¹ Taigi tie trys vyrai nustojo ginčytis su Jobu, kadangi jis laikė save teisiu. ² Tada Barachelio iš Būzo genties sūnus Elihuvas iš Ramo kilties nebepajėgė suvaldyti savo pykčio. Jis niršo ant Jobo, nes šis laikė teisiu save, o ne Dievą; ³ jis niršo ir ant trijų Jobo bičiulių, nes jie nebuvo radę atsakymo, nors ir tvirtino, kad Jobas kaltas. ⁴ Bet kadangi tie vyrai buvo vyresni už jį, Elihuvas nesiryžo kreiptis į Jobą. ⁵ Tačiau pamatęs, kad anų trijų vyrų lūpose atsakymo nėra, jis nebepajėgė suvaldyti savo pykčio.

⁶ Tada Barachelio iš Būzo genties sūnus Elihuvas atsakydamas tarė:

„Esu jaunas, o jūs seni.

Todėl nedrįsau ir bijojau

pasakyti savo nuomonę.

⁷ Maniau: ‘Tekalba metai,

temoko žilagalviai išminties.’

⁸ Bet iš tikrųjų žmogui dvasia ­

Visagalio alsavimas, teikiantis supratimo.

⁹ Nei žili plaukai nepadaro išmintingo,

nei seniūnai ne visada supranta, kas teisinga.

¹⁰ Tad ir sakau: ‘Pasiklausykite manęs,

aš irgi pasakysiu savo nuomonę.’

¹¹ Štai laukiau jūsų žodžių,

klausiausi jūsų išmintingų svarstymų,

jums stengiantis rasti teisingą atsakymą.

¹² Atsidėjęs dėmesingai sekiau,

bet, tikėkit manimi, nė vienas jūsų neparodė,

kad Jobas neteisus,

nė vienas nepaneigė, ką Jobas sakė.

¹³ Tad kaip galite sakyti: ‘Radome išmintį!’?

Dievas jam atsakys, o ne žmogus!

¹⁴ Ne man jis dėstė savo bėdas,

ir ne jūsų žodžiais jam aš atsakysiu.

¹⁵ Sutrikę daugiau pasakyti jie nebegali;

jiems trūksta žodžių.

¹⁶ Laukiau, kol jie liovėsi kalbėti,

kol baigė ir nieko daugiau nebeatsakė.

¹⁷ Dabar atvirai pasakysiu savo nuomonę

ir pareikšiu, ką žinau.

¹⁸ Juk man žodžiai liejasi per kraštus,

o mano dvasia ragina mane.

¹⁹ Mano viduje tarsi vynas

ieško angos atsidvėsti,

tarsi nauji vynmaišiai, kurie tuoj plyš!

²⁰ Turiu kalbėti, kad galėčiau atsikvėpti,

atverti lūpas ir atsakyti.

²¹ Nebūsiu šališkas nė vienam

ir nieko negirsiu.

²² Juk girti aš nemoku, o jei girčiau,

mano Kūrėjas tikrai man padarytų galą!