¹ Kai Izraelis buvo vaikas,

aš jį pamilau

ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.

² Juo daugiau juos šaukiau,

juo labiau jie traukėsi nuo manęs,

aukodami Baalams

ir degindami smilkalus stabams.

³ Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti,

savo rankomis juos nešiojau,

tačiau jie nepripažino,

kad aš jais rūpinausi.

⁴ Siejau juos su savimi žmogiškais saitais,

meilės ryšiais.

Buvau jiems kaip tie,

kurie glaudžia kūdikius prie skruosto.

Nusileidau ligi jų,

kad juos pamaitinčiau.

⁵ Jiems nebereikės grįžti į Egiptą;

Asirija bus jų karalius,

nes jie atsisakė grįžti pas mane.

⁶ Kalavijas siautėja jų miestuose,

naikina jų vartų sijas,

ryja juos dėl jų sąmokslų.

⁷ Mano tauta atkakliai gręžiasi nuo manęs.

Jie maldaus dėl jiems uždėto jungo,

bet niekas jo nepakels.

⁸ Efraimai, kaip galiu tave atmesti?

Izraeli, kaip galiu tave apleisti?

Negi galiu padaryti tave kaip Admą^[i1]

ar pasielgti su tavimi kaip su Ceboimais^[i2]?

Mano širdis neleidžia man to padaryti!

Mano gailestingumas tau per stiprus!

⁹ Nebausiu tavęs degančiu įniršiu,

nebenaikinsiu Efraimo,

nes aš esu Dievas, o ne žmogus;

aš esu Šventasis tarp jūsų

ir su pykčiu neateisiu.

¹⁰ Jie eis paskui VIEŠPATĮ,

riaumojantį tarsi liūtą.

Kai jis riaumos,

jo vaikai drebėdami rinksis iš vakarų.

¹¹ Jie rinksis drebėdami

tarsi paukščiai iš Egipto,

tarsi balandžiai iš Asirijos krašto;

aš sugrąžinsiu juos į namus“, ­

tai VIEŠPATIES žodis.