¹ Tomis dienomis Simeono sūnaus Johanano sūnus Matatijas, kunigas iš Joaribo, išsikėlė iš Jeruzalės ir apsigyveno Modeine. ² Jis turėjo penkis sūnus: Johananą, vadinamą Gadžiu, ³ Simeoną, vadinamą Tasiu, ⁴ Judą, vadinamą Makabiejumi, ⁵ Eleazarą, vadinamą Avaranu, ir Jehonataną, vadinamą Apfu. ⁶ Matydamas šventvagiškus darbus Jude ir Jeruzalėje, jis tarė:

⁷ „Oi, vargas! Kam gi turėjau gimti,

kad matyčiau savo tautos žūtį

bei žūtį šventojo miesto,

kad gyvenčiau jame,

kai jis atiduotas priešams

ir šventoji vieta pateko į svetimųjų rankas?

⁸ Jo šventykla tapo

tarsi žmogumi be gero vardo,

⁹ jos šlovės indai išgabenti į nelaisvę.

Jo mažyliai išžudyti gatvėse,

jo jauni vyrai krito nuo priešų kalavijo.

¹⁰ Kuri tauta nėra gavusi dalies

iš jo rūmų,

nepasiėmusi ką nors iš jos grobio?

¹¹ Visos jo puošmenos išgabentos.

Kadaise laisvas,

dabar yra tapęs vergu.

¹² Žiūrėk, kaip nuniokota mūsų šventoji vieta,

mūsų grožis ir šlovė!

Žiūrėk, kaip pagonys ją išniekino!

¹³ Kam gi mums ir begyventi?“

¹⁴ Persiplėšęs drabužius, Matatijas apsivilko ašutine ir didžiai gedėjo.

¹⁵ Karaliaus pareigūnai, prievarta vertę atsimesti, atvyko į Modeino miestą surengti aukų atnašavimo. ¹⁶ Apie juos susibūrė daug izraelitų. Ir Matatijas bei jo sūnūs buvo priversti pasirodyti. ¹⁷ Karaliaus pareigūnai kreipėsi į Matatiją, tardami: „Tu esi vadas, gerbiamas ir žymus žmogus šiame mieste. Tu turi sūnų ir tautiečių, kurie tave palaiko. ¹⁸ Tad eikš ir pirmas įvykdyk karaliaus įsaką, kaip padarė visos tautos ir visi Judo vadai bei visi pasilikusieji Jeruzalėje. Tada tu ir tavo sūnūs būsite tarp karaliaus bičiulių, pagerbti sidabru, auksu ir gausiomis dovanomis.“

¹⁹ Bet Matatijas, atsakydamas pakeltu balsu, tarė: „Net jeigu visos tautos karaliaus valdose jam paklustų ir net jeigu kiekviena tauta, atsimesdama nuo savo protėvių religijos, sutiktų vykdyti karaliaus įsakus, ²⁰ aš, mano sūnūs ir tautiečiai liktume prie savo protėvių Sandoros. ²¹ Saugok, Dieve, kad mes atmestume Įstatymą ir įsakymus! ²² Karaliaus įsakams nepaklusime, nuo savo religijos nei į dešinę, nei į kairę nesuksime.“

²³ Vos jam baigus kalbėti, vienas žydas išėjo į priekį visų akyse atnašauti aukos ant Modeino aukuro pagal karaliaus įsaką. ²⁴ Tai pamatęs, Matatijas užsidegė uolumu; jam drebėjo širdis iš susijaudinimo. Jį užplūdo teisus pyktis. Tad pribėgęs jis užmušė atsimetėlį ant aukuro. ²⁵ Drauge jis užmušė ir karaliaus pareigūną, norėjusį priversti juos atnašauti auką, ir nugriovė aukurą. ²⁶ Degdamas uolumu dėl Įstatymo, jis elgėsi, kaip buvo pasielgęs kadaise Finehasas su Saluvo sūnumi Zimriu.

²⁷ Tada Matatijas perėjo miestą, šaukdamas pakeltu balsu: „Kas tik yra uolus dėl Įstatymo ir laikosi Sandoros, teišeina su manimi!“ ²⁸ Tada jis ir jo sūnūs paliko mieste visa, ką turėjo, ir pabėgo į kalnus.

²⁹ Daug žmonių, ieškančių teisumo ir teisingumo, išėjo gyventi į tyrus, ³⁰ pasiimdami savo vaikus, žmonas ir net galvijus, nes juos buvo užgulusios nepakeliamos nelaimės. ³¹ Karaliaus pareigūnus ir įgulą, buvusius Jeruzalėje, Dovydo mieste, pasiekė žinia, kad vyrai, atsisakę vykdyti karaliaus įsaką, išėjo į slėptuves tyruose. ³² Stiprus dalinys tuojau pat išskubėjo jų vytis. Pasiviję pasistatė stovyklą ir sustojo į mūšio rikiuotę. Ta diena buvo šabas. ³³ „Dabar pats laikas, ­ šaukė jiems kariai, ­ išeikite ir vykdykite, ką karalius įsako! Liksite gyvi!“ ³⁴ Bet jie atsakė: „Nei mes eisime, nei darysime, ką įsako karalius, ir šabo dienos neniekinsime.“ ³⁵ Kariai nedelsdami pradėjo puolimą, ³⁶ bet jie niekaip nesipriešino, nemetė į juos nė akmens, nei slėptuvių angų neužramstė. ³⁷ Mat jie sakė: „Visi be kaltės mirkime. Dangus ir žemė yra mūsų liudytojai, kad jūs mus neteisingai žudote.“ ³⁸ Taigi kariai puolė juos šabo dieną. Jie buvo išžudyti drauge su savo žmonomis, vaikais ir galvijais, iš viso apie tūkstantis žmonių.

