¹ Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. ² Per jį protėviai gavo gerą liudijimą. ³ Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.

⁴ Tikėdamas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.

⁵ Tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir žmonės jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. Mat prieš perkeliamas gavo liudijimą, jog patikęs Dievui. ⁶ Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina. ⁷ Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus, Nojus su baime pasistatė laivą savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.

⁸ Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. ⁹ Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tartum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. ¹⁰ Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas. ¹¹ Tikėdama ir pati Sara, nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. ¹² Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.

¹³ Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai. ¹⁴ Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. ¹⁵ Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. ¹⁶ Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą!

¹⁷ Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų ­ jis, kuris buvo gavęs pažadus, ¹⁸ kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko. ¹⁹ Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį. ²⁰ Taip pat Izaokas tikėdamas laimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą. ²¹ Tikėdamas Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir parimo ant savo lazdos drūtgalio. ²² Tikėdamas merdintis Juozapas paminėjo Izraelio vaikų išėjimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.

²³ Tikėdami tris mėnesius slėpė gimusį Mozę gimdytojai, nes matė, koks kūdikėlis dailus, ir nepabūgo valdovo įsakymo. ²⁴ Užaugęs Mozė tikėdamas atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. ²⁵ Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. ²⁶ Jis Mesijo paniekinimą laikė didesniu lobiu negu Egipto turtus, nes žvelgė į atpildą. ²⁷ Tikėdamas jis paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį. ²⁸ Tikėdamas jis šventė Velykas^[i1] ir šlakstė krauju, kad angelas naikintojas nepaliestų jų pirmagimių. ²⁹ Tikėdama tauta perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.

³⁰ Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui. ³¹ Dėl tikėjimo paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais, nes buvo taikingai priėmusi žvalgus.

³² Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną^[i2], Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus, ³³ kurie tikėdami užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, ³⁴ užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus. ³⁵ Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą. ³⁶ Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. ³⁷ Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. ³⁸ Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose.

³⁹ Ir jie visi, nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas buvo pažadėta, ⁴⁰ nes Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.