¹ „Mano protėvių Dieve ir gailestingumo Viešpatie,

kuris visa padarei savo žodžiu

² ir savo išmintimi sukūrei žmogų,

kad taptų tavo padarytų kūrinių šeimininku,

³ valdytų pasaulį šventumu ir teisumu

ir dora širdimi tartų nuosprendį!

⁴ Suteik man išminties, su kuria dalijiesi savo sostu^[i1],

ir neišbrauk manęs iš savo vaikų.

⁵ Juk aš ­ tarnas, tavo tarnaitės sūnus,

silpnas žmogus ir trumpaamžis,

menkai išmanantis teismą ir įstatymus.

⁶ Juk iš tikrųjų net tobulas žmogus

mirtingųjų bus laikomas nieku be tavo išminties.

⁷ Tu išrinkai mane būti savo tautos karaliumi

ir savo sūnų bei dukterų teisėju.

⁸ Tu įsakei statyti šventyklą ant tavo šventojo kalno

ir aukurą tavo buveinės mieste,

atvaizdą tavo šventosios Padangtės,

kurią tu prirengei nuo pat pradžios.

⁹ Su tavimi išmintis,

kuri žino tavo darbus,

ir buvo, kai padarei pasaulį;

ji suvokia, kas malonu tavo akyse ir kas teisinga pagal tavo įsakymus.

¹⁰ Atsiųsk ją iš šventojo dangaus,

pasiųsk nuo savo šlovės sosto,

kad ji triūstų su manimi,

ir aš žinočiau, kas tau malonu.

¹¹ Ji visa žino ir supranta,

santūriai vadovaus man mano reikaluose

ir apsaugos savo didingumu.

¹² Tada mano darbai bus tau malonūs,

aš teisingai valdysiu tavo tautą

ir būsiu vertas savo tėvo sosto.

¹³ Juk kas gali perprasti Dievo užmojį?

Kas gali suvokti, ko Viešpats nori?

¹⁴ Mirtingųjų svarstymai nieko verti,

o mūsų sumanymai nepatikimi,

¹⁵ nes irus mūsų kūnas nusveria sielą,

ir ši molinė pastogė slopina neramų protą.

¹⁶ Mes sunkiai atspėjame, kas yra žemėje,

ir tik triūsdami randame, kas po ranka,

bet kas ištyrė, kas yra danguje?

¹⁷ Kas būtų sužinojęs tavo valią,

jeigu tu nebūtum davęs išminties

ir siuntęs savo šventos Dvasios iš aukštybių?

¹⁸ Taip įvyko, kad žemės vaikų takai buvo ištiesinti,

žmonės išmokyti, kas tau malonu,

ir išgelbėti išmintimi.“