]Saliamono pašaukti, visi Izraelio seniūnai – visi giminių galvos ir izraeliečių protėvių namų vadai – susirinko pas karalių Saliamoną Jeruzalėje perkelti VIEŠPATIES Sandoros Skrynios iš Dovydo miesto, tai yra iš Ziono. 2 Visi Izraelio vyrai susirinko pas karalių Saliamoną į iškilmę Etanimų mėnesį, tai yra septintą mėnesį. 3 Susirinkus visiems Izraelio seniūnams, kunigai pakėlė Skrynią nešti. 4 Jie nešė VIEŠPATIES Skrynią, Susitikimo palapinę ir visus Palapinėje buvusius šventuosius reikmenis. Kunigai ir levitai juos nešė. 5 Tuo tarpu karalius Saliamonas ir visa pas jį priešais Skrynią susirinkusi Izraelio bendrija atnašavo tokią daugybę avių ir jaučių, kad nebuvo įmanoma nei suskaityti, nei apskaičiuoti.

6 Kunigai įnešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią į jos vietą po kerubų sparnais į vidinę Namų šventovę, Šventųjų Šventąją, 7 nes kerubai buvo išskleidę savo sparnus virš Skrynios vietos. Kerubai iš viršaus pridengė Skrynią ir jos kartis.[i2] 8 Kartys taip kyšojo, kad jų galai buvo matomi iš šventos vietos priešais Vidinę šventovę. Bet iš lauko jų matyti nebuvo įmanoma. Jos ten tebėra iki šios dienos. 9 Skrynioje buvo tik dvi akmeninės plokštės, kurias į ją buvo įdėjęs Mozė prie Horebo, kai VIEŠPATS sudarė su izraeliečiais Sandorą po jų išėjimo iš Egipto žemės.

10 Kunigams išėjus iš šventovės, debesis pripildė VIEŠPATIES Namus. 11 Kunigai nebegalėjo atlikti savo tarnybos dėl debesies, nes VIEŠPATIES šlovė pripildė VIEŠPATIES Namus. 12 Tada Saliamonas ištarė:

„VIEŠPATS pasirinko gyventi

neperžvelgiamoje tamsoje.[i3]

13 Nūn pastačiau tau didingus Namus –

vietą tau gyventi amžinai“.

Saliamono kalba žmonėms

14 Tada, visai Izraelio bendrijai stovint, karalius atsigręžė veidu į žmones ir palaimino visą Izraelio bendriją. 15 Jis tarė: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo ranka įvykdė, ką buvo pažadėjęs savo burna mano tėvui Dovydui, tardamas: 16 'Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, neišsirinkau miesto nė iš vienos Izraelio giminės statybai Namų, kuriuose gyventų mano vardas. Betgi išsirinkau Dovydą valdyti savo tautai Izraeliui'. 17 Mano tėvas Dovydas svajojo pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 18 Bet mano tėvui VIEŠPATS tarė: 'Gerai darei, kad svajojai pastatyti Namus mano vardui. 19 Tačiau ne tu Namus pastatysi, bet iš tavęs gimęs tavo sūnus pastatys Namus mano vardui'. 20 Nūnai VIEŠPATS įvykdė padarytą pažadą: aš tapau savo tėvo Dovydo įpėdiniu, įžengiau į Izraelio sostą, kaip VIEŠPATS pažadėjo, ir pastačiau Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 21 Ten aš paruošiau vietą Skryniai, kurioje yra VIEŠPATIES Sandora, jo sudaryta su mūsų protėviais, kai jis vedė juos iš Egipto žemės“.

Saliamono malda

22 Tada visos Izraelio bendrijos akivaizdoje Saliamonas atsistojo prieš VIEŠPATIES aukurą ir, pakėlęs rankas į dangų, 23 meldėsi: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kito Dievo kaip tu nėra nei danguje aukštai, nei žemėje po dangumi! Tu palaikai savo ištikimos meilės sandorą su savo tarnais, kurie yra tau ištikimi visa širdimi. 24 Tu palaikei sandorą, sudarytą su mano tėvu Dovydu, šią dieną ranka įvykdei, ką lūpom buvai pažadėjęs. 25 Todėl dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk mano tėvui, savo tarnui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: 'Nestigs tau niekad mano akivaizdoje įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo palikuonys žiūrės savo kelio ir elgsis mano akivaizdoje taip, kaip tu elgeisi mano akivaizdoje'. 26 Užtat dabar, Izraelio Dieve, tebūna įvykdytas tavo pažadas, kurį davei mano tėvui, savo tarnui Dovydui.

