¹ [Choras:] Kur nuėjo tavo mylimasis,

o gražiausioji iš moterų?

Kuriuo keliu pasuko tavo mylimasis,

kad galėtume jo ieškoti kartu su tavimi?

² [Ji:] Mano mylimasis nusileido į savo sodą,

prie kvapiųjų augalų lysvių,

ganyti kaimenės soduose

ir pasiskinti lelijų.

³ Aš ­ mano mylimojo,

o mano mylimasis ­ mano.

Jis ganosi tarp lelijų.

⁴ [Jis:] Mano meile, tu graži kaip Tirca,

daili kaip Jeruzalė,

pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis.

⁵ Nugręžk savo akis nuo manęs,

nes jos mane gniuždo!

Tavo garbanos plasta tarsi kaimenė ožkų,

besileidžiančių žemyn Gileado šlaitais.

⁶ Tavo dantys kaip kaimenė avių,

lipančių iš maudyklos.

Kiekviena jų turi po dvynę,

nė vienos nėra vienišos.

⁷ Tavo skruostai kaip dvi granato pusės,

slepiamos šydo.

⁸ Šešiasdešimt karalienių, aštuoniasdešimt sugulovių

ir merginų be skaičiaus.

⁹ Tik viena ji ­ mano balandė,

mano tobuloji,

tik viena ji ­ motinos numylėtinė,

džiaugsmas tos, kuri ją pagimdė.

Merginos matė ją ir gyrė;

ir karalienės, ir sugulovės kėlė ją į padanges.

¹⁰ [Choras:] Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra,

graži kaip mėnulis,

šviesi tartum saulė,

pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis?

¹¹ [Ji:] Nusileidau į riešutmedžių giraitę

slėnio žiedų pamatyti,

pažiūrėti, ar vynmedžiai jau išsprogę,

ar granatmedžiai jau pražydę.

¹² Nė nepajutau, kaip mano troškimas įkėlė mane

į vežimą šalia mano didžiūno^[i1].