¹ Savo guoly visą naktį ieškojau to,

kurį myli mano širdis;

ieškojau, bet negalėjau rasti.

² Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą,

gatves ir aikštes,

turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis.

Ieškojau, bet jo neradau.

³ Užtikau panaktinius,

apeinančius miestą.

„Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?“

⁴ Vos praėjusi pro juos,

radau tą, kurį myli mano širdis.

Tvirtai apkabinau ir nepaleidau,

kol neįsivedžiau į savo motinos namus,

į kambarį tos, kuri mane pagimdė.

⁵ Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys,

gazelėmis ar laukų stirnomis:

nebudinkite ir nežadinkite meilės,

kol ji pati neprabus!

⁶ [Choras:] Kas ten ateina iš dykumos

tarsi dūmų stulpas,

kupinas miros, smilkalų

ir visų kvepiančių pirklio miltelių?

⁷ Tai Saliamono neštuvai!

Juos supa šešiasdešimt vyrų,

Izraelio galiūnų:

⁸ visi ginkluoti kalavijais

ir įgudę kovoti.

Prie kiekvieno juosmens kalavijas

apsiginti nuo pavojų nakties sargyboje.

⁹ Karalius Saliamonas pasidirbdino nešamą sostą

iš Libano medžių.

¹⁰ Jo stulpai pasidabruoti,

atlošas paauksuotas,

o sėdynė iš raudono vilnonio audeklo.

Vidus jo su meile

Jeruzalės dukterų išpuoštas.

¹¹ Siono dukterys, išeikite ir pasižiūrėkite

į karalių Saliamoną,

į vainiką, motinos jam uždėtą per vestuves,

jo širdies džiaugsmo dieną.