27 Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau! 28 Pažvelk maloniai į savo tarno maldą ir prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, išgirsk šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas kreipiasi šiandien į tave. 29 Težvelgia dieną ir naktį tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią tu sakei: 'Ten gyvens mano vardas!' – kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje. 30 Išgirsk maldavimus savo tarno ir maldavimus savo tautos Izraelio, kada tik melsis šioje vietoje. Išgirsk savo dangaus buveinėje, išklausyk ir atleisk!

31 Kada tik žmogus nusidės artimui, turės duoti priesaiką, kai ateis ir prisieks prieš tavo aukurą šiuose Namuose, 32 tada išgirsk danguje ir nedelsk duoti savo tarnams nuosprendį, pasmerkdamas kaltąjį bei skirdamas jo galvai bausmę už jo elgesį ir apgindamas teisųjį bei atlygindamas jam pagal jo teisumą.

33 [i4]Jeigu tavo tauta Izraelis būtų priešo nugalėta, nes ji tau nusidėjo, bet grįžtų vėl pas tave, šlovintų tavo vardą, siųstų tau maldą ir prašymą šiuose Namuose, 34 tada išklausyk danguje, atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę ir sugrąžink juos vėl į kraštą, kurį davei jų protėviams.

35 Jeigu dangus būtų uždarytas ir nebūtų lietaus dėl to, kad jie tau nusidėjo ir tu juos baudi, bet jie melstųsi šioje vietoje, šlovintų tavo vardą ir gręžtųsi nuo savo nuodėmės, 36 tada išklausyk danguje ir atleisk savo tarnų, savo tautos Izraelio, nuodėmę, pamokydamas juos tikrojo kelio, kuriuo jie turi eiti. Suteik lietaus savo kraštui, kurį davei savo tautai kaip paveldą.

37 Jeigu krašte kiltų badas ar maras, jeigu ištiktų amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešas apgultų juos kurioje nors krašto gyvenvietėje, – kokia tik būtų nelaimė ir kokia tik būtų liga, – 38 jeigu tuomet būtų kokia nors malda ar koks nors prašymas pavienio žmogaus ar visos tavo Izraelio tautos, pajutusių savo širdies nelaimę ir tiesiančių rankas šių Namų link, 39 tada išklausyk savo dangaus buveinėje, atleisk ir nedelsk veikti! Tik tu pažįsti visų žmonių širdis, suteik tad kiekvienam pagal jo elgesį. Žinodamas, kas yra kiekvieno žmogaus širdyje, taip elkis su jais, 40 kad jie garbintų tave per visą gyvenimą krašte, kurį tu davei mūsų protėviams.

41 Panašiai, kai svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateis iš tolimos šalies dėl tavo vardo, 42 nes jis išgirs apie tavo didį vardą, galingą kumštį ir ištiestą ranką; kai jis ateis melstis šiuose Namuose, 43 tada išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik visa, ko tavęs svetimtautis prašo. Taip visos žemės tautos pažins tavo vardą bei garbins tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir pripažins, kad tavo vardu yra vadinami Namai, kuriuos pastačiau.

44 Kai tavo tauta eis į mūšį su savo priešu, kad ir kuriuo keliu tu juos siųstum, ir jie melsis VIEŠPAČIUI,, atsigręžę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui, 45 tada išklausyk danguje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą.

46 O kai jie tau nusidės, juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, ir tu, supykęs ant jų, atiduosi juos priešams, kad būtų išvesti belaisviais į jų kraštą, tolimą ar artimą, 47 tačiau jie krašte, į kurį buvo nuvesti, paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs savo priešų krašte, tardami: 'Mes nusidėjome, užsitraukėme kaltę nedorai elgdamiesi', – 48 sugrįš pas tave visa širdimi ir siela krašte priešų, išvedusių juos į nelaisvę, melsis į tave, atsigręžę į savo kraštą, kurį tu davei jų protėviams, ir į Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui, 49 tada išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą 50 ir atleisk tau nusidėjusiai savo tautai visus jų nusikaltimus, kuriais jie tau nusižengė. Būk jiems gailestingas akivaizdoje tų, kurie išvedė juos į nelaisvę, kad būtų jiems gailestingi, 51 nes jie yra tavo paveldas ir tavo tauta, kurią tu išvedei iš Egipto, iš vidurio tos geležies lydyklos! 52 Tebūna atviros tavo akys prašymui tavo tarno ir prašymui tavo tautos Izraelio, išklausyk juos, kada tik jie tavęs šauksis. 53 Juk tu išskyrei juos iš visų žemės tautų būti tavo paveldu, kaip tu, Viešpatie DIEVE, pažadėjai per savo tarną Mozę, kai iš Egipto išvedei mūsų protėvius“.

