¹ Ak! Kruvinasis miestas skendi apgaulėje,

kupinas grobio; nėra galo jo grobimui!

² Botagai pliaukši, ratai darda,

žirgai šuoliuoja, karo vežimai tarška!

³ Raiteliai puola,

švytruoja kalavijai, žaibuoja ietys!

Šūsnys žuvusiųjų,

krūvos lavonų, nesuskaičiuojami užmuštieji;

klumpama ant kūnų!

⁴ Dėl gausiai ištvirkaujančios kekšės,

patrauklios kerėjimo valdovės,

tautas pavergusios savo ištvirkavimais,

o gentis ­ kerėjimu,

⁵ tikėk manimi, atėjau prieš tave, ­

tai Galybių VIEŠPATIES žodis. ­

Užversiu tau sijoną ant galvos,

parodysiu tavo nuogumą tautoms

ir tavo gėdą karalystėms.

⁶ Apmėtysiu tave nešvarumais,

sudarkysiu tave

ir paversiu tave siaubo reginiu.

⁷ Kas tik pamatys tave,

tas trauksis nuo tavęs ir sakys:

‘Sunaikinta Ninevė! Kas ją apraudos?’

Kur rasiu, kas tave paguostų?

⁸ Argi tu geresnė už No Amoną^[i1],

sėdėjusį prie Nilo,

apsuptą iš visų pusių vandenų?

Jūra buvo jo pylimai,

o vandenys ­ sienos.

⁹ Kušas buvo jo stiprybė

ir Egiptas, ir nesuskaičiuojami kiti.

Jam padėjo Putas ir libiai.

¹⁰ Tačiau jis buvo ištremtas ir išėjo į nelaisvę;

net jo mažyliai buvo ištaškyti

prie kiekvieno gatvės kampo;

burtai buvo mesti ir dėl jo kilmingųjų,

ir visi didikai buvo surakinti grandinėmis.

¹¹ Ir tu būsi girta,

visiškai apsvaigusi;

ir tu ieškosi apsaugos nuo priešo.

¹² Visos tavo tvirtovės ­ kaip figmedžiai

su ankstyvosiomis figomis;

kam nors juos papurčius,

figos krinta į valgančiojo burną.

¹³ Žiūrėk! Tavo kariai

kaip moterys.

Tavo krašto vartai

patys atsivėrė tavo priešams,

ugnis surijo tavo vartų velkes.

¹⁴ Prisisemk vandens apgulos metui,

sustiprink įtvirtinimus;

lipk į purvą, mink molį,

pasidirbk kietų plytų!

¹⁵ Ten surys tave ugnis,

paguldys tave kalavijas;

jie surys tave kaip skėrių vikšrus.

Dauginkitės kaip skėrių vikšrai,

dauginkitės kaip skėriai!

¹⁶ Prisidarei sau pirklių daugiau

negu danguje yra žvaigdžių.

Skėriai išsirita

ir nuskrenda.

¹⁷ Tavo didžiūnai ­ kaip skėriai,

tavo raštvedžiai ­ kaip skėrių spiečiai,

nutupiantys ant tvorų šaltą dieną.

Saulei patekėjus, jie nuskrenda,

ir nėra, kas žinotų,

kur jie dingo.

¹⁸ Snaudžia tavo ganytojai,

Asirijos karaliau,

atgulė poilsio tavo kilmingieji.

Tavo žmonės išblaškyti kalnuose,

ir nėra kam jų surinkti.

¹⁹ Nepagydomas tavo sužalojimas,

mirtina tavo žaizda.

Kas tik girdi šią žinią apie tave,

tas ploja rankomis.

Juk kas nėra patyręs

tavo negailestingo žiaurumo?“