³⁹ Kai žinia apie tai pasiekė Matatiją ir jo draugus, jie labai gedėjo dėl jų. ⁴⁰ Vienas kitam jie sakė: „Jeigu visi taip elgsimės, kaip elgėsi mūsų broliai, atsisakydami kovoti su pagonimis dėl savo gyvasties ir savo papročių, jie greitai mus nušluos nuo žemės.“ ⁴¹ Taigi tą pačią dieną jie taip nutarė: „Jei kas puls mus šabo dieną, kad ir kas jis būtų, kovosime su juo, kad nežūtume visi, kaip žuvo mūsų broliai tyrų slėptuvėse.“

⁴² Prie jų prisidėjo ir būrys chasidų, narsių Izraelio galiūnų, norinčių ištikimai aukotis dėl Įstatymo. ⁴³ Be to, ir visi kiti, kurie buvo tapę pabėgėliais, norėdami išsigelbėti nuo persekiojimo, dėjosi prie jų, sustiprindami jų gretas. ⁴⁴ Surinkę kariuomenę, jie įpykę su įniršiu žudė nusidėjėlius ir atsimetėlius. Gyvi išlikusieji gelbėjosi, bėgdami pas pagonis. ⁴⁵ Matatijas ir jo draugai surengė žygį per visą kraštą, griaudami aukurus. ⁴⁶ Visus berniukus, užtiktus Izraelio žemėje neapipjaustytus, jie privertė apipjaustyti. ⁴⁷ Persekiojant įžūliuosius, jų žygį lydėjo sėkmė. ⁴⁸ Gelbėdami Įstatymą iš pagonių bei karalių rankų, jie neleido nedorėliams gauti viršaus.

⁴⁹ Artinantis Matatijo mirties metui, jis tarė savo sūnums: „Dabar įžūlumas ir smurtas vis labiau įsigali, dabar sąmyšio ir nuožmaus pykčio metas. ⁵⁰ Tad būkite, mano sūnūs, uolūs dėl Įstatymo, dėkite savo gyvastį už savo tėvų Sandorą!

⁵¹ Atsiminkite mūsų protėvių žygius,

atliktus kiekvieno savo kartoje,

ir jūs užsitarnausite didelę garbę ir amžiną vardą.

⁵² Argi nebuvo išmėgintas ir rastas ištikimas Abraomas,

argi nebuvo tai jam įskaityta teisumu?

⁵³ Juozapas savo nelaimės metu laikėsi įsakymo

ir tapo Egipto valdovu.

⁵⁴ Mūsų protėvis Finehasas už savo uolumo žygį

gavo amžiną kunigystės sandorą.

⁵⁵ Jozuė už atliktą užduotį

tapo Izraelio teisėju.

⁵⁶ Kalebas už sueigai duotą liudijimą

gavo paveldą krašte.

⁵⁷ Dovydas už dosnią širdį

gavo karaliaus sostą kaip paveldą.

⁵⁸ Elijas už uolią kovą dėl Įstatymo buvo paimtas į dangų.

⁵⁹ Hananijas, Azarija ir Mišaelis už savo tikėjimą

buvo išgelbėti iš ugnies liepsnų.

⁶⁰ Danielius už savo širdies tyrumą

buvo išgelbėtas iš liūto nasrų.

⁶¹ Taigi pasvarstykite tai nuo kartos į kartą,

kad nė vienas,

kuris juo pasitiki,

nepristigtų jėgų.

⁶² Nebijokite nusidėjėlio grasinimų,

nes jo garbė baigiasi puvimu ir kirmėlėmis.

⁶³ Šiandien jis išaukštintas,

o rytoj jo nebus galima rasti,

nes bus sugrįžęs į dulkes,

o jo užmačios išblėsusios.

⁶⁴ Sūnūs, būkite narsūs ir ryžtingi,

kovodami už Įstatymą,

nes per jį tapsite garbingi.

⁶⁵ Štai jūsų brolis Simeonas, žinau, yra išmintingas vyras. Visada jo klausykite, ir jis bus jums tarsi tėvas. ⁶⁶ O Judas Makabiejus, galiūnas nuo pat jaunystės, bus jūsų kariuomenės vadas ir ves karą su pagonimis. ⁶⁷ Suburkite prie savęs visus, kurie laikosi Įstatymo, ir atkeršysite už savo tautą! ⁶⁸ Pagonims atmokėkite, kaip jie užsitarnauja, ir laikykitės Įstatymo įsakymų.“

⁶⁹ Paskui, palaiminęs juos, jis nuėjo pas savo protėvius. ⁷⁰ Jis mirė šimtas keturiasdešimt šeštais metais ir buvo palaidotas savo tėvų kape Modeine. Visas Izraelis jo gedėjo didžiu gedulu.