Saliamonas palaimina tautą

54 Pabaigęs šią visą maldą ir šį prašymą VIEŠPAČIUI,, Saliamonas atsikėlė iš vietos priešais VIEŠPATIES aukurą, kur jis buvo atsiklaupęs į dangų ištiestomis rankomis. 55 Atsistojęs jis palaimino visą Izraelio bendriją, garsiai tardamas:

56 „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris davė savo tautai Izraeliui ramybę, kaip buvo pažadėjęs. Nė vienas žodis neliko neįvykdytas iš visų jo dosnių pažadų, duotų per savo tarną Mozę. 57 Tebūna VIEŠPATS, mūsų Dievas, su mumis, kaip buvo su mūsų protėviais. Tenepalieka mūsų ir teneatmeta. 58 Tepalenkia mūsų širdį į save, kad eitume visais jo keliais ir laikytumės jo įsakymų, įstatų ir įsakų, duotų mūsų protėviams. 59 Tebūna šie mano žodžiai, kuriais aš meldžiausi VIEŠPATIES akivaizdoje, arti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, dieną ir naktį, kad jis palaikytų savo tarną ir savo tautą Izraelį kasdienos reikaluose, 60 idant visos žemės tautos žinotų, kad tik VIEŠPATS yra Dievas ir kito nėra. 61 Būkite visa širdimi su Dievu, savo Dievu, elgdamiesi pagal jo įstatus ir laikydamiesi jo įsakymų, kaip šiandien“.

Aukos Šventyklą šventinant

62 Tada karalius ir visas Izraelis atnašavo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje. 63 Saliamonas atnašavo kaip bendravimo aukas VIEŠPAČIUI, dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi izraeliečiai pašventino VIEŠPATIES Namus. 64 Tą pačią dieną karalius pašventino kiemo vidurį, kuris buvo VIEŠPATIES Namų priekyje. Ten jis atnašavo deginamąsias aukas, grūdų atnašas ir riebiąsias bendravimo aukų dalis, nes varinis aukuras, stovintis VIEŠPATIES akivaizdoje, buvo per mažas sutalpinti deginamosioms aukoms, grūdų atnašoms ir riebiosioms bendravimo aukų atnašoms.

65 Taigi Saliamonas ir su juo visas Izraelis – didžiulė bendrija, žmonės nuo Lebo-Hamato iki pat Egipto upės, tuo metu šventė iškilmę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje per septynias dienas. 66 Aštuntą dieną jis paleido žmones eiti namo. Jie atsisveikino su karaliumi ir nuėjo į savo namus džiaugdamiesi ir linksma širdimi dėl viso gerumo, kurį VIEŠPATS buvo padaręs savo tarnui Dovydui ir savo tautai Izraeliui.

  
Išnašos:
11 Kar 8,1-8,11: Sandoros Skrynia atnešama į Šventyklą (žr. 2 Sam 6,12-15). Dovydo miestas, arba Zionas, buvo pietuose nuo Šventyklos – pietrytinėje miesto dalyje. Etanimų, arba Tišrio, mėnuo buvo rudens mėnuo (rugsėjo–spalio mėnesių dalys). Taigi Šventyklos šventinimas buvo nukeltas vienuolika mėnesių (žr. 1 Kar 6,38) ir sujungtas su rudens Naujųjų metų švente, svarbia religine iškilme.
21 Kar 8,7: Apie kerubus žr. 1 Kar 6,23-28. Skrynia buvo nešama ant karčių.
31 Kar 8,12: ... neperžvelgiamoje tamsoje: vidinė šventovė, Šventų Šventoji vieta, neturėjo langų ir buvo visiškai tamsi.
41 Kar 8,33-8,53: Šios nuorodos į izraeliečių tremtį yra vėlesni intarpai į Saliamono kalbą. Jos siejamos su Babilonijos tremtimi, kurią izraeliečiai išgyveno keturiais šimtmečiais vėliau.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 8