¹ Aš tariau:

„Klausykitės, Jokūbo vadai,

Izraelio namų valdovai!

Jūs turėtumėte žinoti, kas teisinga!

² Bet jūs nekenčiate to, kas gera,

ir mylite tai, kas pikta;

jūs lupate nuo mano žmonių odą

ir raumenis nuo jų kaulų.

³ Jūs ėdate mano tautos kūną,

nudiriate jiems odą,

į gabalus laužote jų kaulus,

kapojate juos kaip puode,

kaip mėsą katile.“

⁴ „Kada nors jie šauksis VIEŠPATIES,

bet jis neatsilieps,

paslėps nuo jų savo veidą tuo metu,

nes jie nedorai elgėsi.“

⁵ Taip kalba VIEŠPATS apie pranašus,

klaidinančius mano tautą,

šaukiančius: „Taika!“,

kai turi ko pavalgyti,

bet skelbiančius karą tiems,

kurie nieko nekiša jiems į burnas.

⁶ Todėl ateis jums naktis,

ir jūs negalėsite regėti,

bus jums tamsu,

ir negalėsite burti.

Pranašams nusileis saulė

ir aptems diena.

⁷ Regėtojai bus sugėdinti,

žyniai apstulbinti.

Sumišę jie dengsis lūpas,

nes Dievas neatsiliepia.

⁸ O aš,

aš pertekęs jėgų,

VIEŠPATIES Dvasios, teisingumo ir drąsos

skelbti Jokūbui apie jo nusikaltimą

ir Izraeliui apie jo nuodėmę.

⁹ Tad išklausykite tai, Jokūbo namų valdovai

ir Izraelio namų vadai!

Jūs neapkenčiate teisingumo

ir iškraipote visa, kas tiesu!

¹⁰ Jūs statote Sioną krauju

ir Jeruzalę neteisingumu!

¹¹ Jos valdovai teisia už kyšį,

jos kunigai moko už užmokestį,

jos pranašai buria už pinigą,

bet jie šaukiasi VIEŠPATIES

ir sako: „Tikrai VIEŠPATS yra su mumis!

Mūsų nepasieks jokia nelaimė.“

¹² Todėl per jūsų kaltę

Sionas taps ariamu lauku,

Jeruzalė virs griuvėsių krūva,

o Šventyklos kalnas ­ mišku apaugusia aukštuma.